Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Neuždegiau lange žvakutės. Neįsisegiau į švarko atlapą žydros neužmirštuolės. Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą vilkėjau švarką, bene per tėvo laidotuves. Sausio 13-osios išvakarėse pabėgau į kaimą, užuot traukęs prie televizijos bokšto ar Seimo laužų, užuot dalyvavęs Laisvės gynėjų dienos minėjime. Ar bent apsilankęs Antakalnio kapinėse – juk lydėdamas žuvusiuosius į paskutinę kelionę 1991 m. buvau šventai pasižadėjęs kasmet uždegti žvakutę ant jų kapų. Gaudau save už uodegos: kodėl taip sunku būti kaip visi? Laikytis tradicijų, kartu su kitais giedoti himną per Valstybės dieną, per Kalėdas susiimti rankomis prie stalo ir sukalbėti maldą? Taip, klausos neturiu, maldų taip ir neišmokau, o tie keli parašyti eilėraščiai netinka net Joninėms. Gal vaikystės traumos, gal ne tos knygos skaitytos? Kadaise viename eilėraštyje rašiau:

nėjau į darželį

bijojau vaikų

kurie šoka dainuoja

sustoję ratu

ir šaukia seneli šalti

seneli šalti

Tada dar nebuvau skaitęs Albert’o Camus, nežinojau, kad „pragaras – tai kiti“. Kita vertus, dažnai bend­rauju su savimi, neretai ir garsiai pasišneku su tuo kitu manyje. Tai gal tas pragaras ir manyje? Tikriausiai, nes kaip kitaip atpažinčiau jį kituose žmonėse?

Vis dėlto nesu abejingas šventėms, ypač Laisvės gynėjų dienai. Kasmet žiūrėdamas dokumentinius kadrus iš Tos dienos pajuntu, kaip užgniaužia gerklę, sudrėksta akys. Keikiu save už sentimentalumą, bet nieko negaliu padaryti. Turbūt taip patiriama šventybė, tremendum et fascinans, anot religijotyrininko Rudolfo Otto. Lietuviškai skambėtų maždaug taip: šiurpinantis ir žavintis slėpinys. Stovėjome tądien su broliu susikibę rankomis prie televizijos bokšto. Žvelgėme į tanko vamzdį. Bejėgiškai stebėjome, kaip pro žmonių grandines braunasi desantininkai, automatų buožėmis trankydami per galvas. Stirksojome šaltyje išsižioję, kad nesprogtų ausų būgneliai. Sutikome kaimyną, kurio abu sūnūs savanoriai ruošėsi lemiamai kovai ant Parlamento stogo. Naktį mus pavėžėjo iki centro vyras kruvina galva, keliaujantis į Jokūbo ligoninę. Prie Parlamento statėme barikadas ir laukėme, jau žinodami, ko tikėtis. Ar buvo šiurpu? Taip. Ar žavėjo? Taip. Nes ta diena atvėrė slėpinį, kurio neužtenka paaiškinti paprasčiausiais žodžiais – neva mes gynėme nepriklausomybę ir mums pavyko. Slėpinys ir yra slėpinys – jo prasmę aiškinuosi iki šiandien. Supratau, kad net aš, būdamas toks vienišius, sugebu patirti vos ne mistinį vienį su kitais, kad esu tos bendruomenės dalis, kad ta bendruomenė po Sausio įvykių neišnyko „kaip dūmas, neblaškomas vėjo“, ji įgavo kitus pavidalus: šiandien tai galėtų būti, pavyzdžiui, veidaknygės draugai, į kuriuos priimu tik artimus žmones. Supratau, kad viena diena gali pakeisti visą gyvenimą. Supratau, kad ne visi kiti yra pragaras. Ir kad pragaras visada šalia.

Vakar jį ir išvydau. Kaupiausi šiam – iš tiesų visai kitam – tekstui, bet, nelaimei, nusprendžiau sudalyvauti ir minėjime prie Seimo. Be abejo, neakivaizdžiai, XXI amžius tam suteikia puikias galimybes. Tai, ką išvydau kompiuterio ekrane, priminė Hieronymo Boscho paveikslus, fantasmagoriškus „judančius paveikslėlius“. Ir Šarūno Saukos „Pragarą“, gal net labiau jį. Ar buvo šiurpu? Taip. Ar žavėjo? Ne. Pagalvojau: štai koks skirtumas tarp tremendum et fascinans ir pragaro. Pastarajam tiesiog trūksta žavesio. Apėmė kosminis liūdesys, mėlynos spalvos, kaip Saukos paveikslo centras, o manyje ėmė kelti galvas monstrai, visi su mano veidu. Jie šaukė, švilpė, kaukė, pūtė Paskutiniojo Teismo trimitus, o aš jojau ant Apokalipsės žirgo atstatęs ietį.

Vakar taip nieko ir neparašiau. Dar Ciceronas sakė: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.“ Ar kažkaip panašiai. Manoji mūza prastovėjo išsižiojusi, kad nesprogtų būgneliai.

 

2022 01 14