Kritikuoti, recenzuoti, komentuoti ar kitaip preparuoti LNOBT choreografines dirbtuves netikslingas, neįdomus ir beveik narcisizmu dvelkiantis užsiėmimas – štai kaip aš šauniai, protingai, su ugnele sumaliau į miltus šokio elitą – baleto artistus. Tuos, kurie sumanė tapti choreografais, t. y. įkelti savo ištreniruotą kojelę į gerokai aukštesnio pagal hierarchiją kontingento užimtą veikimo lauką. Tarsi pamirštume, kad dėmesio objektas ypač subtili substancija – baletas, ar bent jau žmonės kuriantys ir tobulai valdantys būtent šį retą, mažai kam įkandamą žanrą. Šių eilučių autorė taip pat yra padariusi ir daro šią rašymo nuodėmę, dėl ko labai ir gailisi.
O LNOBT choreografinės dirbtuvės arba „Kūrybinis impulsas“ – tai tas reiškinys, kurio atžvilgiu įmanomos tik nuomonės arba pastabos, konstruktyviai veikiančios ateities kūrybinį procesą. Ir jeigu tikėtume dar 2013 m. spaudos konferencijoje LNOBT generalinio direktoriaus G. Kėvišo išreikšta mintimi, kad „impulsai“ – tai teatro kultūros politikos strategijos dalis, juo labiau neturėtume vertinti LNOBT choreografinių dirbtuvių rezultatų kaip baigtinio darbo.
„Kūrybinis impulsas IV“ (birželio 28 d.), palyginti su „Kūrybiniu impulsu I“ (2012 m.), galėjo pasirodyti lyg ir išsikvėpęs, praradęs inovacijos žavesį, tačiau žvelgiant giliau ir plačiau tampa akivaizdu, kad savo esme tai tie patys ieškojimai, atradimai ir praradimai. Gerai pažįstama baletinė rutininė proza, kai po sekinančio klasikinio spektaklio (pvz., „Bajaderės“, „Žizel“ ar „Gulbių ežero“) mėgini kažką sukontempliuoti visai kita kryptimi, inspiruotis judesio ir minties laisve. Ne visada pavyksta suformuluoti iki galo, pritrūksta nuoširdžių egzistencinių pokalbių su bendraminčiais geroje vyninėje (tas prakeiktas beveik sportinis režimas ir geros baletinės formos palaikymas), nespėji į mirtinai reikalingą šokio pasaulio mega žvaigždės „workshopą“, vėl neperskaitei tos knygos, kurią paskolino draugas iš paralelinio realaus pasaulio... Nepaisant visų minėtų priežasčių, „Impulse IV“ būta tikrų perlų.
Pradedant neblogai, pabrėžtinai pagal klasikinio baleto principus sukonstruotu Darjos Olefirenko monologu „Žinau, tu esi čia“, priminusiu stiprų rusų menų akademijos studento kursinį darbą, ir baigiant Jelenos Lebedevos ir Olgos Rudekevič gyvaisiais paveikslais „Geroji žinia“ pagal Giedriaus Puskunigio muziką. O Kipro Chlebinsko sapną-misteriją „Metabolė“ galima pavadinti metų atradimu vien dėl balete dar neišmėgintos, nuostabios Onutės Narbutaitės muzikos pasirinkimo. Įdomi ir Urtės Bareišytės „Ypatingo ryšio“ genetinės inžinerijos plotmėje glūdinti idėja. Visa tai, žinoma, yra poezija, todėl bent keletą konstruktyvių pastebėjimų dėl bendros pusiausvyros norėčiau sau leisti.
Visų pirma tai labai susiję su viso choreografinių miniatiūrų vakaro režisūriniu aspektu. Per daug tuščia turinio ir choreografijos atžvilgiu pirmoji dalis, siužetais, idėjomis ir gera muzika perkrauta antroji. Visišku fiasko pavadinčiau klojimo teatro principu surežisuotą artistų ir choreografų finalinį nusilenkimų epizodą. Nemanau, kad čia iš viso reikalingas toks pompastiškas, plastmasinis opusas ir dar skambant J. S. Bacho muzikai.
Be jau minėto D. Olefirenko klasikinio numerėlio menų mokyklos koncerto įspūdį kėlė ir du vienas po kito rodyti egzotiškos prigimties choreografiniai kūriniai – Agnės Steponkevičiūtės „Kvėpavimas“ ir Vaidos Šniurevičiūtės „Įkvėpimas“. Akivaizdus pranos iliustratyvumas sumenkino V. Šniurevičiūtės „afrikietiškus eskizus“, neleido iki galo pajausti trijų įspūdingų artisčių kūnų judėjimo trajektorijos. Tikra atgaiva publikai pasirodė Editos Stundytės Simonai Paciukonytei sukurtas monologas „Laukimas“, daugiau įprasmintas violončele skambėjusios J. S. Bacho muzikos negu choreografine interpretacija. Choreografei norėtųsi rekomenduoti praturtinti būtent baletinio judesio leksiką, nes kitus choreografinio kūrinio konstravimo dėsnius ji yra pakankamai gerai įvaldžiusi. Visada džiugu matyti E. Stundytę „Impulse“. Šiais metais ji buvo vienintelė ne teatre kurianti choreografė, nepabūgusi įžengti į LNOBT sceną. Pirmą vakaro dalį užbaigęs Urtės Bareišytės „Ypatingas ryšys“, deja, neištempė E. Stundytės pasiektos aukštesnio intelektualinio skambesio gaidos ir nusileido į žemesnį, naivumu dvelkiantį registrą. LNOBT scenoje jau nuzulinta Maxo Richterio muzika, per daug tiesmukas problematikos pateikimas, o ir judesio valdymo iš baleto artistės galima tikėtis įdomesnio. Bet idėja gera, nors ir neišvystyta.
Gerų idėjų pasauliui priskirčiau ir V. Šniurevičiūtės „Fabulą“, kuri kaip įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais (TŽŽ), nieko nepasakė ir neišprovokavo. Konstruktyvus pastebėjimas: baikim „miksuoti“ populiarius muzikinius kūrinius – A. Piazzolla, P. Čaikovskis ir F. Schubertas nesujungiami jokioje paradigmoje, jeigu autorius neturi didelės kūrybinės patirties. Malonus, truputį komercinės prigimties dar vienas E. Stundytės choreografinis etiudas „Pasimatymas“ leido išvysti šiuolaikiškose interpretacijose puikiai besireiškiančią teatro primabaleriną Anastasiją Čumakovą. Ir tai, matyt, vienintelis šio etiudo nuopelnas.
Kaip atsvara visam šiam paviršutiniškam blizgesiui psichodeliniu rafinuotu skambesiu sprogo Kipro Chlebinsko „Metabolė“. Vyksmą scenoje turbūt geriausiai paaiškintų pats pavadinimas – gr. metabole – perstūmimas, pakeitimas, laiko, papročių pasikeitimas, tos pačios minties pasakymas kitais žodžiais, poezijoje – ritmo pasikeitimas. Matėsi ir jautėsi, kad O. Narbutaitės muzika tapo gera atrama choreografui visuose tikrai novatoriškuose sprendimuose. Ir ne tik choreografui. Scenoje kuriantys artistai buvo visai ties improvizacijos riba (tai retai šiame teatre pasitaiko), tiesiog maudėsi klavesino skambesyje, šoko nepaprastai muzikaliai ir įkvėptai. Buvo gana netikėta tokiame amplua išvysti Žilviną Beniuševičių, tačiau choreografo pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Keturios moterys – teatro solistės Kristina Gudžiūnaitė, Inga Cibulskytė, Aleksandra Ivanova ir mūsų lietuviška Aisadora – S. Paciukonytė – gražiai sužaidė commedia dell’arte misteriją, švariai įgyvendino gana sudėtingus choreografinius viražus. Vis dėlto pabrėžtinas miniatiūros kinematografinis principas sukėlė tam tikrų nepatogumų būtent žiūrovui – dėl ne visai sėkmingo kadrų montažo, negalėjai išskirti ir pastebėti daug galbūt esminių detalių. Teisingas sintetinimo principas reikalauja didesnio techninio režisūrinio choreografo pasiruošimo.
Vakaro pabaigoje pateiktą kūrinį „Geroji žinia“ jau sunku pavadinti miniatiūra, tai buvo beveik vienaveiksmis baletas. Žinau, kad J. Lebedeva seniai svajojo sukurti kažką Renesanso tematika. Džiugu, kad jos svajonė išsipildė. Vis dėlto pati pasirinkta tema reikalauja grandiozinės vizualizacijos ir galbūt todėl ne visai įsirašo į „Kūrybinio impulso“ formatą. Juo labiau kad choreografiniai sprendimai gana nuosaikūs, kai kur net banaloki, orientuoti daugiau į masinį kultūrinį skonį. Toks veikalas būtų aktualesnis daugiau edukaciniu atžvilgiu, jeigu būtų labiau pasigilinta į Jano van Eycko, kurio tapyba ir įkvėpė choreografes, kūrybą, atrastas didžiojo meistro novatoriškumo ryšys su šių laikų inspiracijomis. Vis dėlto „angelogija“ buvo graži, daug nuodėmių išpirko subtili Giedriaus Puskunigio muzika ir Olgos Konošenko écarté.
Pabaigoje choreografinių dirbtuvių kūrėjų prašau atleisti už pastabas, kurios tėra mano asmeninė nuomonė. Svarbu tai, kad Lietuvos baletas gyvas ir turi galimybę kurti ir vystytis savo teritorijoje.