Maži vaikai savaime išmoksta kalbą – be vadovėlių ir VLKK nurodymų. Ar iš to plaukia išvada, kad apskritai žmonės vartoja kalbą taip, kaip iš prigimties čiulba paukščiai, riaumoja meškos ir miaukia katės? Jeigu taip, gal ir mokykloje nereikėtų mokyti lietuvių kalbos? Tiesą sakant, daugeliui to ir užtenka – visi moka kalbėti ir susikalba. Tačiau tie, kurie kalba ir rašo viešojoje erdvėje (išskyrus socialinius tinklus ir komentarus po interneto straipsniais, jeigu norisi išskirti), rūpinasi ne tik savo kalbos turiniu, bet ir forma, galbūt stiliumi. Ar bent turėtų rūpintis. O to savaime neišmokstama, nes savaiminė yra tik elementarioji kalba, pati paprasčiausia. Sudėtingesnei raiškai (tai, kuri skiriasi nuo spontaniškos liaudiškos raiškos, šimtmečius gyvavusios savaime) reikia subtilesnių įrankių.

Kalbos anarchistai aiškina, kad visuomenėje kalba ir dabar vystosi pati ir jai nereikia jokio reguliavimo. Iš tikrųjų kiekviena kalba atsirado ir išsivystė savaime. Tačiau tik tam tikroje vėlesnėje raidos stadijoje kalba ėmė sluoksniuotis – atsirado subtilesnė ir sudėtingesnė kalbos raiška, kurią vartojo išsilavinę žmonės. Nuo šios kalbos suprantamai ėmė skirtis liaudies, šnekamoji kalba, joje ėmė rastis supaprastintų varian­tų, žargono, nesuvirškintų svetimų kalbų įtakų ir t. t. Dar kiek vėliau atsirado skirtingų kalbos atmainų suvokimas ir refleksija. Tai buvo kultūros pažangos reiškinys.

Imta suvokti ir pripažinti, kad išsilavinęs žmogus, ypač toks, kuris reiškiasi viešojoje erdvėje, yra sąmoningas kultūros, o ne gamtos veikėjas. Jis gali kvėpuoti taip pat kaip gyvūnas, bet kalbėti turėtų kaip sąmoningas homo sapiens, suvokiantis ne tik savo raiškos turinį, bet ir formą. Susiformavo prestižinės kalbos atmaina. Prestižinė kalba nėra, kaip kai kas įsivaizduoja, elitinė snobų kalba. Tai tiesiog taisyklinga norminė kalba, kuria (net ir dabar) kalba žinių laidų vedėjai, kultūringų pokalbių dalyviai, ir, žinoma, visų pirma tai buvo ir tebėra rašto kalba: šitaip rašomi rimti straipsniai bei knygos.

Rašytojai ir vertėjai ne tik puikiai išmano skirtingas kalbos vartojimo atmainas, bet ir jas pasitelkia rašydami arba versdami literatūrą. Tai, žinoma, suvokia ir skaitytojai. Vienaip kalba išsilavinęs romano ar filmo personažas, kitaip – visuomenės paribių žmonės. Ir kaipgi kalba tas išsilavinęs personažas? Jis kalba normine kalba. O jeigu nėra normos, tai nėra ir nukrypimo nuo jos. Jei nėra norminės kalbos, tai nėra ir šnekamosios kalbos, juolab žargono. O jeigu norminė kalba vis dėlto yra, tai kas nors turi nustatyti ar bent apibrėžti ir fiksuoti tą normą.

Rašytoja Renata Šerelytė sąmoningą ir kartu kūrybišką santykį su kalba nusakė taip: „Kalba man yra ir sistema, ir struktūra, ir norma, ir troškimas iš normos išsiveržti“ („Metai“, 2017 m. gruodis). Iš normos išsiveržti gali tik tas rašantysis, kuris normą išmano, o tas, kuris už normos ribų atsiduria per neišmanymą, tėra nesusivokęs plepėtojas.

Kalbos anarchistai aiškina, kad anglakalbėse šalyse kalbos niekas nereguliuoja. Neva ten egzistuoja kalbos anarchija ir chaosas – kaip kas nori, taip tas kalba ir rašo. Nieko panašaus – ten kalbos raiška sutvarkyta gal net labiau negu pas mus pastaruoju metu. Vienas kalbos reguliavimo būdas – per prestižinius žodynus: juose prie žodžių reikšmių ten, kur reikia, pateikiama vartosenos nuoroda: informal, nonstandard, slang, vulgar ir pan. Tai jau yra orientyras, kad tokie žodžiai rimtose laidose arba istorijos knygose ir t. t. nevartotini. Ir tuo viešojoje erdvėje vadovaujamasi.

 

Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Spaudos laisvei – patikimą sargybą“. Džojos Barysaitės nuotrauka iš LM archyvo.

 

Kitas būdas – per gero kalbos stiliaus patarimų knygas (style guides). Pavyzdžiui, JAV „Garner’s Modern English Usage“ – gana populiari knyga, ir joje išdėstomi kalbos kultūros principai. Ja arba kitomis panašiomis vadovaujasi ir daug individualių vartotojų, besireiškiančių viešojoje erdvėje, ir kai kurios leidyklos, periodiniai leidiniai ir pan. Kai kurie leidiniai turi gana griežtas vidines kalbos vartosenos taisykles. Žodžiu, anglakalbėse šalyse šiuo klausimu yra daug sąmoningumo. Visose valstybėse atsižvelgiama į tuos, kas profesionaliai išmano, t. y. kalbininkus.

Dabar kai kas sakys: užsienyje būna tik rekomendacijos, o ne prievolė, kurios imasi mūsų Valstybinė kalbos inspekcija, o jai diriguoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Bet, panaikinus baudas už netaisyklingos kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, VLKK irgi iš esmės tik rekomenduoja.

Ir čia prieiname prie svarbiausio dalyko – kalbos vartotojų sąmoningumo. Nei VLKK, nei jokia kita institucija galiausiai nenulems kalbos kultūros lygio – tai lems sąmoningumas. Ir kaip tik anglakalbėse šalyse (o ir daugelyje kitų kultūringų šalių) to sąmoningumo esama daugiau negu pas mus.

Todėl visos šnekos apie Lietuvos kalbos politikos esmę daugelio siunčiamos ne tuo adresu. Nes visų pirma tai yra sąmoningumo klausimas, ir jį kelti reikia ne kokioms nors institucijoms, o sau. Ar aš sąmoningai suvokiu, kaip kalbu? Jeigu taip, tai kuo vadovaujuosi? Nes kalba visų pirma yra ne monologo, o polilogo sritis, todėl visuomenei reikia bendro sutarimo, ką žodžiai ir frazės reiškia, kaip jie vartojami ir kas yra kultūringa, inteligentiška kalbos raiška, kuri būtų ne „bilen kaip“, ir kuo tokia kultūringa raiška skiriasi nuo žargoninės kalbos arba kalbinio nevalyvumo.

O juk jeigu piktinamasi, kad cerberiai visokią kalbos raišką bando reguliuoti sovietiniais metodais, tai kodėl gi bet kokią rašybą turėtų reguliuoti? „Ieškau isinamuoti sodybą , Naujiems metams, kas kokiu variantu turyt?“ Liaudiška autentika, spontaniškumo džiaugsmas.

Žinoma, Lietuvoje padėtis nėra visai prasta. Netgi komercinėse televizijose žinių laidų vedėjai kalba vienokia (iš esmės normine) kalba, o jau iškart po žinių bulvariniame šou kalbama kitokia, šnekamąja arba kartais net žargonine kalba, ir tai normalu. Dauguma leidyklų pavyzdingai rūpinasi savo knygų kalba.

Visi nepatenkinti kalbos norminimu – ir prastakalbiai, ir anarchistai, ir šiaip maištininkai – nepastebėjo, kad VLKK požiūris tapo gerokai liberalesnis negu buvo anksčiau, ir tai ėmė palengva keistis ne dabar, o (labai apytikriai) prieš kokius 10 metų. To nepastebėję kritikai, gardžiuodamiesi pasenusiu sąmoju, iki šiol tebevalkioja „vaizduoklius“, „daugiaryžius“ ir pan.

Gali susidaryti įspūdis, kad visi lietuviai yra net tik krepšinio, bet ir kalbos žinovai. Tačiau kalbotyros mokslas nėra tuščia vieta. Ir viena jo atšaka yra kalbos istorija. Tarp šios neišmanančių istorikų paplito nepagrįsta versija, kad Lietuvos vardas radosi iš „leičių“. Vidas Garliauskas (žurnale „Gimtoji kalba“, 2019 m. gegužė) dar kartą aiškiai išdėstė, kad vardas kilęs iš vandenvardžio, siejamo su žodžiu „lieti“, taip pat paneigė sąsają su leičiais: „Patys lietuviai niekada nesivadino leičiais.“

Žinoma, visada gali pasitaikyti atvejų, kai lietuviškai ką nors sunku pavadinti taip patogiai ir trumpai, kaip, pvz., angliškai. „Automobilių stovėjimo aikštelė“ yra griozdiškas trijų žodžių junginys, todėl jį būtų galima parankiai keisti „parkingu“.

Bet yra ir priešingų pavyzdžių, kai kitų kalbų įtaka tik be reikalo iškraipo natūralią lietuvišką raišką. Kalbėdami neva natūraliai, kai kas kalba kaip tik ne natūraliai, o beždžioniauja ir pamiršta gyvą lietuvių kalbos raišką. Per radiją ir televiziją plinta valdininkų, politikų ir verslininkų pamėgta prasta biurokratinė kalba, bet galiausiai ji užkrečia net menininkus. Nuolat kaišiojama iš rusų kalbos įlindusi frazė „šiai dienai“ (iš tikrųjų norint pasakyti „šiandien“ arba „šiuo metu“) ir kalboje dauginasi žodis „pakankamai“ neigiama reikšme.

Gudresni ir jaunesni kalbėtojai (kai kurie gal net besigiriantys anglų kalbos mokėjimu) ėmė masiškai minėti „žinutę“, nesuvokę, kad anglų kalbos žodis message turi iš esmės dvi skirtingas reikšmes, ir nusigriebė jas abi nesuvokdami skirtumo. Ta virusinė „žinutės“ epidemija taip išplito, kad ją galbūt jau beviltiška neigti. Pavyzdžiui, „siunčia žinutę kritikams“ – jeigu jiems siųstų SMS žinutę, tai taip ir būtų. Nors dar prieš kokius 10 metų šio žodžio parazitinės reikšmės nebuvo ir niekam nereikėjo – užtekdavo žodžio „žinia“ (kai kuriais atvejais tai gali būti „pranešimas“, net „idėja“ – pvz., filmo „žinutė“: itin kvaila frazė).

„Natūraliai“ kalbą vartojantis lietuvis dažnai kalba ne natūraliai, o dėl kitų kalbų įtakos naikina mūsų kalbos niuansus, kurių kitos kalbos neturi. „Reikia kažką daryti“ – tai galėtų reikšti „reikia nežinia ką daryti“, nors čia sakytina „Reikia ką nors daryti“. Tad verta suprasti žodžių „kažkas“ ir „kas nors“ skirtumą.

Mėgdžiojant sąmokslo teorija virto „konspiracijos teorija“. Lietuviško žodžio konspiracija reikšmė: „nelegalios veiklos slaptumas“. Tikrai ne visos kalbos yra nukopijavusios anglišką vartoseną: vokiškai tai yra Verschwörungstheorie, lenkiškai – teoria spiskowa, latviškai – sazvērestības teorija. Pas mus netgi įsiveisė terminas „konspirologija“ (tegul jis būna, bet įdomu, kad anglų kalba tokio net neturi). Nors šiaip su tom -logijom yra visokių tarptautinių žodžių, pvz., pulmonologija – plaučių tyrimo mokslas, bet dėl to plaučiai lietuvių kalboje netampa „pulmonais“.

Primityvesni atvejai (šių turbūt niekas viešai negins) – kai egzemplioriai tampa „kopijomis“, apsakymai – „trumpomis istorijomis“ (short stories) arba net romanai – „novelėmis“. Dabar kartais net juokiamasi nebe lietuviškai, o angliškai (raštu, žinoma: ha ha, o ne cha cha).

Lietuvių nejautrumas kalbai viename tekste netyčia peršoko net į užsieniečio anglų kalbą, kai palankiame straipsnyje apie Vilnių netikusi, bet visuotinai (net ir kavinių valgiaraščiuose) išplitusi frazė „kepta duona“ buvo pavadinta „baked bread“ (nors angliškai tai yra toasted bread, o lietuviškai „paskrudinta duona“), tarsi kas valgytų nekeptą duoną.

„Natūralus“ kalbėjimas kartais virsta griozdišku iš kitų kalbų nusižiūrėtu dariniu, kai lietuviškai galima pasakyti sklandžiau ir trumpiau: „Vietoj to, kad klausytum draudimų, pats mokykis“ – „Užuot klausęs draudimų, pats mokykis.“

Sąmoningas kalbos vartojimas nereiškia, kad reikia atsisakyti šnekamosios kalbos arba žargono, kur tai tinkama, – to nedraudžia jokia kalbos komisija. Iš tikrųjų tai suvokia net ir tie kalbos vartotojai, kurie galbūt gana skeptiškai žiūri į kalbos reguliavimą. Štai, tarkim, inteligentiškas feisbuko autoritetas (ir ne vienas) savo įrašuose išsilieja gana savita lietuvių kalba, atmiešta aibe šlamšto, o gal visai ne: gal tai smagūs anglicizmai su vienu kitu užsilikusiu rusicizmu ir šiaip visoks šmaikštus žargonas, ir tai gali būti visai cool, kartais netgi suskamba gana kūrybiškai, iš to formuojasi lanksti (niekada nebūsianti baigtinė), savita, iš dalies žargoninė kalbėjimo maniera, netgi, sakyčiau, praturtinanti vieną visiškai neformalų lietuvių kalbos registrą. Tačiau tas pats autorius, rašydamas straipsnį solidžiam leidiniui, pavyzdžiui, „Naujasis židinys-Aidai“, prabyla visai kitaip – iš esmės normine lietuvių kalba. Net jeigu linkęs numoti ranka į kalbininkų pamokymus, jis rašo ta prestižine lietuvių kalba, kurios išmoko mokykloje (žinoma, ne tik joje, bet ir iš savo skaitymo patirties), paisydamas daugybės formalių principų ir taisyklių. Taip ir turėtų būti.

Baigdamas dar kartą pacituosiu Renatą Šerelytę: „Taigi, žmogau, – išmok kalbėti. Kalbėk. Ir kalbėti tau neturi būti lengva – kaip nelengva ir mąstyti, ir apmąstyti, ir prisiminti, ir mokytis. Bet kalbėdamas tu ne tik įveiki savo gyvūniškąją – taigi nebyliąją, inertiškąją – dalį; kalbėdamas tu tampi žmogumi.“

Žinoma, kai kas nesutiks ir sakys, kad kalbėti yra taip pat lengva kaip paukščiams čiulbėti. Iš tikrųjų lengva yra tik plepėti.