„Rasim besėdintį ant nužydėjusios pienės...“ – šitaip Sigitas Poškus (1957–2021), palikęs mus prieš metus, gegužės 29-ąją, pažadėjo eilėraštyje „Dvi fotografijos“, ir tikiu, kad ten jį ir rasime, nes Sigitas kalba tik savimi patikrintas gyvenimo tiesas, nesimaivo, nebando pasirodyti modernesnis, gudresnis ar dar kitaip -esnis. Nors kartais ir pasirenka įmantresnę eilėraščio formą, pagrindinis jo kūrybinis metodas ir pagrindinė eilėraščio modeliavimo technika išlieka – braukymas. Sykį – o važiavome į poetinius skaitymus Vilniuje – pats man prisipažino: parašo, o paskui brauko tol, kol telieka trečdalis buvusio teksto ar dar mažiau. O kartais eilėraščio visai nelieka. Lengvas dvelktelėjimas – ir tiek.

Antra vertus, kas yra eilėraštis, jei ne lengvas dvelktelėjimas. Kartais, tiesa, atrodo priešingai, imi manyti, kad eilėraštis – labai gudrus mechanizmas, leidžiantis poetui ir toliau gyventi užrašytuose žodžiuose. Tai, žinia, turi savo kainą, nes perleisdamas žodžiui sielos dalį poetas į ją įsileidžia ir skaitytoją, o jo žodis lieka nuogas ir susidrovėjęs. Visgi tikiuosi, kad jautriai prisiminsite Sigitą ir leisite jo žodžio širdžiai dar kartą suplakti.

Nijolė Kliukaitė

 

Sigito Kancevičiaus nuotrauka

 

 

esamasis

šitas pasaulis ne mano ne aš sugalvojau

einu šalia jo mėginu į akis žiūrėti

kartkartėm linkteliu artimesniesiems

esamojo laiko lauke

 

kol mėginu apčiuopti beveik daiktiškai

jo sąrangos priežastį taisyklės pasikeičia

senąsias reikia išmesti reikia tai reikia

nors naujos irgi pasenusios

 

tik sumaištis pasikeisti negali ji pati sau taisyklė

o ir mums įnirtingai neveikiančiai rūšiai

viskas ir niekas tas pats ne žodžiais

net ne šaknimis trupmenomis – giliau

 

 

ką radęs imu be pustonių prieskonių kaip altorių

kaip ilgą ėjimą vietoje kaip negalvota –

atsinešu medžių laužą sukraunu atgulu

šitas pasaulis ne mano ne aš

 

/ / /

nenoriu senute

tavo glėby gulėti

noriu tiktai užmigęs

pro sapną gilėti

 

į save lig dugno

su skausmais bet ir juoko

kad pakaktų vėjo

balto ir juodo

 

o spalva kuri šiandien

nežinau kaip vadinasi

gal meile paskutine

bet liežuvis pinasi

 

ak senute senute

aš seniai nenustebęs

mano rogėse medžiai

pakinkyti į samanas

 

slėpinys

parašiau naktį

iš sekmadienio į pirmadienį

žiūriu į popieriaus lapą

 

žodžiai suyra raidėmis kurias

susemiu į drobinį maišelį

net kablelius taškus kabutes

net skliaustus

 

maišelį slepiu kuo toliau

kuo giliau nuo savęs

gal nebereiks

 

/ / /

viskas gyvenimas net po gyvenimo

beržas keružyje liepoje amalas

uogas mojuoja svirbeliams ir sniegenoms

žiemą nubalina kas prieš jas sniegas šer

mukšnio įžiemusio uogos raudonos tad

šaltis jas pakelia paukščiams lyg duoną ar

pažadą grįžti viskam kas tik ėjo pa

vasarin rūpestin vasaron vėjyje

rudenį vėlei į žiemą suvėlė ir

įkvėpė iškvėpė viską tylėjime

 

darymai

turėjau daryti ir nedariau

turėjau daryti net negalėdamas

dariau nors nereikėjo

dariau prieš savo įsitikinimus

dariau nežinodamas

dariau šiaip ir taip

dariau tuščiai

negalvodamas

darant kitaip nebūna

o gaila

 

atsidusimas pusę septynių

vis tiek ar vakaras ar rytas

kai pusė septynių o tu esi

išblukęs marginalijų kursyvas

sudžiūvęs lapas lapo kito

laivelis popierinis atminty

 

ir lėtą vakarą ir ploną rytą

ir pusėj septynių aplink tyla –

ilgu atrasti kaip tavęs nėra

 

fikcijos pradžia

praėję laikai kaip rūke

iškreipti vaizdai

paslėpti atstumai

slopūs garsai žiūri

ir tu žiūri

iš savęs iš dabar

 

pro matinį stiklą

juslėmis patyrimais matai

vos atpažįstamų

kontūrų nuolaužas

 

žvelk atidžiau

iš duženų ims dėliotis mozaika

pradėsi nujausti

viršų ir apačią

pabaigą pradžią

istoriją

 

pamažu

gabalėlis prie gabalėlio

skiautė prie skiautės

atodūsis prie atodūsio

 

/ / /

pabudo žvakė liežuvėlis virpa

toks gailiai vienišas nakties kely į ją

į juodą langą beldžia žodžių pirštai

pabudo žvakė liežuvėlis virpa

 

plazdena kol diena jo nenukirpo

kol įkvėpimas iškvėpimo burnoje

pabudo žvakė liežuvėlis virpa

toks gailiai vienišas nakties kely į ją

 

pagaliau

apsižiūrėjau esąs

labai katalikas

netgi vienuolis

kapucinas ko gero

 

natūrali tonzūra

saulę oriai atspindi

 

dėl tikėjimo vaike

stengtis nereikia

tikėjimas pats ateina

su amžiumi