Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Šįkart ir vėl esu linkęs pradėti apžvalgą be didelių įžangų. Apmąstymai vargina, be to, – kaip seniai patyriau, – kalbant apie kultūrinę spaudą, jie neretai perša klaidingas išvadas: mąstydamas, prielaidas bei argumentus bandai dėstyti pagal logikos dėsnius, ir būtent tai yra didžioji klaida – logikos mūsų kultūrinės spaudos aplinkoje nėra daug. Kai manęs jaunimas klausia, kodėl mūsų leidiniai vis dar eina ir kodėl jų tiek daug, arba kodėl ne visi jie itin įdomūs, aš neturiu ką jiems pasakyti, nebent tai, kad jie liautųsi mąstę logiškai.

Logika (nei sveikas protas) nepadeda suprasti šios kultūros srities, nei jos palaikytojų – žmonių, už nedidelius pinigus kuriančių labai vidutinišką produktą nedidelei grupelei žmonių. Logika neapkaltinsi ir kultūrinę spaudą remiančių institucijų, kartais kuriam nors leidiniui pridedančių keletą tūkstančių, neretai – keliasdešimt nurėžiančių.

Kaip tuomet atlikti pareigą reguliariai teikti skaitytojams kokybišką turinį, jei trūksta pinigų popieriui ir darbuotojų atlyginimams, jų reikalauja platintojai ir t. t.? Jei pati leidinio egzistencija yra efemeriška ir galbūt neturinti tęstinumo? Maždaug tokiomis nuotaikomis kai kurie leidiniai ir gyveno pastarąjį mėnesį, nes tik jam baigiantis paaiškėjo galutiniai finansiniai 2013 metų kontūrai, – kaip dabar jau žinome, nesuteiksiantys ypatingos erdvės skleistis kultūros leidinių redaktorių ir darbuotojų fantazijai. Kai kurie turės mąstyti apie kultūrą būdami ant bankroto ribos, kiti – visai institucijų neparemti – šurmuliuos ir pūs sąmokslų burbulus. Bet, ačiū Dievui, kažkas vis tiek vyks. Nėra abejonių, kad nedidukės kulminacijos, kurių vis dar pasitaiko, – ten, kur niekada negalėjai tikėtis, ir panirimai į grafomanijos bei kvailybės tamsą vyks tiesiog šiaip sau, nepaisant paramos, kurią gavo leidinys, dydžio (ar net nepai­sant pilnaties). Juk logikos čia nėra.

Šią tiesą netiesiogiai transliavo ir kovo mėnesio kultūrinė spauda, siūliusi skaitytojams ir puikios literatūros, ir (kaip be jų) kone pamišėliškų kliedesių. Nieko naujo (šypt). Savaitraštis „Literatūra ir menas" jokių staigmenų nepateikia ir sėkmingai išbalansuoja ant nuosaikaus pakenčiamumo ribos, kas, kaip visi žinome, nėra blogai – jei paėmus į rankas lietuvišką kultūros leidinį nepradeda šiauštis plaukai, numeris, vadinasi, puikus.

Šį faktą galėtume netgi atšvęsti, jei skaitytojui nebūtų akivaizdu, jog žurnalą į viršų tempė anaiptol ne originalios lietuvių autorių publikacijos, o vertimai, straipsniai ar netgi tai, ką su malonumu vadinu „kliedesiais" – čia turiu galvoj Herkaus Kunčiaus tęstinį projektą „Apie Tuminą ir Putiną" (naujausias – Nr. 11), kurio, kaip ir daugybės šaunių Tomo Dirgėlos tekstų, nuolat publikuojamų rubrikoje „De profundis", vis nerasdavau vietos paminėti apžvalgose.

Manau, kad jei po kelių dešimtmečių kas nors rausis „Literatūros ir meno" 2013–2014 m. archyve, tai darys ieškodamas būtent šio projekto, kuriuo Kunčius, regis, pranoko net patį save. Tiesa, turiu jam ir vieną priekaištą, šiame kontekste tenuskambėsiantį kaip klausimas autoriui (nors gali būti, kad aš pats kažką praleidau): mums visiems žinoma, jog Tu(minas), prieš susidėdamas su Pu(tinu), turėjo kažkokių santykių su Pa(ksu). Kokio tipo tai buvo santykiai ir ką apie tai mano Pu(tinas), jei tai jam žinoma, bei La(ima Paksienė)? Ačiū.

Kad ir kaip bandžiau žiūrėti, įdomiausias mėnesio prozos tekstas vis tiek yra per du numerius (10, 11) ištįsusi Gintaro Bleizgio esė „Kambariai", kurioje, – turėčiau sakyti, – kalbama apie ribas tarp savo ir svetimo gyvenimų (ir tuo pačiu apie amžinybę bei laikinumą), bet tai nebūtų visiškai teisinga, nes iš tikrųjų tas tekstas, kaip ir visi kiti Bleizgio tekstai, yra apie Dievą, – ir apie tai, kaip svarbu juo pasikliauti; žodžiu, tarsi ir nieko naujo, – ar netgi panašiai įžūliai pompastiško, kaip tekste aną vasarą, kai poetas (regis, „Nemune") vaizdavo negandas it netikėtai užklupusį lietaus debesį. Vis dėlto dvasingo ir teisuoliško patoso rašinyje nestinga – herojus atsispiria nuogos bendradarbės gundymui pirtyje, neklausęs prižiūrėtojo, pasirodo kiečiausias tarp nusikaltėlių kameroje, o taip pat duoda suprasti, kad su Dievu yra nemažai šansų pirmauti ir literatūroje... Bruzdėkite, konkurentai!

Apskritai Bleizgio santykis su pasauliu man yra toks keistas, kad skaitau jo eseistinius tekstus išsižiojęs, vis pridėdamas ranką prie kaktos įsitikinti, ar nekarščiuoju. O šįsyk net nelabai suprantu, kodėl nesinori šio teksto traukti per dantį – gal turiu savo „vidinį bleizgį", kuris tokiomis progomis užgniaužia burnoje pašaipą, o gal alter ego Andrzej Jakosz z Wilna, kuriam priskirtini ir šie išvedžiojimai, taip pat šiek tiek linkęs į patetiką bei pamokslavimą? (Alternatyvų nėra, nes blaivus ir racionalus Jakučiūnas tokį dalyką galėtų naudoti nebent pakuroms ar nušluostyti nuo striukės kokį paukštelio kakutį.)

Bleizgio eseistiką savotiškai pratęsia Daivos Molytės-Lukauskienės trumpos novelės, ypač antroji, kuri renčiama kaip pagyvenusios moteriškės pokalbis su Dievu („Pokalbis su Dievu", Nr. 12). Tiesa, lyginant su Bleizgio tekstais, kur paliečiamos sudėtingos dvasinės temos, Molytės-Lukauskienės rašiniai pasirodys paprastučiai, netgi primityvūs – minėtosios novelės herojė jaučiasi pasimetusi, nes jaunėlis sūnus, kurį kitados atstūmė, sunkią valandą jai padėjo, – skirtingai nei laimingai į užsienius nutekėjusi duktė, kaip paaiškėjo, telaukianti, kada jai bus užrašytas butas; pati tėvų nemylėta, moteris dabar pati nežino, kaip mylėti savuosius. Novelė „Pelkė" – netrukus mirsiančio (turbūt) alkoholiko minčių srautas, kuriame išryškėja skendimo vaikystėje epizodas, užsimenama ir apie seksualines nesėkmes, tikriausiai paskatinusias herojų kilnoti stiklelį... Šabloniški tekstai, deja, nusipelno šabloniškų priekaištų: silpnos ir pernelyg tiesmukos jungtys (skendimas pelkėje – pelkė kaip degradacijos simbolis), primityvios santykių schemos, skurdus žodynas. Prie viso to dar galėčiau pridurti, jog autorės supratimas apie alkoholizmą atrodo naivokas.

Vis dėlto iškiliausia mėnesio prozos publikacija litmenyje derėtų laikyti Marko Zingerio „Loftą" (Nr. 13) –­ gal kiek ištęstą ir šiek tiek pabiros struktūros, tačiau paveikų apsakymą, plačiai apžvelgiantį, anot autoriaus, „Generacijos Y" (pavadintos pagal tų laikų populiarią komediją „Generacija Y, arba Šuriko nuotykiai") jaunuolių, dabar jau pagyvenusių vyriškių, pagrindinio apsakymo herojaus – architekto Jokūbo Krupniko – bičiulių, likimus, ir paliekantį skaitytojams klausimą, – jį herojus pats sau užduoda žiūrėdamas į savo namų langus, už kurių kruta žmona Tutė (ją meilindamasis kitados yra pavadinęs „mano bauhauzu"), o motina traukia senojo Kauno dainą: „Negi tai ir viskas? Daug ar mažai."

Ramus ir liūdnas apsakymas šįsyk tinkamai suredaguotas (primenu, kad anais metais „Literatūra ir menas" publikavo visiškai neredaguotą ar netgi sudarkytą Zingerio apsakymą, kurio vietomis net nebuvo įmanoma suprasti), – galima sakyt, Zingeris pateisina pernykščio „Literatūros ir meno" prozos konkurso laureato vardą. Gal kiek neramina faktas, kad tematiškai apsakymas praktiškai niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų, tai lyg ir rodo, kad autorius užstrigęs viename problemų lauke, t. y. šiek tiek stagnuoja, tačiau kol tuos vienodus apsakymus jam pavyksta kepti nė per nago juodymą nenuleidžiant kokybės kartelės, negali pykt.

O štai poezijos publikacijos truputį piktina. Sakyčiau, čia kaip tik derėtų pacituoti neseniai mano prisimintą Gajaus Valerijaus Katulo posmą: „Mentula conatur Pipleium scandere montem: / Musae furcillis praecipitem eiciunt." (Carmen 105) – „[Tas] bybys mėgina užlipti į Piplos kalną: / Mūzos [pagriebę] šakėmis stačia galva žemyn nutrenkia." (Ką čia daugiau cituosi, kai priešais akis regi netikėtai pabudinto ir, regis, taip ir nesuvokusio, kuriame amžiuje ir kurioje kultūroje nutiko tas rytas, Vacio Reimerio ketureilių pluoštą („...ir galime pasakyti"?).

Gal čia kiek ir sukarikatūrintas, suprimityvintas vaizdas, bet rinktis nelabai yra iš ko – kovo mėnesį „Literatūroje ir mene" nesipublikuoja net visur ir visada suspėjantis Keleras. (Gal jau intensyviai šnekina Aldoną Gustas ir rengia žadėtą pokalbių su ja knygą, o gal, neduokdie, internetinėje enciklopedijoje aptiko, kad vienas iš mitinio Pegaso sūnų yra Keleris, –­ o Keleris, anot lietuviškosios Vikipedijos, yra lietuviška pavardė... Na, padėties rimtumą patys suprantate...)

Vacio Reimerio kūrybos atvertą tuštumą šiek tiek užpildo Stasio Jonausko poezija – neabejotinai stipriausia poezijos publikacija „Literatūroje ir mene" šį mėnesį. Patyliukais žengiantis su iškiliausiais mūsų poe­tais, Jonauskas kaip visada stulbina savo neįtikėtinai, netgi šiurpinamai taikliais posakiais („Metalinė plaktukų drėgmė", „kaip ląstelės užsiveria durys", – eilėraštis „Nesustabdys"; „Šitaip laikrodis išmuša dieną / Po vidurnakčio tau iš po kojų", – „Iš laiko išbyra po vieną"; „praėję laikai susimaišo / Tarsi chemijos junginiai", –­ „Praėję laikai"), nuosaikaus, lakoniško kalbėjimo jėga. Tas fizikinis, cheminis (organinė chemija) lygmuo, kurį poetas nuolat akcentuoja, puikiai dera su laikinumo, artėjančios mirties tema, būdinga pastarojo meto Jonausko tekstams – tai ne koks seniokiškas burblenimas, kaip visi jį, poetą, apleido, kokį nuolat tenka išgirsti iš, sakykim, Mikutos („Nemunas", Nr. 10), o stiprūs, laiko viršenybę pripažįstantys koanai, kuriuose nėra vietos nevilčiai ir savigailai: „Nebus to, ko niekad nebūna, / Ir bus tai, kas būna kasmet." – eilėraštis „Liepos jau niekur nebus".

„Šiaurės Atėnai" šį mėnesį turbūt ilsisi po ankstesnį mėnesį leidinį nusiaubusio trumpų, bežanrių ir turbūt belyčių, jei taip galima sakyt apie tekstus, rašinėlių lavinos, – aptikau visai pakenčiamų kūrinių. Tiesa, aš nesakau, kad to šlamšto visai nėra –­ yra, ir netgi, jei nežinotume, kiek jo buvo vasarį, galėtume sakyti, kad jo „per akis" – tai ir jau gerai žinomos pilkųjų literatūros mergaičių legiono narės Ugnės Ražinskaitės miniatiūros, ir kažkokio Anonimo rašinėlis, Valdo Debesies „Apverstas tikėjimas", ir net Marijos Djačenko „Kitimas", kurį iš bėdos būtų galima aptarti plačiau (visi Nr. 12), Reginos Ragauskaitės „Už sienos verkia vaikas" (Nr. 11) ir t. t., bet šiuokart pasirūpinta jiems šiokia tokia atsvara. Net, sakykim, Nr. 11, kur originalios lietuviškos prozos išvis nėra, jos misiją atlieka Mikalojaus Vilučio (dailės rubrikoje) publikuojamas tekstas apie Repšio parodą „Repšys kairėj ir dešinėj" – labai šarmingas, šiltas ir, be abejo, kaip visada juokingas kūrinys, kurį tiesiog būtina perskaityti.

Atskirą nemažą bloką „Šiaurės Atėnuose" sudaro vienu ar kitu kampu su Ukrainos įvykiais susiję tekstai. Jų tikrai nemažai, nors ne visais atvejais tas ryšys yra toks tiesioginis ir akivaizdus kaip, pavyzdžiui, interviu su garsiu Ukrainos rašytoju Serhijum Žadanu „Šiuo metu Ukrainoje priešais tampa žmonės, gyvenantys toje pačioje laiptinėje" (Nr. 11) ar Liudomiro Nastopkos „Šis tas apie Ukrainą" (Nr. 12). Pastarajame leidinio numeryje ypač daug platesnį kontekstą nagrinėjančių straipsnių – jie būtų įdomūs ir skaitytini ir be įvykių Ukrainoje, tačiau jei ne krizė, vargu ar kas juos būtų vertęs į lietuvių kalbą ar rašęs. Tai, sakykim, Barbaros Toryńczyk „Suvokti Rusiją, arba Apie Czesławo Miłoszo rusiškus susidomėjimus", Vyganto Vareikio „Šviesoms gęstant" ir kt.

Vienas įdomiausių prozos kūrinių „Šiaurės Atėnuose" – Kęstučio Navako (taip, ir vėl jis) „Tekstas" (Nr. 10). Laimei, tekstas „Tekstas" nėra dar vienas „buvusiųjų" ciklo rašinys, antraip jau būčiau sakęs, kad Kęstas užsiciklino. Suprantama, ir šiame tekste jis neleidžia sau pernelyg nutolti nuo meilės laiškų (ir meilės apskritai) temos, tačiau šįkart jam pavyko pasirinkti netikėtą (ir netgi, pasakyčiau, stulbinantį) žiūros kampą – tai nėra laiškas, o numanomo meilės laiško kaip teksto „mintys" apie savo tapsmo procesą, kuriame svarbiausią vietą užima, aišku, pats autorius. (Atkreipkit dėmesį – ne mylimoji, apie kurią iš teksto nieko nesužinosime, nes ir tai, kad tas rašomas tekstas veikiausiai priklauso meilės laiškų kategorijai, galime tik nutuokti, – bet autorius. Tai turėtų būti įdomu psichologui.) Anyway, šis gudrus viražas leidžia Kęstučiui ir jo kūrinį skaitančiam skaitytojui išvengti „amo" ar net „odi et amo" (ak, ir vėl prakeiktas Katulas!) rutinos, o visokie sentimentalūs prisiminimai apie tai, kur gerta ir kaip eita sugulti, šiame tekste pakeisti narcizišku, ekshibicionistiniu mėgavimusi savo paties ribotumu – kaip svarbiausiu kūrybinės energijos generatoriumi. Taip tekstas („Tekstas") iš teksto apie meilę nepastebimai tampa tekstu apie kūrėjo kančią; jeigu reikia iliustracijos tezei „kūrėjo kančia", tai ji yra čia – galima aiškiai nutuokti autoriaus mintį, kad tekstas geresnis tada, kai autorius kenčia. Taip, šis tekstas tikrai šaunus, bet apie „kūrėjo kančią" kaip reiškinį aš turiu visai kitą nuomonę.

Kad ir kaip pavadintum Sergejaus Kanovičiaus opusą „Šokis su kardais Pylimo 38" (Nr. 9) – memuarais (taip pristatoma šatėnuose), eseistika ar net novele, – nesuklystum, nes šie žanrai kūrinyje tarsi susilydo. Ryškiais, spalvingais potėpiais tapydamas žydų kirpėjų charakterius ir jų gyvenimo vaizdelius, Kanovičius ne tik netiesiogiai prabyla apie visų Lietuvos žydų likimą, bet ir sukuria reikšmingą foną nedidukei scenelei pačioje teksto pabaigoje, savotiškai kūrinio meninei ašiai, be kurios tekstas tiesiog neveiktų – kirpėjas Miša Berštanskis, ilgai gyręsis skustuvu, kurį jo senelis pagaminęs iš vokiečių pėstininko šautuvo durtuvo, pasigirdus Aramo Chačaturiano „Šokiui su kardais", išdidžiai pareiškia, jog tai „šokis su skustuvais". Šiame anekdotiškame kalambūre sutelpa viskas – ir žydų tautos lemties tragizmas, ir Mišos atsidavimas darbui, ir pagaliau jį galima laikyti viso nenuspėjamo, svaigaus gyvenimo metafora, – todėl sunku likti jam abejingam. Sveikinu Sergejų su antra iš eilės puikia publikacija ir, aišku, linkiu nepervertinti šių pagyrimų – visi žinom, kas tokiu atveju būna...

Taip pat norėčiau išskirti Nidos Vasiliauskaitės tekstą „Labai tolerantiška pasaka" (Nr. 10), kaip suprantu, skirtą pašiepti savo skleidžiamose „tiesose" pasiklydusius kairiuosius aktyvistus. Kitame numeryje – savotiškas Valdo Debesies atsakymas „Beveik tolerantiška pasaka", kurio pagrindinė herojė –­ „mergaitė Nida".

Yra ir dar keli minėtini prozos kūrinėliai, kurie puikiai skaitytųsi kliedesių skyrelyje „Šiaurės Katinai", tačiau po iškaba „proza" atrodo įtartinai. Vienas iš jų – Karolio Žuko tekstas „Fobija" (Nr. 9), pasakojantis apie tai, kaip herojus, bijojęs laikyti vairavimo egzaminą (ir apskritai vairuoti –­ juk būna tokių baisių avarijų), pradeda grimzti į savo baimių jūrą, kol galiausiai visikai užsisklendžia nuo aplinkos. Tekstas parašytas sklandžiai ir intriguoja, tačiau skaitytojo noras sulaukti kokios nors atomazgos, nėra patenkinamas, ir tai yra silpnoji šio rašinio pusė.

Kaip savotišką atvirkščią paminėtiems variantą nurodyčiau Mykolo Saukos kūrinį „Prieš ir po" (Nr. 10): nors autorius akivaizdžiai mėgsta lėkštoką ir primityvų humorą, – ir tai demonstruoja, bet jo aprašytas kvailos bulvarinės žurnalistės ir rašytojo pokalbis tikrai kelia šypseną, o kai antroje teksto dalyje pradedi skaityti, kas išėjo iš to interviu, pasidaro ir visai linksma. Saukai gan gerai pavyko identifikuoti problemą ir surasti tinkamą formą jai apsakyti, tačiau papasakota visa tai, drįsčiau teigti, itin mėgėjiškai, todėl galėjęs būti neblogas kūrinys atrodo šiaip sau.

Viena įdomiausių poezijos publikacijų priklauso Haroldui Baubinui, –­ ypač eilėraštis „žostkuva", sukėlęs aliuzijų su Šamano (Manto Gimžausko) „Tošnuvos respublika". Vėliau pastebėjau, kad panašumų esama ne tik pavadinime naudojamų žodžių darybos lygmenyje, jų kur kas daugiau – ir visų pirma tai LSD rūgšties šmėkla, Lotynų Amerikos atgarsiai, necenzūriniai žodžiai ir ilgi intarpai angliškai, virtualumo tema ir t. t. Pasaulis yra linksmas – buvusio dešiniojo radikalo eilėraščiai turi akivaizdžių bendrybių su Che Guevaros vėliavnešio postgariūninėje Lietuvoje, kuriam durų kilimėlį atstojo JAV vėliava, tekstais: „ima eiti į kitą pasaulį / bet ir kito pasaulio nėra / tik vibruojantys keičiančių spalvą / beždžionių fraktalai" ir t. t., ir t. t. Beje, internete (t. y. rasyk.lt svetainėje, kur, jei neklystu, Haroldas yra exmortis) radau ir daugiau šios dvasios Haroldo tekstų – tai „ugnies skaidri liepsna", „virtualaus Babilono pabėgėlių rytas".

Savaitraštyje „Nemunas" publikuojama ypač keistos prozos – nepameluočiau pasakęs, kad nuo kai kurių tekstų tiesiog šiaušiasi plaukai – arba ima nevalingas kikenimas, štai kodėl esu pasirengęs pradėti ne nuo geriausios, – o geriausia neabejotinai H. A. Čigriejaus novelė, – bet nuo keisčiausios rašliavos, kuria, matyt, laikytinas Kazimiero Aleknos apsakymas „Užuo­laidos su amūrais" (Nr. 11). Jau pats pirmas sakinys skaitytojui signalizuoja, kas jo laukia: „Lada pabudo auštant, pižaminėse kelnėse pajutęs gamtos šauksmą, ir ėmė vartytis plačioje lovoje kaip antinas prūdelyje." O laukia tikra Sodoma ir Gomora –­ Lietuvos kaime: Ladui neduoda jo žmona Rožė, nes ji miega su sūnaus uošviu. Ladas kenčia, tačiau tegali guostis žirgui Buksyrui, kuris gavo vardą nuo to, kad turi nuolat buksyruoti Rožės automobilį. Atsisakęs minties žudytis, Ladas pervadina žirgą Hamletu ir skuba kruštis pas žmonos meilužio (sūnaus uošvio) žmoną Mikasę. Ši džiaugiasi nauju sugulovu, nes Lado daiktas, anot jos, yra ilgas ir storas, o vyro buvo plonas ir trumpas. Džiaugiasi ir kumelė Bandūra, tuo pat metu dorojama Hamleto (Buksyro)... Daugiau klausimų nekyla?

Amą atima ir Violetos Šoblinskaitės kūrinys, rezgamas nusikaltusiojo, –­ tiesa, nežinome kuo, – tardytojui skirtu monologu, iš kurio aiškėja detalės: vyras ilgus metus nugyvenęs su žmona, kuri dabar jau mirusi (neaišku, ar ne be jo kaltės); jis buvęs nevaisingas, todėl vaikų jiedu neturėję, - tačiau tai nebuvusi priežastis išsiskirti. Pavadinimas „Paskutinė pažintis" iš anksto perša mintį apie meilužį (būtų visai logiška, jei paaiškėtų, kad meilužis užstatė žmonai vaiką, o herojus, apie tai sužinojęs, ją paskerdė), tačiau, atrodo, yra ne taip, o kaip yra, aš net ir negaliu pasakyti, nes pats nesuprantu, – autorė artėjant pabaigai pradeda kalbėti pernelyg mįslingai; aišku tik, kad tai, ką protagonistas padaro ir už ką turbūt yra teisiamas, atsitinka, jam išgirdus žodį „skrodimas", ir tai yra susiję su teisiamojo noru pas­kutinį kartą pažinti žmoną iki galo –­ „paliesti pirštais ir apčiuopti jos ištikimybės gelmes"; vėlesnėje pastraipoje gi teigiama, kad jis tik įvykdęs paskutiniąją žmonos valią, kuri buvo išsakyta teiginiu, esą jos širdis visada priklausė tik jam. Tai va dabar, žmogus, ir suprask – ar čia apie nekrofiliją (sutikim, lietuvių literatūroje tai būtų labai originali tema), ar paklaikęs vyrukas mirusiai žmonai išlupo širdį?

Gasparo Aleksos kūrinys „Pijus B." man jau skaitytas – negaliu atsekti, kur tai įvyko, bet įvyko, ir gali būti, kad ne tik „Imbiero vakarų" 2012 almanache. Nors Gasparas tikriausiai visai neketino konkuruoti su savo žmona, bet taip jau išėjo, kad jo tekstas „Nemune" publikuotas tą patį mėnesį, –­­ taigi rietenos namuose kaip ir užprogramuotos (šypt), juoba kad Gasparo tekstas atrodo truputį solidžiau – išgryninta mintis, nėra pernelyg painių ar pernelyg dviprasmių viražų, stilius –­ tradicinis, nelabai originalus, tačiau sklandus ir gyvas. Tiesa, man visgi liko neaišku, kodėl pagrindinio herojaus prigimtis piešiama taip miglotai, kad iškart nebūtų aišku, jog tai – šuo (gali būt, norėta duoti žinią, kad ir nūdienos pensininko gyvenimas – šuniškas), toks jausmas, kad rašytojas tuo pat metu stengėsi kurti ir žmogišką, ir šunišką herojaus tapatybes, ką sufleruoja ir dvigubas vardas Pijus B(risius). Tai truputį sujaukia tekstą ir sukelia turbūt nereikalingų klausimų –­ ar mirtina injekcija Pijui B(risiui) pabaigoje suleidžiama tik kaip šuniui, staiga valingai užmiršus, kad jo šuniškumas buvo pernelyg žmogiškas, ar kalbama apie eutanaziją? O gal netgi – čia jau panašu į sąmokslų teoriją, – tai iliustracija, kaip visuomenė (neva) elgiasi su dievobaimingaisiais (lot. pius – pamaldus, dievobaimingas, doras)?

Paskutinis aptarti (ir literatūriškai solidžiausias) „Nemune" publikuotas prozos kūrinys – H. A. Čigriejaus „Gimtadienis, knygos ir kovas". Tai kūrinys, nukeliantis mus į sudėtingus ir niūrius pokario metus – o vis dėlto leidžiantis pamatyti tame niūriame fone vilties gyslą. Bent jau aš, šių dienų žmogus, nebūčiau galėjęs ir pagalvoti, kad Stalino mirties dieną būtų galėjęs įvykti toks atviras mokytojo ir gimtadienį kaip tik tą dieną švenčiančio Jurgio pokalbis apie gyvenimą (nors, pavyzdžiui, nutuokiau, kad tokią dieną ką nors švęsti būtų daugiau nei rizikinga). Čia su literatūra nesusiję dalykai, tačiau ir parašytas apsakymas lengvu, gaiviu stiliumi, pernelyg neprisirišusiu prie praeities, mintantis ne tik autoriaus prisiminimais ir nuoskaudomis, gal todėl koks nors Granauskas (turiu galvoj naująją jo kūrybą) man neretai atrodo tiesiog anachroniškas, o Čigriejus – nė kiek.

Poezijos publikacijos šalia prozos (kuri, kaip matome, taip pat nebuvo stipri) atrodo dar graudžiau, galbūt todėl ir šičia dėmesį pirmiausia patraukė keistybės, konkrečiai – Alekso Dabulskio neva šmaikštūs eilėraštukai „Prieš vėją pučiant" – kaip suprantu, publikacija parengta knygos, kurią išleido „Kauko laiptų" leidykla, sutiktuvių proga. Kadangi sovietinę Lietuvą menančio paplėkusio humoro tekstų nebuvau skaitęs, regis, visą amžinybę, man buvo įdomu, – bet kiek jie bus įdomūs žmogui, nemačiusiam akyse „Šluotos" ir neturinčiam supratimo apie sovietmečio juokavimus, nedrįstu prognozuoti.

Mėnraštis „Metai" pradedamas mielu Jaroslavo Melniko tekstu „Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą" – tai netikėta, nes įžangos, neretai patikimos nūdienos gyvenimu nusivylusiems susidėvėjusių plunksnų kilnotojams ir šiaip kokiems nors graudžių verksmų verkėjams (aišku, būta ir puikių išimčių), yra bene silpniausia šio leidinio vieta, kurią dažnai norisi tiesiog praversti. Rašytojas bando atsakyti į klausimą, kodėl daugybė lietuvių atsisako pastebėti, kad gyvena „normalioje Europos valstybėje, ne blogesnėje už daugelį kitų", ir „palikę savo vaikus, sutinka spaustis po šešis viename kambaryje Londono priemiesčiuose, ten kankinasi, kovodami su emigranto kompleksu, kad tik nereikėtų gyventi „prakeiktoje Lietuvoje", savo žemėje". Nežinau, tiesa, kaip į Melniko išvedžiojimus žiūrėtų žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių įtariai žvelgiantys į Lietuvos valstybę, tačiau man tekstas pasirodė teisingas ir, svarbiausia, atsiradęs savo laiku – saviniekai praktiškai paralyžiavus valstybės piliečių valią mąstyti ir veikti.

Iš pažiūros panašus į savalaikį ir kitas mėnraštyje publikuojamas publicistinis tekstas – Vytauto Martinkaus „Bičiulystė su e-literatūra, arba konkrytai dislektikams". Sakau panašus, nes du trečdalius teksto žaidęs objektyvumą, autorius galiausiai pradeda cituoti Granauską, Gutauską ir net Kukulą, kaip ir dėl kokių priežasčių anie atsisako (arba Kukulo atveju nemėgsta) dirbti kompiuteriu, ir nuo tos vietos, tarsi jau būtų įrodyta, kad kitaip ir negali būti, pradedama auginti panika dėl neva savižudiškų elektroninės poezijos tendencijų ir t. t. Gal ir teisėta ta panika, bet vis tiek kažkaip truputėlį neskanu.

Vis dėlto tas neskanumas yra tikras gardėsis, lyginant jį su Romualdo Granausko pamąstymais „Žodžio paglostymas". Labai taktiškai pavadinau tai „pamąstymais", nors iš tikrųjų – tai pratisas bambėjimas dėl neva kalbos darkymo. Neseniai viename savo publicistiniame tekste „Nemune" dariau prielaidą, kad dažnam represinėje sovietmečio erdvėje kalbos grynumas reiškė (atstojo) Lietuvos valstybę. Jei taip yra, tai Granauskas yra kone ideali šio paradokso iliust­racija, – iki tobulumo pritrūksta tik pasipiktinimo dėl svetimvardžių rašymo originalo kalba įstatymo projekto, tokiu atveju prieš klasiką galvą galėtų nulenkti netgi pati Vidmantė Jasukaitytė, savo romanų herojei leidžianti nuo aukštų kalnų tiesiogiai bendrauti su Viešpačiu. Atmetus rūpesčius dėl kalbos, nelabai kas lieka –­ tačiau kaip tik tie keli fragmentėliai, kur kalba lieka nuošaly, ir blyksteli autoriaus gyvenimas, yra mieli ir puikūs.

Kas šiame numeryje iš tikrųjų vertinga ir literatūriška – tai nedažnai tekstus publikuojančio Valdo Papievio apsakymas „Jūra, arba savižudybės prevencija". Tai lėtas, vangus, klampiai gilus tekstas, kurį, kaip ir ankstesnį jo romaną „Eiti", reikia „nueiti" nuo pradžios iki galo, nepai­sant to, kad monotoniškai slenkantys vaizdai (ir perkurta žodžių tvarka) kartais užblokuoja suvokimo mechanizmus. Pasakoti šio kūrinio siužetą būtų bergždžia, nes jo kaip ir nėra –­ yra tik aplinkybės: atvažiavo į pajūrio kurortą, ūmai nusprendė nelaukti moters, kuri turėjo pas jį atvykti, išėjo prie jūros. Visa kita yra skausmingas, bet ir pakylėtas, santykio su pasauliu ir pačiu savimi atstatymo ritualas, patiriant aplinkos ženkliškumą. Labai gražią, plevenančią Papievio kalbą šiek tiek suvulgarina dvasinga patetika, bet šiaip kokių nors priekaištų šiam tekstui neturiu – daugiau tokių. Gaila gal tik, kad autorius, rodos, nė neketina trauktis (ar bent praplėsti) teritorijos, kurią užkariavo ankstesniais savo kūriniais, todėl viskas šiame tekste atrodo girdėta, matyta, skaityta. Tai, žinoma, gali būti ir privalumas.

Dievaži, neįsivaizduoju, ką pasakyt apie Mykolo Karčiausko publikaciją „Iš Geomitologijos žemėlapio": ir pavadinimas, ir tekstai, kuriuose, pasitelkus istorines, mitologines nuorodas ir chtoniškus įvaizdžius (matyt, kad būtų pateisintas „geo-"), kuriamas „praeities triukšmas", rodo, kad autoriaus stengtasi universalizuoti patirtį, perteikti kažką, ko niekada nepavyks įvardyti tiesiogiai, nes tada reikėtų prabilti apie Nibiru ar bent apie iliuzinę Sarmatiją, – arba tiesiog gauti dividendų už temą, kuri visą laiką galės išmaitinti keletą autorių ir bus truputėlį aktuali (visiems, išskyrus papras­tus skaitytojus). Autorius žino, kad einant šia kryptimi sunku prašauti –­­ lietuvių tradicijoje tokio tipo literatūra turi savo vietą. Ganėtinai įdomi yra R. Tamošaičio, turbūt taip reikėtų vadinti, satyra „Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę?" rubrikoje „Tėvynės varpai", nors aš sunkiai apčiuopiu vartotojiškumo žalą (ir atvirkščiai –­ vartotojiškumo kritikos naudą), todėl man būtų labiau patikę, jei Regimantas, užuot šaipęsis iš knygų pirkėjų, kurie tų knygų vis tiek neskaitys („kur tu ją ten skaitysi, jei dirbti reikia!"), būtų parašęs, kaip jis su šeima dvasingai užkandžiauja „McDonald's" restorane (ko iš principo negali būti, nes Regimantas su Laura, kiek man žinoma, renkasi natūralius produktus, ir tikrai turbūt, skirtingai nei aš, nevalgys nei makdonalde, nei Rudnickio KFC'e). Bet yra kaip yra ir tai, sakyčiau, yra visai neblogai.

Baigiant apžvalgą ir vėl tenka skaičiuoti praleistuosius ir pamirštuosius. Šįkart tai Vytautas Kaziela, kurio publikacija buvo „Šiaurės Atė­nuose" (Nr. 12) – tokia romi, skaidri, kad ėmė ir prasižiūrėjo. Na, bet gal bent neprasižiūrės šiose keliose eilutėse galimai esanti prasmė, – ne tokia, tiesą kalbant, ir maloni:

o buvome verti
ne ką daugiau
nei turime

tik pradėt
ir užbaigt
prisiminti nebūtina

Na, o dar vieno nepaminėtojo – Manto Balakausko („Šiaurės Atėnai", Nr. 9) eilutes gerai įsidėmėkime, kad vieną dieną jos netaptų eilutėmis apie mus, ir kad paskui mums nereiktų žvelgti

Į pragulų pilną dangų,
paslapčiom kurstomą inspiracijų
trūkumu,
po juo renkas vis daugiau nebylių,
vos juntamų sukvailėjimo atspalvių...