Ištrauka iš knygos „Planas B: kovos su klimato kaita pionieriai ir mobilumo ateitis“

 

2017 m. pavasarį didžioji dalis kaimų, kuriems ličio gavyba padarys didžiausią neigiamą įtaką, apie didįjį valstybinį projektą ir jo galimas pasekmes nė nesap­navo. Jie gyveno visiškoje informacinėje blokadoje, atskirti nuo pasaulio. Ganė lamas, augino kvinojas ir su neregėta kantrybe bei užsispyrimu tų, kurie gyvena iš esmės nežmoniškomis sąlygomis, laukė naujos, klimato kaitos pasekmių vis labiau pažymėtos dienos.

„Gyvename už kokių šimto metrų nuo druskožemio. Nuo ličio gamybos esame nutolę vos kelis kilometrus. Bet pas mus niekada niekas nesilankė, nepasakojo, kas vyksta ir kokį poveikį mums galėtų turėti ličio gavyba. Ne, dėl galimos gavybos plėtros nesidžiaugiame. Juk žinome, kad vietiniams iš to nebus jokios naudos. Visada taip buvo“, – ankštoje, tamsioje ir nuo rakandų lūžtančioje virtuvėje pasakojo tradiciniais autochtonų rūbais pasipuošusi ponia Luisa Flores de Laso.

Penkiasdešimtmetė stambi moteris, su kuria Mat­jažas susipažino per vieną pirmųjų kelionių į Bolivijos kalnus, skurdžiame druskožemio pakraštyje įsikūrusiame Vilja Kandelarijos kaimelyje kurį laiką turėjo viešbutuką. Jis bankrutavo. Kai susitikome, ji kartu su vyru Eustacio Laso sunkiai darbavosi tiesiant netoliese esantį kelią. Luisa mums atskleidė bijanti, kad daugiausiai ūkiškai gyvenantiems vietiniams litis neatneš jokios gerovės. „Jau dvejus metus nelijo. Šiemet likome be kvinojų, kurių kaina ir taip mažesnė, nei buvo prieš 3 ar 4 metus. Kenčia ir lamos. Tai viskas, ką turime. Čia jaučiame baisias klimato kaitos pasekmes. Jauni jau išsikraustė. Likome tik senukai. Kas mūsų laukia, jei ličio gavyba ir toliau plėsis?“ – gainiodama pietus užuodusias muses, klausinėjo ponia Luisa.

Abu jos sūnūs irgi dalyvavo ličio projekte – kurį laiką dirbo Bolivijos valstybinėje įmonėje „Camibol“, tiksliau, vienam iš daugybės jos (privačių) subrangovų. Jaunesniajam, kuris saugodavo dykumos viduryje iškastus šulinius, netrukus įkyrėjo – atbaidė 12 valandų trukmės pamainos ir mažas atlyginimas (apie 400 eurų). „Kinai moka daug daugiau – 1200 eurų per mėnesį. Bet ten mums darbo neturi. Jie ieško tik „specia­listų“ arba atsiveža savus“, – tvirtino Luisa. Kiniška neokolonistinė klasika.

51-erių Eustacio, smulkus vyrukas ir geras pagalbininkas namuose, atėjo su mumis papietauti ir prasitarė, kad ličio gavybai Ujūnio druskožemyje neprieštarauja. Tačiau, jo nuomone, svarbu į gamyklą ir darbus druskožemyje priimti kuo daugiau vietinių. Jis žinojo apie poreikį specialistų, kurių Dievo ir La Pase įsikūrusių valdininkų pamirštose aplink druskožemį gyvenančiose autochtonų bendruomenėse nėra ir negali būti. Kita vertus, netrūksta ir fizinių darbų, kuriuos taip pat turėtų atlikti vietiniai. „Tikiuosi, gamyk­los vadovai pas mus apsilankys ir pristatys galimas neigiamas ličio gavybos pasekmes aplinkai ir mūsų gyvenimams“, – ryžtingai tvirtino Eustacio ir netvirtai pažvelgė į sutuoktinę, su kuria apsikeitė keliais trumpais sakiniais: dėl ribotų ispanų kalbos žinių jų nesupratome.

 

Salar de Uyuni.

 

/ / /

Atsikvėpęs Eustacijus pridūrė, kad vizitas vis dėlto jau įvyko, bet kalbėta tikrai ne apie aplinką ar ličio poveikį vietos bendruomenių gyvenimui. Atvirkščiai. Bolivijos valstybinės kalnakasybos įmonės atstovai į Vilją Kandalariją, kurioje stovi tik keli apgriuvę nameliai, nedidelis turgus, senutėlis stadionas ir miela vidurinė mokykla, atėjo vandens.

Vandens? Nejaugi vietos gyventojai liks be geriamojo vandens? „Jie atėjo prieš pusę metų ir pasakė, kad gamyklai reikia vandens. Atliko tyrimus ir pasakė, kad jei vanduo bus geras, pradės jį pumpuoti dėl ličio. Atsakėme, kad net savo poreikiams vandens neturime pakankamai. Juk visur sausra. Mūsų niekas neklausė. Atsakė, kad vanduo – valstybinis, ne mūsų. Todėl turėsime duoti, – piktai suspaudęs kumščius pasakojo Eustacio Laso. – Jei liksime be vandens, visko neteksime. Tikriausiai būsime priversti palikti savo namus. To tikrai neleisime“, – įsikarščiavęs tęsė vyras, kurio veidas išdavė ilgą draugystę su Andų viršukalnių saule.

 

/ / /

Mielas Kolčos „K“ kaimelis yra Ujūnio druskožemio pietuose įsikūrusios apskrities Nor Lipeso, kur išgaunamas ličio karbonatas, administracinis cent­ras. Logiškai mąstant, nors ir truputį perlenkiant, mieguistas kaimelis, kurį, baigiantis tų kraštų vasarai, negailestingai kepina aukštikalnių saulė, po kelerių metų turėtų tapti... Dubajaus ar Dohos kopija. Einant akmenimis grįstomis gatvelėmis, kuriose po pamokų žaidžia vaikai ir vaikštinėja ramūs senukai, tuo patikėti labai sunku. Gal taip ir geriau. Bet „ateities degalai“ – litis – neabejotinai paveiks šias ekonominiu, socialiniu ir klimato kaitos požiūriais itin jautrias vietoves.

Vaizdingame pailgame kaimelyje su pašonėje įsikūrusia nemaža karine baze išsiskyrė trys objektai: Gvadalupės Mergelės bažnytėlė, dirbtine veja dengta futbolo aikštė ir vietos valdžios administracinis pastatas. Tai naujausias, tik 2016 m. pastatytas, didžiausias ir labiausiai spindintis objektas ne tik visame kaime, bet ir turbūt šimto kilometrų spinduliu.

Didžiulį administracinį pastatą puošė flamingo, paukščio, kelis mėnesius per metus tradiciškai gyvenančio Ujūnio druskožemyje, skulptūra. Bet, druskožemyje prasidėjus intensyviems darbams, rožinių paukščių, kurių kylantis būrys atrodo kaip gamtos stebuklas, vis mažėja.

Jautrūs paukščiai pirmieji neteko ramybės.

Tai neišvengiama ateitis.

 

/ / /

„Stebime druskožemį. Mums baisu. Matome daugybę sunkvežimių. Matome daug kasybos ir gręžimo darbų. Matome, kad keičiasi didinga druskožemio panorama“, – modernioje ir itin neskoningoje vietos valdžios raštinėje mums pripažino Nor Lipeso apskrities generalinis sekretorius Groveris Baptista Ali. Jo raštinėje, kitaip nei kitose Bolivijos raštinėse, kuriose teko lankytis, nekabėjo tuometinio prezidento Evo Moraleso portretas. Buvome prisižiūrėję socialistinių pažiūrų prezidento, kuris Bolivijoje žadėjo naują aušrą (nors per 14 valdymo metų pasirodė vos keli spinduliai), nuotraukų, pieštų portretų, grafičių.

Baptista Ali priklausė tuometinei opozicinei partijai, valdžiusiai Nor Lipeso apskritį. „Neabejoju, kad galimas ličio gavybos druskožemyje augimas yra puiki galimybė Bolivijai ir jos žmonėms. Tokios galimybės neturėtume praleisti. Tačiau La Pase sėdinti valdžia to neturėtų išnaudoti tik savo naudai ir susirinkti viso pelno. Už litį gautas pelnas turėtų būti garbingai padalintas – taip, kaip švino ir cinko kasyboje kaimyniniame San Kristobalyje. Įstatymu įtvirtinta, kad vietos bendruomenėms priklauso 15 procentų viso pelno. Likę pinigai atitenka regioninei valdžiai Potosyje ir centrinei valdžiai. 10 procentų turėtų būti skiriama šalinti gamtai padarytą žalą. 2016 m. Bolivija iš ličio eksporto gavo 9 mln. bolivarų (1,2 mln. eurų) pelno. Tiesą sakant, iki šiol negavome nė cento. Nė cento! – kritinį požiūrį išreiškė jaunas vietos politikas ir piktai pridūrė: – Iki šiol iš ličio gavome ne naudos, o žalos.“ 

Baptista Ali apie galimas pasekmes trapiam kraštovaizdžiui ir ekosistemai kalbėjo ne taip aistringai ir politiškai užsidegęs, kaip apie pinigus, kurių Kolčos „K“ apskričiai atneštų išaugusi ličio gavyba. Gavusi tuos pinigus, itin neišsivysčiusi apskritis galėtų pasistatyti ligoninę, mokyklų, tiesti gatves ir kurti kitą būtiną infrastruktūrą. Bet šiuose nutolusiuose kraštuose, per kuriuos kiekvieną dieną beveik be sustojimo į Čilę visureigiais rieda šimtai turistų, tokios būtinos infrastruktūros nėra.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė