„Čiaupo vanduo“ – „Tap vvater“, bet su dviem v užrašė Audrius Pocius, Valentinas Klimašauskas ir kiti Vilniaus personažai, kurie, kaip sako viena miesto siena, „visi yra menininkai“. Miesto folkloro ar hiperbolizuotos kasdienybės, ar dar kaip nori, taip pavadink, spektaklis atidarė Rusų dramos teatro sezoną (rugsėjo 2–17 d.). Teatras renginio oficialiai nesisavina, tačiau, suteikęs jam plotą, išreiškia pritarimą. 72 metų teatro meno vadovas Jonas Vaitkus, prie kasų užsilipęs ant stalo dusliu balsu netgi suvaidina patį 100-metį Teatrą. Paskui publika, prie durų į mikrofoną pasisakiusi vardus (kurie pas­kui bus transliuojami), suteka į vidų. Ir neilgai patrypčiojusi fojė, apsemia visą teatrą.

Vandens judėjimo metaforoms čia nereikia kabučių, nes jomis grįstas scenarijus. „Vanduo neprivalo būti mūsų“, „Esu pilnas informacijos, kurios pats nežinau, nes srovė pati savęs neatspindi“, „Sutrikę miestelėnai stebėjo, kaip iš kiekvieno čiaupo laša aptirpusios raidės“ ir pan. Tokia štai poezija, kurios nuorodų įsitvėręs imi nedrąsiai, bet paskui vis įžūliau cirkuliuoti seniausio Vilniaus teatro viduriais. Apeini visus užkaborius –­ tiems, kas jų dar nematė, kas nėra romantikas, kas trokšta vaikiškai čiupinėti ir drabstyti, labai rekomenduotina.

Užlipęs į sceną be skrupulų patamsiuose (niekas tavęs čia neseka) gali suvalgyti gardų salotos lapą ir išgerti stikliuką stipraus, kurį tau per šlangelę nuo pastolių nuleis vienas šio spektaklio „artistų“. (Manau, tikri teatro artistai šiame atrakcione nė už ką nedalyvaus. Ooo, kaip tai kai ką primena!.. Na, pavyzdžiui, naujos negražios dailės įsiskverbimą į ŠMC erdves.) Dar patiekta padažų, uogienės, žagarėlių. O dar žiūrovų salės viduryje, visai po tuo istoriniu sietynu, tyrame prožektoriaus spindulyje sustingusi nuo pat pradžių tavęs laukia, na, nežinau, kaip tiksliau pasakyti, pašarvotoji... teatro siela. Dvasia ir kūnas, prasmė ir reikšmė vienu keistu pavidalu. Zefyrinio torto.

Prisivaikščiojęs skersai ir išilgai, pamažu tarp krėslų eilių artėji prie jo, pusmetrinio, gelsvai balto ir nupudruoto, ir neryžtingai apsidairęs (įrankių juk nėra!) su servetėle ar piršteliu, ar visa sauja kabini ir vėl kabini minkštą... Valgai, ryji, pasipurtai... Katarsis... Prisipažinsiu, jausmas nepakartojamas ir neaprašomas, kažką panašaus kartais patiriu maestro Vaitkaus spektakliuose.

„Kitą rytą pasirodė pirmosios recenzijos, kurių niekas iki galo neperskaitė...“

* * *

Po orinės „Sangailės vasaros“ premjeros mūsų ekranuose – žemiškas „Edeno sodas“.

Ką veiktų pirmojo filmo personažai antrajame filme – tuomet, kai pasens ir visam likusiam laikui nusės gražiame pensionate? Kvailas klausimas, galintis kilti tik kritikui. Juk pirmą filmą kūrė jauna, kine nepatyrusi moteris, antrą –­ brandus ir kiną kiaurai išvaikščiojęs vyras.

Deja, nesunkiai imu ir įsivaizduoju šitą paauglystės / senatvės siurrealizmą –­­ ir net atvirkštinį personažų susikeitimą –­ dėl meno Lietuvos artistai veteranai pultų skraidyti ir Jurgio Kairio lėktuvėliais. Ryžosi jie rodyti ir savo senatvę.

Artistų bukietas „Edeno sode“ svaigina iš anksto. Dėl jo pirmiausia ir eini žiūrėti filmo. Taip pat ten eini dėl skaudžios kiekvienam žmogui temos –­ mažai liečiamos, o čia stambiaplanės senatvės išklotinės.

Deja, talentingi artistai filme vaidina kaip teatre. Mano akiai tik Juozas Budraitis įstengia griauti vaidybos uždaroje teatrinėje dėžutėje sienas. Tik jis demonstruoja tą prieš kamerą įsijungiantį ne išorinį, o vidinį virpesį, leliušizmą, kurį net mėginama tiesiogiai perteikti vienoje režisieriaus pasiūlytoje „Vyro ir moters“ (rež. C. Lelouchas) scenoje automobilyje.

Aktoriui sunku sukurti kino sceną be režisieriaus muštro aikštelėje, be taktinio ir strateginio jo nusistatymo. Algimantas Puipa sakė, kad norėjo filmuoti senatvę linksmai, tačiau aktoriai įsižeisdavo, ir režisierius prisiderino prie dramatiškos jų veido išraiškos. Tad humoro likę tik atsitiktiniam padruskinimui, atskiri, sunkiais baldais užgriozdinti epizodai nusodinami, tik kai kur mėginama juos judinti iš vidaus ir daigstyti (pacientė – matom tik jos nugarą – vos eina koridoriumi, bet staiga energingai meta dovanotą žaislą į šiukš­liadėžę), ir senatvė netampa antrąja vaikyste, kaip buvo norėta. Ji panaši į tuos, matyt, prie filmo pavadinimo priderintus prašmatnius vaisių (vaškinių?) natiurmortus, kurie kartais įstumiami į kadrą. Aktoriai sustingę su savo neįžiūrimom, vien tik liūdnom gyvenimo istorijom, nors atsidavę atlieka koncertiškus solo jiems išskirtose vietose.

Šįkart filmas sukurtas pagal mažai pas mus skaitomos Janinos Survilaitės romanus. Prieš tai Puipa kėlė į ekraną J. Apučio, R. Šavelio, J. Skablauskaitės, L. Gutausko, B. Sruogos, J. Ivanauskaitės kūrinių motyvus – stebėtina, tiesiog vartotojiška įvairovė. Aš pati vietoj, taip sakant, knygų skaitymo drąsiai rinkčiausi tik pirmųjų dviejų autorių ekranizacijas, įvaizdintas operatoriaus Rimanto Juodvalkio. Jis tarsi laikė režisierių skaidriame ekrano eteryje, tarp žemės ir dangaus, tarp literatūros ir pseudofilosofijos (dabar iš tolo tas eteris susišaukia su režisieriaus brolio grafiko Audriaus Puipos talentingomis buities kadruotėmis).

„Edeno sodas“ man primena ir Vytauto Žalakevičiaus, Puipos mokytojo, kartų, saviironišką filmą „Atsiprašau“. Apmaudu, kad tos ironijos gangsteriško Puipos filmuose aptinki vis mažiau, kad jis pasilieka sau vietą tik tokiame nykiame „Edeno sodo“ pensionate.