Prisipažįstu, tikrai įdomu, keista, o ir erzina rašyti apie taip skūpai paties Keistuolių teatro pristatomą premjerą: teatro internetinėje svetainėje be „Varno“ anonsų lapkričio mėnesį – nė žodžio, afišų taip pat neieškokite. Jei ne paties režisieriaus Aido Giniočio pasirodymas spalio 1 d., premjeros išvakarėse, „Labame ryte“, tai galėtum nė nenumanyti, kad Keistuoliuose vyksta šis tas naujo. Įvyko, ir vėl tyla. Todėl pats teatr...
Šįkart mūsų teatro darboholikas ir chuliganas Jonas Vaitkus chuliganiškai atsivertė. Pasakė: noriu negrubaus, nevulgaraus pokalbio, noriu išgirsti gražų žodį iš scenos! Taigi Rusų dramos teatro vadovas stoja į savotišką opoziciją Nacionalinio dramos teatro generalinei linijai. Stato, galima teigti, muziejinį spektaklį. Tačiau šis muziejus yra užmaskuotai „karštas“, aktualus. Muzikinio plastinio spektaklio poetinio teksto autorius prieš daug šimtų metų rašė maždaug taip: esu įsitikinęs, kad Ir...
D. Banionį, R. Adomaitį, J. Budraitį galima vadinti Tarybų Lietuvos kultiniais aktoriais. Šiandien toks yra Rolandas Kazlas (žinoma, dar V. Masalskis, nors jis transliuoja tamsią ironišką energiją). Neblėstanti aura virš Kazlo galvos stebina, nes jis ją užsidirbo beveik nevaidinęs kine, tik televizoriuje juokavęs, bet tai vyko seniai. Kazlas – totaliai teatro artistas, na, ir dar kažkas. Visuomenės veikėjas? Juokingi ir banalūs tai žodžiai, tačiau šiuo išimtiniu atveju jie teisingi. Manau, į šį...
Nacionalinis Kauno dramos teatras visada laukiamas Vilniuje. Neseniai kitame – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre viešėjo keturi kauniečių spektakliai. Du pastatyti seniau – tai publikos pamėgta ir kritikų aprašyta Antano Škėmos „Balta drobulė“, kurią Jonas Jurašas sukūrė prieš trejus metus, bei muzikinis spektaklis vaikams „Kiškis pabėgėlis“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus pasaką „Lapė ir kaliošai“...
Aną trečiadienį dviračiu atskubėjęs į „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ turbūt iškvėpiau grameliu daugiau anglies dioksido, negu būčiau ramiai ėjęs pėsčias. Bet, žinoma, šitaip gerokai daugiau sutaupiau nei tuo atveju, jeigu būčiau „Menų spaustuvę“ pasiekęs mašina, o kur dar ją statyt. Tą akimirką galvojau ne apie savo plaučių emisiją, o apie nemalonų faktą, kad ar pėsčias, ar ratuotas būčiau vėlavęs, aš ir vėlavau. Mūsų kūno dujos kartais įgyja egzistencinę paradigmą, čia nekalbant apie akibrokš...
Pirmasis šiemetinio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklis – eksperimentuojančių anglų specialiai garsiam vokiečių teatrui ir, manau, specialiai superpadoriai nūnai vokiečių publikai sukurti „Plaučiai“. 87 minutes du aktoriai, mergina ir vaikinas, be perstojo mina dviračius (juos dar mina ir jų bebalsiai padėjėjai scenos kraštuose), generuojančius energiją pastatymo apšvietimui, mikrofonams, subtitrams ir pan. Taigi, spektaklis mėgina tapti ekologinis ir fizine, ir dvasine...
Po teatro kritikės Rūtos Oginskaitės ryžtingo nuosprendžio lryte spektakliui „Didis blogis“ imu jame ieškoti ir „šilta-šilta“ vietelių. (Juk štai aktoriai kalbėjo, kaip jiems gerai buvo toji stovykla prieš repeticijas, o Marius Ivaškevičius ilgai nešiotą pjesę išvis išstūmė per kelias dienas...) Sužavėjo herpesas, taip, pūslelinė, – tiesiog gogoliško lygio dramaturgo užuomina, jo metaforiškai ištartas „blogis yra manyje“. Ja suserga Samuolytė, ir trokšta susirgti gašliai kolegę bučiuojantis...
Vienintelis Lietuvoje garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ pradeda antrą sezoną Vilniaus mažajame teatre (rugsėjo 19 d., spalio 3 d.). Pasitelkę žmogaus balso ir kūno skleidžiamus garsus spektaklio kūrėjai kviečia pasivaikščioti po vaizduotės kambarius. Šis vos dvidešimčiai žmonių vienu metu skirtas atmosferinis vaizdinys tampa meditaciniu seansu kiekvienam atėjusiajam. Apie žiūrovo vaizduotės įdarbinimą ir garso reikšmę vizualiame pasaulyje su režisierium...
„Noriu išjudinti pernelyg aiškius dalykus“, – sako Artūras Areima (g. 1982), mūsų daug žadantis režisierius ekshibicionistas. Ir ima vokiečių eurodramaturgo ir režisieriaus Falko Richterio (g. 1969) pjesę „Po ledu“. Tekstas – kiek jį perpratau rėkiamą ir šnabždamą siauroje OKT kapsulėje (kuri jau pernelyg ilgai įstrigusi siauroje Vilniaus Ašmenos gatvelėje) – svarus, poetiškai (ar politiškai) painus, bet universalus. Tokių ponas Falkas yra sukūręs ne vieną, jį, atrodo, galima vadinti žiniasklaid...
Rygoje gimęs režisierius Sergejus Eizenšteinas (1898–1948) – vienas svarbiausių kino kaip meno kūrėjų, padėjęs intelektualaus montažo pagrindus. TSRS jo kūryba pelnė aukščiausius apdovanojimus (1941 m. Stalino premija už „Aleksandrą Nevskį“, 1944 m. – už „Ivano Rūsčiojo“ I dalį), tačiau dar didesnio pripažinimo režisierius sulaukė Vakaruose („Streikas“, 1925, „Šarvuotis Potiomkinas“, 1925, ir „Spalis“, dar žinomas kaip „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“, 1927) – ypač iš kairiųjų kūrėjų ir in...