Šiuolaikinis teatras, kaip ir daugelis kitų menų, visame pasaulyje ir Lietuvoje išgyvena gana keistą, tarpinę būseną, pasireiškiančią galbūt ir ne visiems suprantamais aspektais. Iš meno istorijos mokame chronologinę stilių bei krypčių seką, kuri pastaruoju metu visiškai išblėso, nes meno kūriniui lengvai priskirti stiliaus ar krypties nebegalime. Visam tam, be abejo, turėjo įtakos sparčiai besivystanti globalizacija, ypač kultūrinė, leidusi palankiai tarpusavyje maišytis kultūroms ir pažinti jų skirtumus. Kalbant apie šiuolaikinius Lietuvoje rodomus spektaklius, galėtume teigti, kad mūsų teatras yra perėjęs viską: moderną, postmoderną, konceptualizmą ir netgi daugelį inovatyvių ieškojimų. Todėl atsiranda galimybė interpretuoti spektaklius pagal teorijas, skirtas dailės kūrinių analizei. Viena tokių teorijų būtų meno teoretikės Julios Kristevos išplėtota abjektinio diskurso koncepcija, plačiąją visuomenę pasiekusi dar 1982 m. per esė „Siaubo galios“ („Powers of Horror“). Tai keli filosofiniai teiginiai, nusakantys kūnų arba kai kurių kūniškų procesų galią kelti pasibjaurėjimą, fizinį drebulį, vidinį skausmą ir apmąstymus, mirties baimę ir siaubą, bet drauge galią skatinti neapsakomą susižavėjimą regimais vaizdais. Kristevos išplėtotas abjekto terminas reiškia degradavimo, sunkios krizės, pasibjaurėjimo savimi ir supančia aplinka būseną, kuri aiškinama kaip buvimas kažkur tarp Subjekto ir Objekto. Galima daryti išvadą, kad meno kūriniai, kuriuose ryškus abjekto pradas, visada yra susiję su agresija, mirtimi, savižala ar net savižudybe ir traumuotu kūnu, bet tuo pat metu – ir su akivaizdžiai matomu bei neslepiamu seksualumu ar net savotišku grožiu. Kitaip tariant, abjektas yra tai, ką reikia „pašalinti“; tai yra asmenybės vidinė būsena, žmogui trukdanti būti savimi.

Vilniaus Užupio dramos teatro spektaklis pagal Paulo Coelho romaną „Veronika ryžtasi mirti“ (rež. Rita Urbonavičiūtė) kupinas abjekto teorijos apraiškų. Spektaklio scenos tampa socialinių santykių išraiškomis, jose įkūnyta tikroji atskirų socialinių grupių galia, –­ drauge scenose užmaskuota pasaulio vientisumo destrukcija, valdymas, izoliacija ir susvetimėjimas. „Būti pažemintam“ ir „pažeminti kitą“ –­ neatsie­jamos sąvokos, atsispindinčios beveik kiekvienoje spektaklio mizanscenoje. Spektaklyje „per pažeminimą“ abjekto kultas nuolat pasikartoja ir ryškėja tose vietose, kur Subjektas yra kenčiantis, dvasiškai sužeistas, merdintis mirties akivaizdoje, marginalizuotas, galiausiai auka – taigi žymi atmestąsias „išmestojo“ žmogaus, o ne Subjekto ar Objekto tapatybes. Kitaip tariant, tokio žmogaus, kuris yra beprarandąs ne tik savo superego, ego, bet ir id. Todėl spektaklį ir pagrindinę heroję Veroniką (akt. Laura Jakštytė) psichoanalitiškai galima vertinti kaip traumos realizmą, nes tai neatsiejama dvasinės traumos ir mimezės ryšių analizė.

Šis spektaklis – puiki terpė apskritai visame teatre ieškoti tiesos. Mirties ir grožio sankirta, trapi riba tarp sacrum ir profanum skatina nuostatas, kad bet kokiu atveju žmogus privalo mirti laimingas. Tai sąmoningai kurta režisierės Urbonavičiūtės siekiamybė – „happyendus“ pakeisti „superendais“. Kaip teigia filosofas Georges’as Bataille’us, „šventumas mirties gniaužtuose yra susijęs su erotizmu, kuris naikina ribas ir sienas tarp gyvenimo ir mirties, veda į būtybių susijungimą, atveria Subjekto vidinį pasaulį kitoniškumui“. Tam tikru atžvilgiu šis spektaklis yra erdvė, kurioje susitinka tas „šventumas“ ir iš savojo „aš“ išsivadavęs Subjektas, erdvė, kurioje sukuriamas pakaitalas dabartiniams žiūros ritualams.
XXI a. meno, ir ypač teatro, ženklai ilgainiui tampa nepaveikūs, banalūs, nebegalintys prabilti apie realią žmogišką patirtį. Todėl kiekvienas scenos mėginimas „apsikrėsti“ subjekto išgyvenimu yra vertingas.