Taip sninga karališkai sninga

taip sninga karališkai sninga
o Jūs atklampojat sniegu
jaučiuosi be galo dėkinga
už tai kad man netgi baugu
kaip sielon klampojate mano
be skundų nors Jums taip sunku
ir baigias valdžia Arimano
kai amžiams aš Jus sutinku

2010 12 29

 

Talento mįslės

Tas pats ir Tau – kaip kankinies
Dėl to, kas iš po Tavo plunksnos plūdo,
Kaip Buratinas ant vinies,
Kačiukas, įmestas skandint į prūdą.

2012 04 20

 

Daina

Pribėgt kaip kilimas žolės po kojom,
Kuris vyniotųsi tenai, kur einat,
Uždusus kaip lietus – atsidėkojus
Jausmams, kurie tuoj pat užtraukė dainą

Giliai viduj, nes prieš sutinkant mąstė,
Skaitydami naujausią Jūsų knygą,
Kaip žmogų vis dėlto sunku suprasti,
Todėl į knygą dar labiau įniko...

Deja, nepasakiau Jums to iš karto,
Nes tartum perskelta stovėjau žaibo,
Kol siela bandė tramdyt kūną nartų,
O akyse nuo Saulės raibo raibo...

2012 04 21

 

Išsinešėte sielą

Išėjote ir tapo pilka pilka,
Net muzika pavirto kakofonija,
Išsinešėte sielą, jos įpilkit,
Kad Venera prabustų kriauklėj
            Jonijos...

2012 04 21

 

Mamos mūsų

Mamos mūsų sergančios Alzheimeriu
Iš namų išeinančios kad nebegrįžtumėt
Sąmone tarp priepuolių palaiminat
Kad vaikams paliktumėt rast ryžto jus

Mamos mūsų kaip vaikystėj su vaikštynėm
Jau pražilusių savų vaikų prilaikomos
Bėgtumėt bet sunkios kojos jau ištinę
Sunkios rankos duonai jau vaikų suraikomai

Mamos mūsų gulinčios ant patalo
Apiprausiamos ir sušukuojamos
Ir anūkams ir vaikams dar patariat
Kaip užkloti kad nešaltų kojos jūs

Mamos mūsų vienišaut paliekamos
Valandai kitai o kartais net ir dienai
Amžinybė jūsų jau be liekanos
O vienatvėje išvystat patį Dievą

Mamos mūsų kenčiančios ir tikinčios
Kad dar Žemėj laukia jų maži stebuklai
Ne ligoninėj ne prieglaudoj kad tik čia
Namuose gyventumėte dar pabūkit

Mamos mūsų: kiekvienam sava gražiausia
Dar pabūkit su mumis dar neišeikit
Leiskit pašnabždėt tai jums į ausį
Mylimoms labiau nei musulmonams šeichai

2012 07 02

 

Atsisveikinimas

Atmetęs kojas ant švarios paklodės
Šuo tartum miega, toks pats gražiaplaukis,
Kitus keturkojus kvartalo lodęs,
Išeinantis, kai grįžtančio jo laukia.

Į kur? Į ten, kur žmonėmis pavirsta
Laukiniai arba prijaukinti žvėrys
Ir kur nuo pieno ar medaus per tiršto
Dangaus gyventojai kaip žvaigždės žėri.

Pramerktoje aky jo atsispindi
Apraudanti šeimyna mylimiausia,
Ir trokšta pasilikt jis dar per sprindį,
Kol visiška teleportacija jo liausis.

Dar čia. Buvimo prisigėrę sienos
Prasiplečia nuo įtampos ir stumia
Jį sklęst į paslaptingą mėnesieną.
Nors nesikeičia niekas.Tik atstumai.

2011 11 29

 

Dovana

Kad mylimoji būtų palankesnė,
Jis veža jai vos gimusį šuniuką,
Nupirkęs pakeliui jam gardų kąsnį,
O, koks rudens dangus be jos apniukęs!

Lai šuo atstoja kūdikius negimusius,
Švelnumą savo jiems abiem lai skiria ji,
Ant rankų savo dovaną paėmusi,
Ji jau nebegalės skrist į Valkiriją.

Nes kaip kitaip pririšti ją prie Žemės,
Kol jie šaknų į ją dar neįleidę:
Vaikinas veža dovaną. Sutemę.
Atšilki, mylima, nebūk kaip ledas!

2011 11 04

 

Lordas

Visi žavėjos mano kailiu auksiniu,
Suderintu su juodu. „Ak, tas Lordas, – sakė –
Gražiausias, pradedant Penktąja Aveniu
Ir baigiant paauksuotu kupolu Isakijaus“.

Nes net pasaulio žavūs miestai neatstos
Manęs berniukui – mylimajam šeimininkui,
Kuris iš brolių, seserų vados tvirtos
Mane, žinduklį, dar nuo spenio pasirinko.

Aš žmones saugojau lyg saugočiau avis,
Sugindamas į būrį, mėgau jų draugiją,
Net ir dabar numiręs aš sapnuoju vis,
Mus vakarais, tačiau vaizdų tų nedaugėja.

Nes aš kitur, nebūdamas šalia, esu,
Danguj ir žemėj, tik, deja, esu nematomas,
Kaip ir seniau toks baisiai mylimas visų,
Bet atima iš jų mane kažkas, jau atima.

Kas tas kažkas? Tai tas, su kuo kovot turiu –
Su visa griaunančiu Laiku, kuris blukina
Iš atminties mane, kol pusę keturių
Ne kinologą mes lankysime, bet kiną.

2011 11 25

 

Visų Šventųjų diena

Toli matyt pro išretėjusius medžius.
Matyt, kaip mirusieji prie gyvųjų glaudžias,
Ir šiandien aš už juos visus meldžiuos:
Suskriskit, artimųjų sielos kaip balandžiai!

Yra vieta kapuos, kur kiekvienam brangi,
Ji padeda išlikt akimirką nelengvą,
Vyksti tenai pasikalbėti ir argi
Ne blogį išmeti pro neregimą langą?

Visi Šventieji meldžiasi. Už mus visus.
O šiandien kapinės kaip niekada dar gyvos,
Tik tie namie, kur pasigavę virusus,
Nepajėgia prie kapo eit garbės sargybos.

2011 11 01