Ką bendra turi karališki XVI a. gobelenai ir dabarties menininkų tekstilės kūriniai? Šiuolaikinio tekstilės meno kūrėjai tekstilę dažnai apibūdina kaip mediją arba priemonę tam tikrai informacijai perduoti. Bet ar žinia – tai viskas, ko tikimės iš meno kūrinio? Koks yra estetikos ir informacijos arba grožio ir perduodamos idėjos santykis tekstilės kūrinyje – lovatiesėje, suknelėje? Ką mums sako senas kilimas, iš tekstilės atliekų sukurtas gobelenas arba... tyčia suplėšyti džinsai bei pėdkelnės ir ar visą jų kalbą galėtume išverti į žodinį tekstą? 

Žmogų, ypač nepažįstamą, dažnai vertiname pagal drabužį, pagal rūbą savą atskiriame nuo svetimo. Galbūt panašiai savos ir svetimos – ne visada gebant paaiškinti kodėl – galėtų būti meno parodos, ypač tada, kai rūbas arba tekstilė jose yra ne vien metafora ar apdangalas, bet ir patsai kūnas. Tokiam testui šiuo metu tiktų bent dvi ekspozicijos. Išskirtine architektūros estetika pasižyminčiose Vilniaus parodų erdvėse gegužę ir birželį atidarytos labai skirtingos, tačiau tekstilės technologijų siejamos, bemaž sutartinai kūrėjų vaizduotę liudijančios ir prasmingo kontekstų audinio lydimos meno parodos. Tai tarptautinio tekstilės festivalio FITE paroda „Imagine!“ Lietuvos nacio­nalinio muziejaus Istorijų namuose (veiks iki spalio 29 d.) ir tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (veiks iki liepos 16 d.).

 

Bendri rūpesčiai, panašūs sapnai ir idėjos

 

„Imagine!“ audinys toks tankus ir įvairialypis, kad ko nors sava čia neras tik tas, kuriam beviltiškai trūksta vaizduotės. Arba kuris užaugo programuojamas priešiškumo grožiui, panašiai kaip tie Aldouso Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“ žmonių gamyklose užauginti broliai ir seserys, nuo kūdikystės kratomi elektrošoko, kai tik džiugiai ištiesia rankas į gėlę ar knygą. Nepatinka postmodernus menas – gali pasigrožėti iš muziejų fondų į „Imagine!“ ekspozicijos šviesą ištrauktais afrikiečių, autochtonų, korėjiečių ar mūsų krašto tradicinės tekstilės pavyzdžiais. Vienoje paro­doje susitinka, panašumais atsiskleidžia ir tarpusavyje komunikuoja skirtingų šalių – Angolos, Benino, Brazilijos, Estijos, Indonezijos, Lietuvos, Maroko, Nyderlandų, Peru, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Zimbabvės – eksponatai. 

Norime to ar ne, pasaulis dėl šiuolaikinių komunikacijos technologijų, globalios ekonomikos ir jos diktuojamų madų nesyk pasirodo tarytum susitraukęs, globalizacijos veikiamos kultūros įgyja vis daugiau bendrų bruožų. Pavyzdžiui, iš atliekų (dėvėtos tekstilės ar, tarkime, butelių kamštelių ir kt.) kuria ir lietuvių menininkės Jurga Šarapova ar Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, ir Moffatas Takadiwa iš Zimbabvės, ir Ana Silva iš Angolos. Panaši atliekų panaudojimo prieiga artima ir parodoje pristatomiems korėjietiškiems bodžagi (XX a. I pusė), arba „drabužiams daiktams“, taupumo sumetimais komponuojamiems iš audinių skiaučių. 

 

Tarptautinio tekstilės festivalio FITE paroda „Imagine!“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Augustino Bėkštos nuotrauka

 

Parodoje galima matyti, kaip senus, nudėvėtus tekstilės objektus naujomis kūrybos technologijomis atgaivina, naujais artefaktais paverčia prancūzas, lietuvė, Dramblio Kaulo krante gimęs menininkas. Arnaud Cohenas („Žiema virš Europos. Obiusono gobelenas“, 2018) tai padaro siuvinėdamas laiko pažeistose gobeleno vietose, Eglė Ridikaitė („Kunigo kilimo likutis“, 2021) dėvėto daikto vaizdą perkelia ir prikelia tapybos technikomis, o iš Benino kilęs Roméo Mivekanninas senas drobules perkeičia, mirkydamas jas skystyje, kuriam tradicija priskiria magiškas galias. 

Save ar savo atvaizdą kaip tekstilės kūrinio dalį pateikia ir mūsų šalies kūrėja Lina Jonikė, ir Nyderlandų menininkė Guda Koster. Prieš visuomenės politinių struktūrų, ekonominių galios įtakų spaudimą tekstilės kūriniais protestuoja ir lietuvės, ir afrikietis – prieš biurokratinius apribojimus, kaip tai daro Eglė Ganda Bogdanienė („Red Tape“, 2013), arba „Baltos kandys“, iš vilnos nuveltomis ir gražiai supakuotomis „Spiromis“ (2005) keldamos daiktų ir meno vertės klausimą. Dar vienas parodos autorių išryškinamas bendrumas (ir jis – ne paskutinis): audinių raštai moterims pasirodydavę sapnuose tiek Peru, tiek ir Malaizijoje. Gal ir Lietuvoje? Ir kas pirmesnis – sapnas ar vaizduotėje ryškėjantys vaizdinys?

„Imagine!“ autorių kūrybos idėjų, prasmės ir estetikos trajektorijas papildo ir sustiprina parodą lydintis leidinys, kuriame menininkai atsako į klausimus apie kūrybą ar parodai atrinktą eksponatą, vaizduotę, aiškina, ką apie savo kūrinį papasakotų regos negalią turintiems lankytojams – kitaip sakant, tekstilės kalbą išverčia į tekstą. Atviri interviu ir išsamūs kūrinių istorijų, jų technologijų aprašymai – tarsi bendras, gyvas, intriguojantis autorių minčių audinys, su juo šių eilučių autoriaus tekstui sunku būtų konkuruoti. Tik turbūt vertėtų pridurti, kad leidinys – puikus pavyzdys ir vienas iš nedaugelio kuratorinių tekstų, kurie ne šiaip užpildo erdvę abejotinomis, nutolusiomis, sintetinėmis ar atvėsusiomis interpretacijomis, bet išlieka ne mažiau aistringas, paveikus, kaip ir visa paroda. 

 

Karališkos prabangos sala: grožis ir kultūra kainuoja

 

Kitokio pobūdžio tekstai Valdovų rūmų muziejuje pristato ypatingus, svarbų reprezentacinį statuso vaidmenį karališkos kultūros kontekste atlikusius Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gobelenus. Tekstams netrūksta santūraus karališko patoso, šis, kaip ir pateikiami faktai, padeda suvokti laikotarpio dvasią, kviečia pažvelgti iš įvairių perspektyvų, istorinių kontekstų požiūriu įvertinti, ką mums pasisekė pamatyti. Pasisekė, nes užtektų tik pabandyti įsivaizduoti, kiek žmonių turėjo pasirūpinti, kad ištisai karališkuose rūmuose didžiulių salių sienas nukloję gobelenai būtų išsaugoti iki šių dienų – nepaisant karų ir politinės įtakos zonų dalybų, įskaitant specifinį, iškreiptą Rusijos bolševikų ir hitlerinės Vokietijos fašistų požiūrį į kultūros paveldą, jų griaunamąjį kultūros užtaisą. 

Valdovų rūmų muziejaus atkurtų istorinių interjerų salėse pristatomos beveik 4 dešimtys audinių, reprezentuojančių visas tikru auksu tviskančias Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos grupes. Karališkos apimties vaizdais prieš ekspozicijos lankytojo akis iškyla Pirmieji Tėvai, Nojaus ir Babelio bokšto statybų bibliniai atvaizdai, verdiūros, gobelenai su valdovo inicialais ar su Lietuvos ir Lenkijos herbais. Iš amžių glūdumos atkeliavusį Vytį tokiame prakilniame kontekste gyvai pamatyti daugeliui iki šiol tikrai nėra tekę.

Gobelenų ekspozicijoje aptinkame antikinės mitologijos deivių atvaizdų ar biblinių figūrų, sukurtų pagal to meto žinomų ir nenustatytų dailininkų paveikslus ar piešinius, dar įdomiau matyti fantastinius ar pusiau fantastinius egzotiškų augalų ar žvėrių atvaizdus, kuriuos jų kūrėjai sufantazavo pagal keliauninkų pasakojimus ar istorijas, perduotas estafete, iš lūpų į lūpas, atvaizdą paverčiant jau nebe vieno, o kelių žmonių vaizduotės vaisiais. O ar neprireikė galingo įkvėpimo bei aistros vienaip ar kitaip įsivaizduoti ir pavaizduoti niekad nematytų dievų ir deivių, satyrų, Adomo, Ievos, jų vaikų ir Šventame Rašte aprašytų šventosios šeimos palikuonių? Akivaizdu, be žmonių vaizduotės tokie prabangūs tekstilės kūriniai nebūtų sukurti, jau nekalbant apie ambicingas Žygimanto Augusto kultūrines nuostatas bei vargiai suvokiamas išlaidas šiems kūriniams užsakyti ir įsigyti. 

 

Gobelenas iš tarptautinės parodos „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Mindaugo Kaminsko nuotrauka

 

Žygimanto Augusto gobelenų kolekciją sudarė apie 160 meninių audinių, sukurtų apie 1550–1560 m. garsiose Ispanijos Nyderlandų sostinės Briuselio meno dirbtuvėse. Meno žinovu istorikų įvardijamas, puošnius italų ir vengrų mados drabužius dėvėdavęs Žygimantas Augustas gobelenams įsigyti ieškojo paskolos, prilygstančios vienerių metų Livonijos karo kampanijos išlaidoms, o sąskaitas už šį ypatingą pirkinį sunaikino. Etiniais, o gal politiniais sumetimais? Istorikų teigimu, būdamas išlaidus, gyvendamas Vilniuje Žygimantas Augustas prisidarė daugybę skolų, kurios jį persekiojo ilgus metus. Turėjo menininko sielą? 

Renesanso kultūrą, Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių atspindinti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija laikoma vienu vertingiausių monumentalių meninių audinių rinkinių pasaulyje, vadinama deimantu Europos meno rinkinių kontekste. Muziejus parodą įvardija bemaž karališkais padėkos nusilenkimais – kaip išskirtinį Vavelio karališkosios pilies ir Lenkijos dėmesio bei palankumo Lietuvai ženklą. 

Jeigu Valdovų rūmų muziejų aplankysite po to, kai apžiūrėsite „Imagine!“, jus gali apnikti paradoksalus suvokimas, kad šių dienų menininkų neramios įsivaizduojamybės, ekologiniai rūpesčiai dėl tekstilės (skudurų) pertekliaus ar ekonomiką (ir valstybės stabilumą) palaikančios tuštybės yra tie dalykai, kurie istoriškai nusidėvės. Tad gal verčiau tekstilės parodų apžiūros maršrutą verčiau pradėti nuo karalių, t. y. nuo kalno, nes lengviau leistis žemyn nei kopti aukštyn? Betgi štai alpinistų patirtis teigia priešingai.

 

Antanas Šernas – buvęs maksimalistas, stebėjimo entuziastas.