„Stalo teatras" už spektaklį „Tarmių stalas" („Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų") šiemet įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi". Be kitos veiklos, „Stalo teatras" – vienintelis profesionalus nevalstybinis teatras Lietuvoje, kuris į meninius projektus įtraukia ir neįgalius žmones. Su „Stalo teatro" vadove, aktore ir režisiere SAULE DEGUTYTE kalbasi Ridas Viskauskas. 2012 metais sukūrėte audiovizualinį spektaklį „Nojaus arka", o lapkričio mėnesį, numatoma jūsų režisuotos interopero...
XXI amžiuje vaizdo projekcijos teatre ar net operoje žiūrovo nebestebina. Kino teatrų lankytojai jau seniai žino, kas yra 3D akiniai. Knygų mylėtojai vis labiau įpranta puslapius versti pelyte. Nuotolinio valdymo pultą į ją iškeičia ir negalintys gyventi be televizijos. Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų, kad apsiriboti ne tik viena, bet ir dviem „platformomis" – nešiuolaikiška. Audiovizualinėje industrijoje drauge su technologine pažanga lyg virusas plinta susikertančių medijų tendencija. Ko...
Kai po „Aleksandro puotos" premjeros (birželio 21 d.) LNOBT, kitos dienos rytą atsisėdau prie švaraus lapo, kas pirmiausia nušvito asmeninėje vaizdo ir garso projekcijoje? Žinoma, pirmiausia visai ir ne mirštanti, o vis populiarėjanti, netgi džiazą pareguliuojanti baroko muzika, kurią visada drąsiai gali įsijungti ir savo kompiuteryje – jos metodiškai aukštai kalami „vinukai" sutvarko tavo smegenis, priverčia jas dirbti produktyviai ir kryptingai. Naujosios operos/oratorijos muzikantams ir d...
Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui dar praeitais metais paskelbus, kad šio sezono pabaigoje bus pastatytas Gioacchino Rossini'o „Sevilijos kirpėjas", apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, džiugu, kad teatro repertuaras pasipildys dar vienu tikrojo bel canto šedevru, antra vertus, truputį apmaudu, kad sprendimus priimantiesiems šįkart pristigo ambicijų (kurių apskritai netrūksta). Iš tokio turtingo pezariečio kūrybinio palikimo išsirinkti skustą nuskustą „barzdaskutį", man regis, ja...
Ryga, Lačplėsio 25. Pastatas, kuriame, pasak legendų, iki šiol nerimsta teatro vaiduoklis – Eduardo Smilgio (lietuvių kilmės režisieriaus, stovėjusio prie Dailės teatro ištakų) dvasia. Šiandien čia veikia Naujasis Rygos teatras – laukia nesulaukia remonto, bet meno vadovas Alvis Hermanis sako, kad verčiau devynis kartus atmatuoti, negu iščiustyti taip, kaip padaryta Michailo Čechovo rusų teatre: sterilu, gražu ir nepalikta vietos jokiems vaiduokliams nei dvasioms. Viena naujausių teatro premjer...
Režisierius Rolandas Atkočiūnas, kalbėdamas apie būsimą savo spektaklį „Zoikos butas" (LM, gegužės 9 d.), sakė, kad jis jau atsivalgė metaforų ir nori kažko tikro, gal net psichologinės dramos, kad ir pjesės autorius M. Bulgakovas „rašė neva satyrą, o iš tikrųjų tai buvo absoliuti dokumentika". Taip, nukirstas senasis gluosnis prie RDT Basanavičiaus gatvėje jau iš pirmo žvilgsnio tapo absoliučia realybe. Išeinant po spektaklio sulygintoje vietoje buvo dargi uždegtos žvakės ir padėtas užrašas...
Trumpam nusikelti į Maskvą Naujosios ekonominės politikos (NEP'o) laikais. Į tokią kelionę kvies Lietuvos rusų dramos teatras, besiruošiantis spektaklio „Zoikos butas" premjerai (gegužės 14, 15 d.). Prieš beveik devyniasdešimt metų Michailo Bulgakovo parašyta satyra – pasakojimas apie grupelę žmonių, kuriuos vienija ne tik ilgesys praėjusiems laikams, bet ir vienintelis troškimas – pabėgti į užsienį. O kol svajonė neišsipildė, belieka gudriai laviruoti klestinčiame biurokratizmo bei kyšininkavi...
Lendanti į šviesą žaluma kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą iškrapšto į lauką, į miškus, į gatves, į kultūrą. Pastarąją perkandu greičiau nei, pavyzdžiui, žiemą. Greičiau apima ir žiovulys, deguonies trūkumas uždaroje patalpoje. Iš galerijos, teatro ar kino norisi greičiau – „į orą", tik ten atstatai savo pečių liniją ir susidėlioji šiokius tokius taškus ant ką tik suvartotų kultūrinių „iii...". * * * Prisipažįstu, esu tryromanė ir visiems, kas nors kiek suabejoja mano negražiu danu Larsu von...
Puškinas – Lenino bulvaru iki Bobinji scenos Teatro pasaulis ima funkcionuoti kaip sporto: užuot griežtai laikiusis nacionalinių ribų, garantuojančių komandos tapatybę, imamasi samdyti „legionierius". Taip nutiko su žymiuoju Maskvos J. Vachtangovo valstybiniu akademiniu teatru, kurio meno vadovu tapo Rimas Tuminas. Ir štai Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas" keliauja į Prancūziją, tik ne su lietuvių, o su rusų trupe. Tiesa, spektaklio pastatymui Tuminas susirinko kone visą lietuvišką komandą...
Vilniaus jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas, išleisdamas į sceną „Vyšnių sodą" (balandžio 4 d.), sakė: mes turime aktorių, kurie gali vaidinti šią Čechovo pjesę, jie jau išaugo ir subrendo. Ranevskaja – Viktorija Kuodytė. Viktorija ankstyvoje jaunystėje buvo tapusi ilgalaike Nekrošiaus mūza. Jos emocijos ir intelektas tarsi suspausti į vieną kumštį. Su Latėnu jai irgi pasisekė sukurti ugningą ir ledinę ledi Makbet. Naujas Ranevskajos vaidmuo „Vyšnių sode", deja, labai primena artistę Ar...