Eglė GELAŽIŪTĖ

Bhutis

Kaip prisijaukinti šitą pilką,
Vienodai senstančių žmonių būties
(o būtį būnama arba laukiama)
Įsismelkusį
(tokių smilkalų gal tik Indijoj
Nuo neatmenamo, bet nepamirštamo
Prokalbių susitikimo: ,,Bhutis“),
Murkiantį automobiliais, klubais, šviesiais plaukais,
Pasišiaušiantį nuo minties apie tylą, laukimą, save,
Šnypščiantį ant kitokio kvapo
Būties,
Svetimą, nes dar nepaklystą,
Miestą.
Bet lipdama Žaliakalnio laiptais
Vėl sutinku Vaičiūnaitę –
Gal tyčia laukiančią ir kviečiančią pasižiūrėti,
Kad jųdviejų liūtai buvo tikri,
Ar patikrinti juos dar esant.
Jaučiu, kad dar kiek,
Ir sutiksiu Juditą.
Gal tuomet ir paklysiu –
Jei ,,Bhutis“ smilks ne ,,laukti“, o ,,būti“.


Klystu

Klystu dar kartą.
Lyg be atminties,
Lyg be proto
Klausytis pavargus.
Niekada nemokėjau.
Ir nieks nemokės
Geriau už mane
Nemokėti.
Klystu. Užauga
Medžiais žolė
Tamsžalė mėlyna.
Šakos pelėdom –
Pilkais bijūnais.
Takas pelėdų
Sergstimas.

Mane pasitinka
Lyg visai nesvetimą.
Lyg atmintį.
Klystu, kur tamsžalės
Akys ir takas
Sapnuoja.
Vandens ar miego
Priplūsta oras
Lyg kibire.
Lyg kūdroj...

Gimstu į erčią.
Aplinkui
Kas žingsnį po šulinį,
Po pamestą rūbą.
Dar šiltą manim.
Tik šulinio dugnas
Mena, kas buvo,
Tik virpantis kūnas
Mena, kas bus.
Kaskart grįžus Eglė
Čia mylis su Žalčiu.
Paklydus
Namo.


Sydo

Intervalai vis mažesni
Vis retesni
Vis arčiau
Mažos sekundos.
Vis liečiuos sydo sydo,
Taip skambu tada.
Manęs klosčių kraštai nesueina.
Skambu taip. Dieeve...
Dieve, labai prašau sydo,
Saugok saugok sydo
Nebegalvoti galėti sydo
Aš myliu aš myliu
Aš noriu mylėt.
Dar tik sapnų nepalietė
Mano aštrus sydo.
Baimę reikia ištarti
Ir jaukintis.
Užkalbėt, kad galėtum
Gerom mintim,
Sutaikyt klosčių kraštus,
Sudėliot kaip močiutė
Užuolaidas, austas paklodes, baltas staltieses
Taip, kaip turi būt.
Taip, kaip turi skambėt.

Mano mažas sydo.


Ištariu baimę

Ištariu baimę ir kūnas ant kelių
Suklumpa.
Pirštai rožančium ir akmeniu virsta
Lyg niekad nelietę.
Lyg nemylėję. Nemylinčios lyg,
Svetimos mano mintys.   
Ištrinti nesiseka, o nuoilsis auga.
Lyg užmirštys.

Ištariu ištartą ir dulkės nuo kelio
Pakyla.
Keliuose žvyras, bet dar nesistoju.
Lyg visad laukus,
Lyg neklūpėjus. Neklumpanti lyg.
Sãvo, nors nepažįstamo dar
Kvėpavimas keičia ir perskiria nerimą.
Lyg vandenį.

Baltą drobulę pirmiau negu kūną
Išmokstu.
Ar atpažins jis mane iš vaikystės bažnyčių,
Lyg būtų neištarta,
Neabejota, nebijoma lyg...
Savas neatpažįstamas
Išmokstamas vėl ir išmokantis meilės.
Laukimas lyg.


* * *
Nepažįstu šito miesto.
Tik savo lovos pusę,
Tik tavo kvapą
Šalia.


Skudurinė Onutė

Mano rankomis
Tavo rankų ritmas
Perima būtį –
Dešinės mažasis pirštas
Lyg kelias
Suka į kairę.
Tuo pačiu ritmu
Kasydavai nugarą,
Šildydavai koldrą
Į koklinį pečių
Lyg į pasaką.
Kone kasnakt tada
Trys broliai užklysdavo,
Laimės ieškoti išėję
Ar nuo raganos slėpęsi.
,,Nepukšėk, baba“.
Duslus ir lėtas
Tavo lūpų rimavimasis
Ramiai kas vakarą genant
Nenusibostančias pasakas.
Tavo ir mano ritmas
Rašėsi
Mėlynoje suknelėje,
Rožinėse jos gėlėse,
Mano bekraštėj šypsenoj,
Tavo siūtoj
Skudurinėj Onutėj
Storom rausvom rankom,
Megztu pilvu,
Flomasteriais pieštu veidu,
Kurį prireikus (senstant?)
Pakeisdavai,
Zacirkoj ir skrūstuose,
Tavo lovoj, vakaro filmuose,
Rytais, kada taip sunku keltis
Į mokyklą.
Šiandien ar čia
Raudona suknelė
Mėlynos ritmą perima,
Dabartis – praeitį,
Sapnai – skudurinę Onutę.
Pasaką skauda
Ir ,,lyg iš vatos kojos“.
Sapnavus nebūčiau,
Jei būčiau žinojus...

 

Jono Meko filmo „As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“ kadras

 

Draugai