Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Koks klausimas tave jaudina? 

 

Doktorantūros studijų metu mano dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip nežymus judesys, atsiradęs nejudriame paveiksle, gali suteikti kūriniui gyvybę. Analizavau tų judesių rūšis: judesio pasivaidenimą žiūrovo akiai, optinę iliuziją, aberaciją, trompe l’œil, paleolito laikų urvų piešinių animaciją, futurizmo dailę. Meninėje praktikoje žaidžiau ir žinias taikiau norėdama sukurti gyvą kūrinį. Ši sritis manęs iki šiol nepaleido, tačiau dabar labiausiai domina intensyvumas meno kūrinyje. Kaip sukurti ir ar įmanoma sukurti tokį kūrinį, kuris galėtų egzistuoti nepriklausomai, nebūti ciklo ar instaliacijos ar architektūros dalimi, bet turėtų tokį pat stiprų poveikį. Man rūpi sužinoti, kaip tai pasiekti ir kokias priemones naudoti.

Panaudojusi vieną priemonę ar mediją, ją keičiu kita. Tai dažnai priklauso nuo idėjos, ji padiktuoja sprendimo būdus ir medijos pasirinkimus. Tačiau net tais atvejais, kai esu ištikima tai pačiai medijai, vis tiek atsiveria daug išsišakojimų. Pavyzdžiui, tapau skirtingais stiliais ir formos, ir turinio prasme. Apžvelgus, kas sukurta, būtų sunku surengti vientisą parodą. Ir tada ne iki galo galiu sau atsakyti, ką man ta tapyba reiškia, ar tai įrankis, ar tikslas. Taip mano meninėje praktikoje nelieka tęstinumo, atpažįstamumo. Poezijoje irgi judu nuo labiau tiesmukų eilėraščių iki sudėtingesnes kalbines priemones pasitelkiančių, nes tiesiog įdomu leistis į tokį nuotykį. Ir tada kyla klausimas: kaip apsispręsti, kaip rasti bendrą vardiklį ir pasirašyti apie save anotacijoje tris sakinius? Gal labiausiai mąstau ir kuriu per konkrečiai vietai skirtą meno (site-specific) ir įvietinimo sąvokas ar kaip tik permąstau šį monumentalumą, bet tai irgi ne visai tiesa.

 

 

 

 

 

Dovilė Bagdonaitė – poetė, dailininkė.