Gruodžio 27 d. Demokratiška pradedant rūbine ir baigiant sceninėm idėjom Menų spaustuvė rodo nebylaus kino (ne, teatro) seansą. Aido Giniočio ir jo vadovaujamos „Atviro rato" trupės parašytą ir pastatytą bebalsį spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę". Išeinant nuklausiau tikslų vieno vyro apibendrinimą: „Būtų genialu, tik kam tą patį tris kartus kartoti?" Dramos aktoriai, gavę pantomiminius vaidmenis, nenuobodžiauja, dirba įspūdingiau nei kokiame kitame spektaklyje berdami beprasmiško tekst...
Perėjote į kitą barikadų pusę ir nuo šiol dažniau skaitysime ne vien jūsų aštrias recenzijas? Kaip įsitraukėte į Naujosios dramos dienų renginius? Dabartinės profesijos atsisakyti, žinoma, neketinu, nors pripažinsiu, kad nykoka ir, regis, kiekvieną sezoną vis labiau pilkėjanti Lietuvos teatro kasdienybė verčia nusigręžti nuo teatro kritikos ir ieškoti kitų savęs realizavimo galimybių. Anaiptol nesu pirmasis ar vienintelis teatrologas, kuris mato vis mažiau prasmės kapstytis bespalviame dabart...
Kada atradote save kaip dramaturgę? Į šį kelią atėjau ne iš karto. Dvi sritys − teatras ir literatūra − kurį laiką man egzistavo atskirai. Teatras buvo mano darbas, o literatūrą kūriau labiau sau, dėl savęs. Kai atradau save kaip monospektaklių kūrėją, pradėjau sau kurti ir dramaturgiją. Iš pradžių buvo baisu rašyti tekstą, kurį vėliau sakysiu scenoje, − panašiai nejauku garsiai skaityti savo eilėraščius. Scenoje reikia ir atsiriboti nuo skaitomo teksto, nebūti savimi, ir sykiu atsiverti, ir ma...
Lapkričio 27 d. Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė pakvietė į spektaklio „Tamsos žaidimas" peržiūrą ir išsyk toje pačioje Salėje-99 būsiantį aptarimą su mokiniais. Atėjau nė nepasižiūrėjusi į spektaklio anonsą ir patekau į spąstus tamsoje – panašiai, kaip vienas iš paauglių herojų, internete ieškantis merginos. Šia ima ir apsimeta jo toks pats vienišas draugas, kuris gudriai maišo užvirtą košę, tempia ir atitempia į realią tvankią, juodai veidrodinę salytę permatomo...
„Aš norėjau mėnulio", – sako Kaligula, ir mes jam nešam mėnulį. Savotišką – kompiuterinį, pakibusį ant surūdijusios skardos prie sienos, nes čia „No Theatre" spektaklis, ir viskas turi būti šiek tiek kitaip. Ant rankoje gniaužiamo bilieto ne veltui parašyta: „Kolektyvinis išgyvenimas." Albert'o Camus pjesei „Kaligula" buvo pasirinkta netradicinė erdvė – Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus. Trečiame aukšte esanti nedidelė salė transformuota pasitelkus tris projektorius ir kameras, dėl...
Kine labai daug reiškia pirmieji filmo kadrai. Po jų „kieti" kritikai jau žino, maždaug ko galima tikėtis toliau. Esu baleto vertinimo debiutantė, tačiau pastebiu, kad pirma scena čia irgi daug pasako. LNOBT premjeros „Spragtukas" (lapkričio 21 d.) įžangoje už tamsinančio čiuožyklą šydo vaikų būrelis mėtosi sniego gniūžtėmis, kurios kaip puantai kaukši į ledą, o paskui kažkodėl yra surenkamos į krepšelius ir išnešamos, na, kad netrukdytų tolimesniam šokiui... Smulkmena, žinoma. Betgi nuo jų i...
Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas" naujo pastatymo – jau devintojo Lietuvoje ir penktojo Vilniuje – laukti skatino daugelis aplinkybių. Tai pirmasis dabartinio klasikinio repertuaro spektaklis, pastatytas būtent Vilniaus trupei (šedevrai „Miegančioji gražuolė", „Gulbių ežeras", „Bajaderė" yra kitose scenose šokamų spektaklių redakcijos); taip pat tai pirmasis originalus Krzysztofo Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas tapti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną...
Semiotikas U. Eco yra pasakęs, kad „postmodernizmas nėra chronologiškai fiksuotas reiškinys, tai greičiau dvasinė būklė. Šiuo atžvilgiu kiekviena epocha turi savąjį postmodernizmą". Rodos, net ir šiandien neįsivaizduotume, kad kažkas gali būti po postmodernizmo, o ne vien tik, kaip šiuolaikiniai teoretikai pasakytų, įvairios praeities citatos, tam tikros kartotės, perkūrimai ar perrašymai. Žodžiu – nieko naujo, kas turėtų išliekamąją vertę laiko linijoje. Be abejonės, išliekamoji vertė yra po vi...
Lietuviškos operos vaikams „makaronai" 2014 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo jaunuosius bičiulius pakvietė į ilgai lauktos 2-jų dalių nacionalinės operos vaikams ir ne vaikams „Makaronų opera" premjerą, tapusią išskirtiniu uostamiesčio ir visos Lietuvos kultūriniu įvykiu....
Režisierius ir literatas (žr. p. 40) Konstantinas Bogomolovas šį rudenį Maskvos „Lenkome" pastatė A. Puškino „Borisą Godunovą". Siūlome kritikų recenzijų fragmentus. (Praėjusį sezoną Vilniaus mažajame teatre R. Tumino pakviesto K. Bogomolovo „Mano tėvas – Agamemnonas" (LM, 2013-09-20), deja, nesulaukė reikiamo publikos dėmesio ir vaidinamas maždaug kartą per du mėnesius. Režisieriaus nuomonė apie publiką turbūt pasitvirtino...) „Pati garsiausia puškiniška remarka „Liaudis tyli" („Народ безмол...