„Dviejų Korėjų susijungimas“ gali suklaidinti istorijos ir geopolitikos temų mėgėjus – spektaklis nėra nei apie Korėjas, nei apie jas padalinusį karą, nei apie teorinę galimybę, kad naikinimo ir keršto žinutes transliuojanti Šiaurės Korėja kada nors taikiai susijungs su demokratiška ir pažangia Pietų Korėja. Susijungti gali – ir vėlgi tik teoriškai – tik šių dviejų valstybių žmonės, karo atskirtos šeimos, kurias Joëlis Pommerat (g. 1963) naudoja kaip nuolatinio kito ilgesio ar trūkstamos savasties paieškos simbolį – jų susijungimas ir yra meilė. Režisierė Monika Klimaitė spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ priima prancūzų dramaturgo sąlygas ir kviečia į tos meilės liudijimą, neišvengiamai paliesdama ir nemeilės, t. y. išsiskyrimo ir netekties, temą.  

Prieš dešimtmetį parašyta J. Pommerat pjesė – tai 20 atskirų akimirkų. Ne istorijų ir ne gyvenimų, tik akimirkų, kai užsimezga atsitiktiniai pokalbiai apie santykius su kitais ir su savimi. Dramaturgas pjesės sprendimą pasiskolina iš XIX–XX a. sandūroje rašiusio austro Arthuro Schnitzlerio kūrinio „Ratelis“ („Reigen“) – ten 5 vyrai ir 5 moterys dešimtyje trumpų dialogų aptaria juos siejančius meilės, priklausomybės, galios ryšius. A. Schnitzlerio etiudus, parašytus kaip dviejų žmonių pokalbiai, tarpusavyje sieja iš vienos situacijos į kitą persikeliantis personažas – iš viešbučio kambarinės išėjęs ponaitis traukia pas ištekėjusią moterį, ši, pabendravusi su meilužiu, grįžta pas sutuoktinį, tuoj susitiksiantį su panele, ir taip toliau, kol dešimties personažų meilės ratas apsisuka. J. Pommerat pjesėje šio ryšio nėra, kiekviena situacija savaime yra baigtinė, atskira ir nepriklausoma nuo konteksto. Todėl iš 20 „Dviejų Korėjų susijungimo“ istorijų M. Klimaitės sprendimu spektaklyje lieka 15. Vienos jų, tokios kaip spektaklį pradedantis etiudas „Skyrybos“, žymi tam tikro etapo pabaigą, kitos – tipinę dieną („Atmintis“). Yra ir absurdiškų, netikėtų situacijų, kurios intriguoja, pvz., etiude „Vaikai“ jauna pora įsivaizduoja turinti vaikų, net pasamdo jiems auklę, nes tik menami vaikai jungia du žmones, šiaip neturinčius nieko bendro. Net ir trumpa muilo opera etiude „Vedybos“ irgi yra. 

 

„Dviejų Korėjų susijungimas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Kai pats režisavo savo pjesę, J. Pommerat su aktoriais dirbo ilgame koridoriuje – niekieno žemėje tarp dviejų pasieniais sustatytų kėdžių eilių, taip užduodamas tam tikrą intymumo ir atvirumo toną. Žiūrovo ir aktoriaus artumo jausmą išlaiko ir M. Klimaitė, aktorius iš visų pusių apsupdama dviem žiūrovų eilėmis. Ši į bokso ringą panaši erdvė, įrengta didžiojoje Vilniaus senojo teatro scenoje, primena namus: yra sofa, apskritas stalas su žemai kabančia jaukią oranžinę šviesą liejančia lempa, yra net lauko suolelis ir baisus kičinis gatvės žibintas. Ringe – keturi aktoriai, kuriems čia teks suvaidinti daugiau nei 30 skirtingų personažų – per daug, kad būtų įmanoma juos giliau pajusti ar psichologizuoti, nes ir laiko, ir medžiagos tam nepakanka. Aktoriams pasiūlyta vaidybos maniera balansuoja tarp teksto perskaitymo ir lengvo šaržavimo, kartais nuslystama ir perspaudžiama vaidinant emocijas. Vis dėlto vietos jausmui, kuris per aktorių pasiekia ir žiūrovą, atsiranda muzikiniuose intarpuose – gyvai Jevgenijos Karpikovos ir Telmano Ragijevo atliekamose trumpose meilės baladėse. Muzikiniai akcentai dėliojasi natūraliau nei tekstas. Išskirtinis aktorės Jelenos Juščenko veikimas scenoje – jos kuriami personažai atrodo vientisiausi, jų vidinė logika aiškiai suprantama ir girdima – todėl ir po spektaklio tekstas dar pasilieka su žiūrovu. Spektaklio pradžioje J. Juščenko vaidinama moteris nori skirtis, nes santuokoje nėra ir nebuvo meilės. Bendri interesai, įsipareigojimai, vaikai buvo, bet meilės – ne. Ramiai, nuodugniai dėstomas tekstas paveikus paprastumu, aktorės perteikta nemeilės būsena. Scenos nemeilės tema spektaklyje yra  paveikiausios: Nikolajaus Antonovo mokytojas, už rūpestį mokiniu apkaltintas nepadoriu elgesiu su vaiku, neiškentęs rėžia jo tėvams nemeilės diagnozę. Ji geriausiai tinka mūsų laikams.   

„Dviejų Korėjų susijungimas“ priskirtinas prie spektaklių, kai atsisakius dramos ašies, leidžiančios pasakoti vientisą istoriją ar spektaklio laiką skirti konkretiems personažams išlukštenti, sceną tenka užleisti bendriniams veikėjams ir bendrinėms istorijoms. Dažniausiai tai yra įsimintinos, aštrios, skaudžios ar laimingos akimirkos, išimtos iš konteksto – ilgo ir įvairaus žmogaus gyvenimo. Net ir bandant jas suverti ant vieno tematinio siūlo, fragmentiškumas nedingsta, todėl ką nors iškristalizuoti tokiuose pastatymuose pavyksta ne visada. Spektaklis balansuoja tarp rizikos pasakyti daug ir nepasakyti nieko. Ką iš jo išsineša žiūrovas, ką pasilieka apmąstyti po beveik dviejų valandų „greituko“ – įdomaus tyrimo klausimas. Birželį matytas spektaklio eskizas nuo galutinio rezultato skiriasi stebėtinai mažai – dabar „Dviejų Korėjų susijungimas“ penkiomis istorijomis talpesnis ir pusvalandžiu ilgesnis. Susijungimo laukiančiam žmogui to pusvalandžio gali būti per daug. 

 

Marija Dautartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.