Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

 

„Wikipedia“ nuotrauka

 

 

Prisiminimų sraute ypatingą vietą užima vadinamieji pirmi kartai: pirmas tavo dviratis, pirmas 15 sekundžių bučinys, pirmas degtinės gurkšnis, pirmas išgirstas gimdytojų barnis su vaiko vaizduotėje iš inteligentiškų burnų lendančiomis gyvatėmis ir rupūžėmis. Be abejo – pirmas užsienis. Štai ten, 1979-ųjų Varšuvoje, viešbutyje „Victoria Intercontinental“, manęs laukė... pirmoji sauna. Joje atsidūriau per savo šeimininko, žinomo aktoriaus, antros eilės tetą. Tetutė buvo atkakusi iš toli – ar iš Kanados, ar iš Šveicarijos. Konkretika čia neturi reikšmės, svarbu, kad ji, „kapitalistė“, apsistojusi eiliniam lenkui tik sapnuose prieinamame viešbutyje, lengva ranka perka dovanas giminaičio draugams, veda juos į viešbučio pramogų viešpatiją – kavinę „Opera“ (dabar ten kazino), o po audringos nakties įstumia į garuojančią sauną, pilną abiejų lyčių – tada būta dviejų – nuogalių, kurie į greta plytintį 25 metrų baseiną jau įšoka glaudėmis ir liemenėlėmis prisidengę priežastines vietas. Baseine moterys žvilgsniais aprenginėja vyriškius, norėdamos suvokti jų piniginių storį.

Rašydamas šias eilutes, bandau atgaminti saunoje patirtą pojūtį – regis, šalia prakaitu išrasojusi didžiakrūtė buvo užsimerkusi. O gal tai aš sėdėjau nudelbtom akim? O gal akies krašteliu vis dėlto?.. Kad ir kaip žiūrėtume – nudistu netapau, nors judėjimo intencijas suprantu ir palaikau.

 

P. S. 1981 m. rugpjūčio 1-ąją minėtoje kavinėje septynios kulkos susmigo į palestiniečių teroristą, vieną iš „Juodojo rugsėjo“ grupuotės vadeivų Abu Daoudą, prisidėjusį prie Izraelio atletų žudynių Miuncheno olimpiadoje. Djudas išgyveno, parašė memuarus, už kuriuos gavo Palestinos kultūros premiją ir 10 000 frankų. Kone siužetas operai! 

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.