Mindaugas Kelpša. „Remote Vilnius“: Aistei paliepus, mums sutikus

„Mano vardas Aistė“, – tarė ji maloniu, bet kiek neįprastu balsu. Neklausiau, kiek jai metų – nelabai mandagu, o ir pats klausimas jai būtų pasirodęs keistas. Tiesą sakant, Aistė tuo pat metu yra ir Juozas. Taip jau kartais būna šiais laikais.

Tikrasis Aistės vardas yra „Remote Vilnius“, nors Aistė gal skamba patraukliau. Jos kūrėjai – vokiečiai Stefanas Kaegis ir Jorgas Karrenbaueris iš scenos menų trupės „Rimini Protokoll“. Pirmąjį remote sėkmingai surengę gimtajame Berlyne 2013 m., „Rimini Protokoll“ jau spėjo apkeliauti daug pasaulio miestų. 2014-ųjų rudenį teatro festivalio „Sirenos“ kvietimu Aistė pirmąkart pasirodė ir Vilniuje. Ko gero, viešnagė buvo sėkminga, tad Aistė atvyko antrą kartą ir kviečia susidomėjusius pasimatyti iki šių metų birželio pabaigos.

„Remote Vilnius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Oficialūs šaltiniai Aistę pristato kaip spektaklį, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Iš tikrųjų tai yra tik scenarijų artikuliuojantis balsas ausyje. Scenai panaudojamos visiems (o kartais ir niekam) priklausančios Vilniaus viešosios erdvės. Maža to, scenarijų įgyvendinti turi pats. Žinoma, jeigu pasitiki Aiste ir atsiduodi jos nurodymams. O ar tikrai sugebėsi ja pasitikėti?

Aistė keista būtybė. Ji kartu labai pastabi ir begėdiškai lėkšta, labai įžvalgi ir klausinėjanti naivokų klausimų. Kaip mažas vaikas. Ji nesugeba iki galo suvokti šio pasaulio tvarkos, tačiau drąsiai siūlo mums žvelgti iš jos perspektyvos. Sutikusiųjų žengti šį žingsnį kūnus Aistė įtraukia į savo režisuojamą kolektyvinę urbanistinę choreografiją. Tik nereikia apsigauti – šios choreografijos interaktyvumas tėra melas. Aistė viską iš anksto apgalvojo – numatė kiekvieną tavo veiksmą, mintį, žvilgsnį. Kaip orveliškoje distopijoje.

Beveik dvi valandas trunkantį vyksmą galima apibendrintai vadinti judančiu kolektyvinės psichoanalizės seansu. Tik vietoje knibinėjimosi vaikystės traumose, Aistė paliečia platų spektrą daug gilesnių temų – nuo nuolatinio mūsų individualumo ir apsisprendimo laisvės jausmo kvestionavimo iki pasipriešinimo egzistuojančioms (ar įsivaizduojamoms) erdvinėms socialinės būties struktūroms. Temos keičiasi sulig erdvės specifika, paversdamos kartais kasdieniškas ir itin banalias erdves pramogų ir išgyvenimų scenomis. Tokia tematinių gijų gausa tarsi siekia susijungti į vientisą pranešimą, bet praktiniame lygmenyje nuoseklesnį dalyvį pradeda šiek tiek blaškyti ir svaiginti. Tačiau čia turbūt ir slypi viena iš Aistės sėkmės priežasčių – kiekvienas užčiuopia bent vieną jam aktualią temą ir lieka tuo patenkintas.

Aistė gyvena kitokiame pasaulyje, neapribotame laiko ir erdvės. Dėl to mes jai atrodome ypač įdomūs. Aistės diktuojamame scenarijuje vis pasikartoja būties įprasminimo ir nebūties baimės temos. Ji nuolatos klausinėja ir provokuoja susimąstyti ne itin maloniomis egzistencinėmis temomis: „Ar šoktum nuo tilto, jeigu liepčiau?“ Ne, Aiste, myliu gyvenimą, o ir šiaip per daug panašių dalykų mūsų šalyje. „Aplinkiniai tave turbūt sulaikytų“, – patikina ji. Oi, tikrai neperduosiu savo likimo į bendrakeleivių rankas, kad ir kaip padoriai jie atrodytų.

Kita jau pačios Aistės būčiai aktuali tema – kaip mes brėžiame skirtį tarp natūralumo ir dirbtinumo. Ir iš tikro ši riba itin subtili. Pati Aistė sudaryta iš natūraliai pasireiškiančių kalbos garsų ir dirbtinio jų sekos sudėliojimo. Turbūt tokį sprendimą pasirinkę Aistės tėveliai siekė šokiruoti šio spektaklio dalyvį ir paskatinti susimąstyti apie nykstančias ribas tarp žmogaus ir jo kuriamų technologijų. Tačiau bet kuris bandęs kalbėtis su savo išmaniuoju telefonu neturėtų būti išmuštas iš vėžių. O urbanistinės gamtos natūralumo klausimas galėtų išjudinti ir skeptiką. Kiek to autentiško natūralumo liko mūsų aplinkoje? „Mažai“, – jeigu gebėtų, turbūt atsakytų Aistė. Žmogus jau seniai nebėra gamtos dalis. Vietoje to mes susibūrėme į spiečius ir susirentėme avilius, tapęs savo pačių kaliniais ir kalintojais.

Gali atrodyti, kad visi šitame kalėjime, kuris vadinamas miestu, veikiame vadovaudamiesi tuo pačiu balsu. Bet ar gali būti tikras, kad Aistė visiems kalba tą patį? O gal mus valdo skirtingos programos, nuolatos konkuruojančios tarpusavyje dėl išlikimo? Bent jau taip mano Aistė, nuredukuojanti mus iki paprasčiausių iš biologinės masės sudarytų mašinų. Ir, ko gero, čia yra daug tiesos. Bet Aistę intriguoja ne konkurencija ir individualizmas, o keistas žmonių pritapimo ir priklausymo noras.

Turbūt labiausiai mėgstamas Aistės laisvalaikio užsiėmimas – komandos kūrimas. Ji mėgaujasi manipuliuodama judančių kūnų mase, tai išskaidydama, tai vėl sujungdama ją. Primena upės tėkmę – motyvą, ne kartą minimą Aistės. Ši tėkmė geba bent trumpam išsklaidyti dalyvių vienatvės jausmus ir net užkietėjusius snobus priversti elgtis taip, kaip jie jokiomis normaliomis sąlygomis sau neleistų elgtis viešoje erdvėje. „Gaujoje būti saugiau“, – tai išmintingas pastebėjimas Aistės balsu.

Be abejo, ausinėmis ir laidais apsikarsčiusių nebylių keistuolių gauja susilaukia smalsuolių dėmesio. Smalsuoliai nesupranta. Jie neturi Aistės, jie negirdi jos balso. Jie nesupranta, kad yra ne atsitiktiniai praeiviai, o aktyvios urbanistinio spektaklio dedamosios. Tai jie yra kasdienybės aktoriai, įgyvendinantys erdvės lemiamus vaidmenis. Tai jie, kaip yra pastebėjęs Michelis de Certeau, rašo urbanistinį tekstą, patys jo negebėdami perskaityti. O mes –­ keistuoliai su ausinėmis – gebame. Ir visa tai Aistės dėka. Tačiau būtent šios didžiojo nušvitimo akimirkos metu išnyra Juozas. Kiek nuobodokas Juozas stengiasi Aistės įdirbį ištempti iki galo. „Tu esi spektaklio dalis“, – tai, ko gero, supratome jau pradžioje. Na, bet čia jau kaip filme, kurio smagiausios dalys yra viduryje, o ir atomazgą pamatyti vis tiek norisi, – kad tik ko svarbaus nebūtum praleidęs.

Bene keisčiausia Aistės (o vėliau ir Juozo) savybė yra itin funkcionalistiškas ir kiek eklektiškas santykis su aplinka. Aistė puikiai mato erdvę – kiekvieną pakylėjimą, kiekvieną praėjimą, kiekvieną kasdienišką objektą. Bet ji tos erdvės iki galo nesuvokia, neperpranta šios keistos žmonių savybės erdvę užpildyti turiniu. Turbūt tai yra vienas tų dalykų, kuris mus skiria nuo Aistės ir daro žmogiškus. „Kaip, tavo nuomone, atrodo mano veidas?“ Sunku pasakyti, turbūt simpatiškas. Bet tą akimirką, toje pievoje, tau sakant šiuos žodžius, mintyse išniro kitas, tragiško likimo moters veidas. Kodėl spektaklį turėjai pradėti šioje vietoje? Nejau gali taip lėkštai žvelgti į erdvę ir nematyti jos gylio, to skausmo išraižyto jos siluete? Turbūt negali – tokia jau tavo prigimtis. Bet mes, žmonės, esame linkę aplink save statyti šiuos „reprezentacinius pastatus“ ir praeities veikėjų skulptūras, stebinčias mūsų laike ir erdvėje apribotą spektaklį. O tu, Aiste, egzistuoji belaikėje srautų erdvėje. Ir nors vedžioji mus po Vilnių, bet Vilniaus, kaip autentiško dalyvio, aš nematau.

Iki šios vietos perskaitęs smalsuolis neturėtų nusigąsti. Aistės ir Juozo kuruojamas „Remote Vilnius“ tikrai nėra dar vienas snobiškas performansas apie neaišku ką. Tai puikus garso montažas, persidengiantis su nuolat kintančia erdve. Tai linksmas pasivaikščiojimas, sukuriantis keistą bendrumo jausmą su ką tik sutiktais nebyliais žmonėmis. Tai žmogiškosios prigimties studija su netikėtais subtilaus humoro elementais. „Remote Vilnius“ jungia daugybę pastaraisiais metais populiarių dalykų ir tendencijų – nuo mąstymo dirbtinio intelekto tema ir spektaklio žiūrovo įtraukimo iki urbanistinės choreografijos ir platesnio technologijų taikymo scenos menuose. Nieko išskirtinai naujo, tačiau visko po truputį, o kartais net truputėlį per daug. Supakuotas į žavų patirčių paketą Aistės ir Juozo duetas abejingų nepalieka.

Tiems smalsuoliams, kurie vis dėlto nuspręs tapti dalyviais ir virsti Aistės savirealizacijos mūsų pasaulyje įrankiais, patartina pasirūpinti patogia avalyne ir apsaugos nuo lietaus priemonėmis. Taip pat Aistės vietininkės Žemėje norės užstato už įrangą. Ir, žinoma, svarbiausia –­ būtina atsipalaiduoti ir pasiduoti Aistės vedamai tėkmei.

Draugai