Aną trečiadienį dviračiu atskubėjęs į „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ turbūt iškvėpiau grameliu daugiau anglies dioksido, negu būčiau ramiai ėjęs pėsčias. Bet, žinoma, šitaip gerokai daugiau sutaupiau nei tuo atveju, jeigu būčiau „Menų spaustuvę“ pasiekęs mašina, o kur dar ją statyt. Tą akimirką galvojau ne apie savo plaučių emisiją, o apie nemalonų faktą, kad ar pėsčias, ar ratuotas būčiau vėlavęs, aš ir vėlavau. Mūsų kūno dujos kartais įgyja egzistencinę paradigmą, čia nekalbant apie akibrokš...
Pirmasis šiemetinio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklis – eksperimentuojančių anglų specialiai garsiam vokiečių teatrui ir, manau, specialiai superpadoriai nūnai vokiečių publikai sukurti „Plaučiai“. 87 minutes du aktoriai, mergina ir vaikinas, be perstojo mina dviračius (juos dar mina ir jų bebalsiai padėjėjai scenos kraštuose), generuojančius energiją pastatymo apšvietimui, mikrofonams, subtitrams ir pan. Taigi, spektaklis mėgina tapti ekologinis ir fizine, ir dvasine...
Po teatro kritikės Rūtos Oginskaitės ryžtingo nuosprendžio lryte spektakliui „Didis blogis“ imu jame ieškoti ir „šilta-šilta“ vietelių. (Juk štai aktoriai kalbėjo, kaip jiems gerai buvo toji stovykla prieš repeticijas, o Marius Ivaškevičius ilgai nešiotą pjesę išvis išstūmė per kelias dienas...) Sužavėjo herpesas, taip, pūslelinė, – tiesiog gogoliško lygio dramaturgo užuomina, jo metaforiškai ištartas „blogis yra manyje“. Ja suserga Samuolytė, ir trokšta susirgti gašliai kolegę bučiuojantis...
Vienintelis Lietuvoje garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ pradeda antrą sezoną Vilniaus mažajame teatre (rugsėjo 19 d., spalio 3 d.). Pasitelkę žmogaus balso ir kūno skleidžiamus garsus spektaklio kūrėjai kviečia pasivaikščioti po vaizduotės kambarius. Šis vos dvidešimčiai žmonių vienu metu skirtas atmosferinis vaizdinys tampa meditaciniu seansu kiekvienam atėjusiajam. Apie žiūrovo vaizduotės įdarbinimą ir garso reikšmę vizualiame pasaulyje su režisierium...
„Noriu išjudinti pernelyg aiškius dalykus“, – sako Artūras Areima (g. 1982), mūsų daug žadantis režisierius ekshibicionistas. Ir ima vokiečių eurodramaturgo ir režisieriaus Falko Richterio (g. 1969) pjesę „Po ledu“. Tekstas – kiek jį perpratau rėkiamą ir šnabždamą siauroje OKT kapsulėje (kuri jau pernelyg ilgai įstrigusi siauroje Vilniaus Ašmenos gatvelėje) – svarus, poetiškai (ar politiškai) painus, bet universalus. Tokių ponas Falkas yra sukūręs ne vieną, jį, atrodo, galima vadinti žiniasklaid...
Rygoje gimęs režisierius Sergejus Eizenšteinas (1898–1948) – vienas svarbiausių kino kaip meno kūrėjų, padėjęs intelektualaus montažo pagrindus. TSRS jo kūryba pelnė aukščiausius apdovanojimus (1941 m. Stalino premija už „Aleksandrą Nevskį“, 1944 m. – už „Ivano Rūsčiojo“ I dalį), tačiau dar didesnio pripažinimo režisierius sulaukė Vakaruose („Streikas“, 1925, „Šarvuotis Potiomkinas“, 1925, ir „Spalis“, dar žinomas kaip „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“, 1927) – ypač iš kairiųjų kūrėjų ir in...
„Čiaupo vanduo“ – „Tap vvater“, bet su dviem v užrašė Audrius Pocius, Valentinas Klimašauskas ir kiti Vilniaus personažai, kurie, kaip sako viena miesto siena, „visi yra menininkai“. Miesto folkloro ar hiperbolizuotos kasdienybės, ar dar kaip nori, taip pavadink, spektaklis atidarė Rusų dramos teatro sezoną (rugsėjo 2–17 d.). Teatras renginio oficialiai nesisavina, tačiau, suteikęs jam plotą, išreiškia pritarimą. 72 metų teatro meno vadovas Jonas Vaitkus, prie kasų užsilipęs ant stalo dusliu bal...
Šiuolaikinis teatras, kaip ir daugelis kitų menų, visame pasaulyje ir Lietuvoje išgyvena gana keistą, tarpinę būseną, pasireiškiančią galbūt ir ne visiems suprantamais aspektais. Iš meno istorijos mokame chronologinę stilių bei krypčių seką, kuri pastaruoju metu visiškai išblėso, nes meno kūriniui lengvai priskirti stiliaus ar krypties nebegalime. Visam tam, be abejo, turėjo įtakos sparčiai besivystanti globalizacija, ypač kultūrinė, leidusi palankiai ta...
Kritikuoti, recenzuoti, komentuoti ar kitaip preparuoti LNOBT choreografines dirbtuves netikslingas, neįdomus ir beveik narcisizmu dvelkiantis užsiėmimas – štai kaip aš šauniai, protingai, su ugnele sumaliau į miltus šokio elitą – baleto artistus. Tuos, kurie sumanė tapti choreografais, t. y. įkelti savo ištreniruotą kojelę į gerokai aukštesnio pagal hierarchiją kontingento užimtą veikimo lauką. Tarsi pamirštume, kad dėmesio objektas y...
Ignoruok visas koncepcijas, ignoruok visas galimybes, ignoruok Beethoveną... Teigia balsas už kadro Ohado Naharino spektaklyje „DecaDance“ (birželio 9 d.). Beveik šventai įtikiu šia psichoterapeutine tiesa, ir besikartojanti judesio kardiograma scenoje ima sutapti su kvėpavimu, širdies plakimu, ir tik tada suvokiu ir pajuntu choreografo pasiūlytą paradoksą: ignoruok tik tai, kas varžo tavo kūno ir sielos išraiškos laisvę! Nebūtina nusigręžti nuo gal...