× Dovydas Kiauleikis

 

Apie kultūrą – arba gražiai, arba nieko. Taip atrodo kultūros kraštovaizdis lietuviškoje žiniasklaidoje ir vienas kitas ryškiai iššaunantis analitinis straipsnis ar radijo laida tik patvirtina taisyklę. Kaip čia atsidūrėme? Pokalbis apie tai su ilgamete LRT kultūros laidų rengėja, žurnaliste Jolanta Kryževičiene.

 

Jolanta Kryževičienė. Justino Stacevičiaus nuotrauka

 

 

Kartą pažįstama aplinkosaugos žurnalistė pasidalino jaučianti didelę pagarbą kultūros žurnalistams. Esą kultūra tokia neapčiuopiama, sunku net objektyvumo laikytis, nes viskas plūduriuoja, neapibrėžta. Politikoje, ekonomikoje paprasta – paklausi vienos pusės, kitos, ir viskas aišku. Kaip jūs apibrėžiate kultūrą žurnalistikoje?

Kultūrą suprantu plačiąja prasme. Ne tik meno informacija, į ką labai dažnai orientuojamės, kai kalbame apie kultūrą. Informacija šiais laikais lengvai prieinama internete.

Viena dalis – meno procesai, reiškiniai ir žmonės. Nereikia menininkų traktuoti kaip kokių nors pranašų, užkrauti jiems neįmanomų misijų atliepti skaudžiausius dalykus (ne jų ši funkcija). Bet menininkas dažnai dėl savo intuicijos, refleksijos apčiuopia svarbiausius dabarties ir ateities dalykus. Kodėl prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas yra vadinamas pranašu? Daugybė dalykų, kuriuos jis aprašė, vėliau išsipildė. Tai yra svarbu užčiuopti.

Man visada įdomus žmonių mąstymas. Ir nebūtinai kultūros žmonių. Kuo ilgiau dirbu, tuo daugiau matau įdomių žmonių ne meno srityje. Jie turi kitą požiūrį, visiškai kitokį matymą, kartais kaip švitriniu popieriumi nutrinantį paviršių. Prisimenu, kalbėjau su kardiologe, kuri dažnai lankosi teatre. Ji iš savo, kaip žiūrovės, pozicijos papasakojo gerokai įdomiau, negu kartais papasakoja klišių rinkinį turintys teatrologai.

Visuomenės procesai, man atrodo, irgi yra kultūros dalykai. Daugiau vartoju vokiškos žiniasklaidos. Ten labai daug antropologinių diskusijų. Pavyzdžiui, vyksta Izraelio ir Palestinos karas. Rodoma daugybė laidų apie Palestiną, jos istoriją, kultūrą, apie ją diskutuoja įvairių šalių, taip pat Izraelio ekspertai, mokslininkai. Prisimenu, kai kurios šalys Europoje uždraudė moterims dėvėti hidžabą viešosiose vietose. Buvo sukviesta daugybė įvairių tikėjimų, rasių moterų diskusijai, ar ta medžiagos skiautė yra svarbi ir kodėl. Šie dalykai nėra vienadieniai. Kultūra yra įrankis suprasti šią dieną ir gal net šiek tiek matyti ateitį. Kultūroje svarbiausias klausimas – kodėl?

 

O ar galima tikėtis konkretumo kalbant apie kultūros įvykius ir procesus?

Tam turiu pasiruošusi vieną klausimą, visada erzinantį pašnekovus. Ypač kai kalbama apie reformas (nesvarbu – švietimo, meno ar mokslo). Pasakykite: koks konkrečiai bus pasiektas rezultatas įvykdžius reformą? Dažniausiai gauni piktą atkirtį: ką jūs čia įsivaizduojat, mes ne buhalteriai ir t. t. Kultūroje ir mene yra labai daug manipuliacijų, kad kultūra nekonkreti. Pavyzdžiui, daug ką parodė savivaldybių kultūros indeksas, sukėlęs labai daug piktų diskusijų. Kodėl didelis miestas velkasi uodegoje, o mažas miestelis yra viršūnėje? Ten nuvažiuoji ir matai tris įdomiai dirbančius žmones, kurie sukuria palankią erdvę gyventi net ir iš Vilniaus atsikėlusiam žmogui, kuris mato įvairų, įdomų kultūrinį kontekstą.

Todėl, sakyčiau, kultūra yra konkreti. Kaip mes į ją žiūrime, analizuojame, reflektuojame – tai jau mūsų, kultūros žurnalistų, problema. Man atrodo, labai pavargstame ir nebesistengiame gilintis, kartais nebeturime laiko ir jėgų nuimti tą gražų paviršių, kad atidaryta dar viena paroda, kaip gerai. Nesakau, kad viską turime suvesti į matematiką. Tiesiog esama dalykų, apie kuriuos kalbėdami einame leng­viausiu keliu.  

 

Kaip kalbama apie kultūrą žiniasklaidoje?

Gražiai. (Juokiasi.) Žurnalistų krūviai – dideli, atlyginimai – maži. Darbas kultūros srityje vis labiau virsta hobiu. Parengti gilų tekstą ar laidą – tikrai nelengvas uždavinys, tam reikia labai daug ruoštis. O viską reikia daryti kuo greičiau. Vis tiek menininkai kažką papasakoja, todėl ir yra populiarios publikacijos ir laidos, kuriose kalbame, kad įvyks koncertas, atsidarys paroda. Nesutikčiau, kad apie kultūrą visada reikėtų kalbėti tik iš socialinės ar politinės perspektyvos, bet to trūksta.

 

Ar teisinga įžvalga, kad kultūros organizacijos pastaraisiais metais stipriai patobulėjo komunikacijos srityje? Kaip tai atsispindi žurnalistų darbe, žiniasklaidoje? Pavyzdžiui, dabar mums kalbantis visur vien „Scanorama“, prieš porą savaičių eteris buvo pilnas „ArtVilniaus“.

Bet kokia įvairi ta sklaida! Per įvairius kanalus. Bet ar, pavyzdžiui, „Literatūra ir menas“, prasidedant „Scanoramai“, nenorėtų skelbti teksto „Siūlau neiti į „Scanoramą“? Kalbant apie „Scanoramą“, kultūrinėje spaudoje neieškau informacijos, nes viskas internete. Tikiuosi labai rimtos refleksijos. Mes žiniasklaidoje labai tingime dirbti su metaduomenimis, t. y. kaip buvo pernai, užpernai? Kaip viskas įsikontekstina? Aišku, čia kalbu, kas man įdomu.

Pažiūrėkite, kas darosi portaluose, kai kultūros organizacijos siunčia paruoštus interviu, savireklamos tekstus ir portalai vienas po kito juos dedasi. Tą patį rinkodarinį tekstą gali visur perskaityti. Man keista, kad žmonės vis dar taip tiki žiniasklaida. Neišsiauginome kritinio mąstymo.

Kitas dalykas – mes labai daug koncentruojamės į Vilnių. Kitiems žmonėms visas tas mūsų vajus atrodo juokingas. Kai rengiu laidas apie įvykius sostinėje, galvoju, kaip tai klausys žmogus, gyvenantis Mažeikiuose. Taip, mes, žurnalistai, bėgame paskui tuos įvykius, atsispirti tam labai sunku. Kita vertus, to meinstrymo reikia, nes jei svarbus įvykis, vyksta keliuose miestuose, apie jį daug kalbama – skaitytojams ar klausytojams taip pat įdomu.  

 

Kokie yra didžiausi iššūkiai kultūros žiniasklaidoje?

Matau labai daug savicenzūros. Kūrėjų savicenzūros, žurnalistų savicenzūros. Kuo toliau, tuo labiau tai pastebiu. Man dar teko dirbti Sąjūdžio laikais. Iki 1988 m. žurnalistika buvo labai suvaržyta, reglamentuota, žinojai, kad tavo tekstą ar laidą būtinai patikrins vyriausiasis redaktorius. Neleisdavo žurnalistams eiti į tiesioginį eterį – o jeigu pasakysime kažką ne taip? Ir staiga mums atsivėrė labai didelė, tiesiog svaiginanti laisvė, galėjome kalbėti bet kokia tema, nebeliko jokios cenzūros. Atsirado labai didelė motyvacija ir profesinė atsakomybė – šitai pabrėžiu.

Dabar matome labai daug draudžiamų ženklų, kuriuos ne kvestionuojame, o įjungiame savicenzūrą. Yra daug tokių temų: žydų klausimas, LGBTQ+ teisės, rasinė diskriminacija. Užsienio žiniasklaidoje tokiomis temomis labai atvirai diskutuojama. Nebijoma kelti klausimų, o mes vengiame. Pavyzdžiui, kodėl vaikams yra blogai, kad bus seksualinis švietimas? Kodėl tėvai prieštarauja? Mes nenumenkim jų, nesakykime, kad jie yra vatnikai ir nieko nesupranta. Palaukite, turime kalbėtis ir aiškintis. Dabar tokius klausimus pakišame po stalu, susiklasifikuojame visuomenėje, sakome, kad vieni yra idiotai ir į juos nekreipkim dėmesio, o kita nuomonė yra neabejotinai teisinga. Iš to ir kyla milžiniškas susipriešinimas. Kelkime tuos klausimus ir bandykime kalbėtis su žmonėmis, kurie galėtų pateikti ramų atsakymą, kokią visuomenę kuriame ir kaip sugyvename. Lietuvoje tai daryti tampa vis sunkiau, nes poliariškumas vis didėja ir nebemokame ramiai kalbėtis. Anksčiau tekstai apie lietuvių dalyvavimą Holokauste sukeldavo įniršį, dabar, paklausus apie žudomus Palestinos vaikus, atsiranda baisus spaudimas, iškart pereinantis į asmeniškumą. Ir čia mes – ir kultūros žurnalistai – nepakankamai dirbame ir bijome kitaip mąstančių žmonių bei sudėtingų situacijų. Aš ir pati sau turiu labai daug priekaištų. 

Mene matau didelį sektoriškumą, interesų grupių pasiskirstymą. Jeigu tik ką nors pajudini, iškart prasideda puolimas. Jeigu organizacija nedirba ir tu tai viešai pasakai, sulauki baisingų priekaištų, kad esi neprofesionalus, nes dar kažko nepažiūrėjai, nes padaryta ir gerų darbų. Atvirų kultūros diskusijų labai trūksta. Kai keletą metų rengiau televizijos laidą „Nes man tai rūpi“, mano svarbiausias tikslas buvo suburti skirtingus žmones ir diskutuoti. Tačiau labai sunku rasti pašnekovų ir kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Žmonės vienaip kalba į mikrofoną, o kai jį išjungi dažnas sako: „O dabar pasakysiu, kaip yra iš tikrųjų.“ 

 

Kas yra kultūros bendruomenė? Ar išvis tokia egzistuoja?

Tokia bendruomenė yra, jei ją suprantame kaip labai skirtingų segmentų buvimą šalia vienas kito. Man ji atrodo labai susiskaldžiusi į skirtingas interesų grupes ir sritis. Pinigų mažai, tos grupės tarpusavyje kovoja. Anksčiau aptartas visuomenės nesusikalbėjimas atsispindi ir kultūroje. Pavyzdžiui, kritikai nebenori rašyti recenzijų, nes paskui žmonės su jais nebesisveikina, nebekviečia į renginius. 

 

Kas jus motyvuoja dirbti kultūros srityje?

Pats darbas. Jis absoliučiai privilegijuotas. Gali paskambinti žmogui, įsiprašyti pas jį į svečius. Jis tau parodo tapomą paveikslą, kuriamą skulptūrą, papasakoja savo istoriją. Na, kas galėtų taip ateiti pas žmogų į namus! Mane kuo toliau, tuo labiau domina nebe problemos, o žmonės. Gailiuosi gyvenime, kad nerašiau darbinio dienoraščio. Teko būti pas daugybę įdomių žmonių, kurie pasakojo savo istorijas. Tokie žurnalistų dienoraščiai tampa geromis laiką fiksuojančiomis knygomis. Pavyzdžiui, prisimenu, važiavau pas aktorių Algimantą Masiulį į Kauną. Jis gyveno, rodos, Savanorių prospekte. Buvo baisiai pilkas rytas, klaikūs pilki daugiaaukščiai. Einu ir galvoju: „Dieve, šitoks aktorius, tokia žvaigždė, o gyvena tokioj pilkumoj.“ Pakylu į kažkelintą aukštą, jis atidaro duris. Stovi su kostiuminėmis kelnėmis, švarku, su fantazija atlape. Su batais! Ne su tapkėm, kaip tada visi namie būdavom. Įeiname į kambarį, o jis pilnas paveikslų. Va, tokios detalės niekada neatrodė reikšmingos, nes juk einu klausinėti, aš – radijas. Bet jeigu būčiau užsifiksavusi visa tai... Ši profesija be galo įdomi. Kartais į laidą ateina kultūros grandai ir sako: „Pirmą kartą apie tai pasakoju.“ Man tai yra žiauriai didelis komplimentas, kad pavyko atrakinti, kad ta istorija užfiksuota. Aišku, kartais važiuoju namo ir sakau, kad nekenčiu kultūros. Bet pasivaikštau miške, ir vėl gerai.

 

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.