Kaip pavaizduoti ar nufotografuoti rašytoją, kad būtų įmanoma nuspėti jo ar jos profesiją? Gal kūrėjai turi kokį bendrą dvasingumo vardiklį, įsimintiną savybę, išskiriančią juos iš minios? Žymių žmonių atvaizdai šios prielaidos nepatvirtina. Williamas Shakespea­re’as atrodo kaip tų laikų didikas, estetas Oscaras Wilde’as gal tik šiek tiek išsiskiria iš aristokratų rato, į kurį pretendavo, bet nieko panašaus nepasakytum apie rupų Fiodoro Dostojevskio atvaizdą – barzdotas kaimietis sekmadienio kostiumu, ir tiek. Visi jie atspindi labiau savo laiko ir aplinkos bendresnes portretavimo madas, galimybes ar išimtis, menines aspiracijas (pavyzdžiui, populiariausias jaunos Virginios Woolf portretas profiliu, kurį 1902 m. sukūrė įžymybių fotografas George’as Charlesas Beresfordas, regis, paveiktas piktorealizmo aspiracijų bičiuliautis su aukštaisiais menais).

 

Algimantas Kunčius. Poetas Marcelijus Martinaitis, 1977

 

Kiek ilgėliau tyrinėdama dailininkų autoportretus atkreipiau dėmesį, kad ir kitų kūrėjų (rašytojų, šokėjų, kompozitorių, architektų) portretai giminingi autoportretams, nors atributai skiriasi ar jų nėra. Ir dailininkai, ir kiti kuriantieji telpa į tą patį bendrinantį kūrėjo mitą, kurį publika puikiai žino, o autoriai supranta apie jiems bendras sudėtingas pasirinkimo, laisvės ir prisitaikymo dilemas. Rašytojai beribe vaizduotės galia naudojasi rašydami, dailininkai – kurdami vaizdus, tačiau juos sieja iš minios išskirianti kūrėjo pozicija.

Stereotipais pagrįstą kūrėjo mito fenomeną tyrinėję Ernstas Krisas ir Otto Kurzas, Margot ir Rudolfas Wittkoweriai atkreipė dėmesį, jog skirtingais laikais vis naujomis formomis pasireiškia nuomonė, kad kūrėjams būdingas kitoniškumas, polinkis atsiskirti, ypatingas jautrumas (hiperseksualumas, artėjimas link beprotybės, beveik magiški gebėjimai), ar kitos epochai būdingos išskirtinumo formos. Teigiama, kad publikos lūkesčiai veikia menininkų elgseną, savivaizdį bei įvaizdį. Nepaisant statistikos, kuri parodė, kad menininkai – lygiai tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti, su tokiu pat savižudžių bei seksualiai aktyvesnių procentu, panašiai ligoti ir liguisti, tarp jų tiek pat jautrių, keistų, – visuomenė vis tiek linkusi manyti, kad kūrėjai – ypatinga žmonijos grupė. 

Tai, be abejo, atsispindi ir kūrėjų (pasi)vaizdavime. Kuriant kūrėjo portretą, ypač jei kuriamas tokių portretų ciklas, iš dalies kalbama ir apie save. Gedimino Kajėno kalbintas fotografas Algimantas Aleksandravičius tai įvardina net tiesiogiai: „Iš penkiolikos mano išleistų albumų didžiąją dalį sudaro portretai. Peržvelgiu juos ir matau – absoliuti dauguma – liūd­ni arba skausmingi. Kodėl? Juk turėjau galimybę pasirinkti ir besišypsančius, ir kvatojančius... Matyt, fotografuodamas kitą, visų pirma rodau save. (...) ir aš iš gausybės kitų veidų dėliojuosi savo portretą“ (Bernardinai.lt, 2014 08 11). Čia svarbu paminėti, kad ideologijoms taip pat vis prireikia iškilių reprezentantų, ir publika trokšta būti įkvėpta už realybės plevenančių, horizontus atveriančių (ir pan.) išskirtinių asmenų; kūrėjai mielai tapatinasi su šlovinga istorijos įamžinta kūrėjų bendruomene, be to, tai jiems leidžia parodyti, kurti ir savo socialinę padėtį.

Siūlau žvilgtelėti, kaip kūrėjo mitas atsispindi fotografiniuose Lietuvos rašytojų atvaizduose, jų serijose maždaug nuo 7 dešimtmečio. Kodėl pasirinkau būtent šį laikotarpį? Pirmuosius sovietinės okupacijos dešimtmečius galima praleisti dėl akivaizdaus sutrikimo, o vėliau sovietų kišimasis į asmenybių formavimą gerai paaiškina viešumoje populiaresnius įvaizdžius. Jų, tiesą pasakius, vyravo nedaug (ir tapyboje, ir fotografijoje): oficialesnis, pozuojant su kostiumu (ar kitaip pasipuošus) „šviesaus tarybinio žmogaus“ veidu (Algimanto Kunčiaus poetas Antanas Jonynas, 1964), – arba susikrimtęs „paprastas vaikinas“, kurio provaizdis gal net labiau susijęs su populiariais kino veikėjais – mąsliais inteligentais, kurių grubesnė liaudis nesupranta. Pavyzdžiui, Juozas Aputis (1974), Saulius Šaltenis (1978), Justinas Marcinkevičius (1977) A. Kunčiaus kultūros žmonių portretų albume „Susitikimai“ („Mintis“, 1984). Vėlesniame J. Apučio (1986), taip pat Marcelijaus Martinaičio (1977) portretuose jau ima ryškėti būsima poeto, rašytojo vaizdavimo klišė – žvilgsnio į save fetišizavimas. Abu priartinti tiek, kad matyti raukšlelės, plaukeliai, net poros, tarsi žvelgtum į labai artimo žmogaus veidą. Abu lyg šypso, lyg pasinėrę į apmąstymus, žvilgsnis vidujybėje. Išryškinti akiniai. Jie atliks didelį vaidmenį, nors J. Apučio veide įsimintinos ir pačios akys (skaidrios, beveik stiklinės). Atrodo, kūrėjas tuoj prabils, tai įtempta pauzė. 

 

Romualdas Rakauskas. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė, Užupyje, Vilniuje, 1993

 

Metodiškai rašytojus fotografavo (specialiai kurdami portretus ir, progai pasitaikius, sąmoningai juos kolekcionuodami), daug žinomų fotografų, fotomenininkų: A. Aleksandravičius, Arūnas Baltėnas, Rimantas Dichavičius, A. Kunčius, Romualdas Rakauskas. Kartais rašytojai išskiriami kaip grupė, bet dažniau pakliūva į platesnį (meno žmonių) lauką. Yra ir visiškai dalykiškų vaizdų rinkinių, pavyzdžiui, apie 2014 m. A. Baltėno rašytojų portretai, kurti Lietuvos rašytojų sąjungos užsakymu. Pagarbūs, santūrūs. Jie skirti reprezentaciniams tikslams: naudoti knygose, pranešimuose spaudai, susitikimams ir pan.

Bendradarbiaudamas su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1998 m. R. Rakauskas išleidžia knygą „Įkvėpimo žemė“, kuri rašytojus pristato išsamiau: vienas atvartas – it vieno asmens byla. Parinktas eilėraštis ar ištrauka, pristatoma paties autoriaus rašysena (tai menininko gesto unikalumo išraiška, panašiai kaip dailininko parašas), kelios nuotraukos iš asmeninio archyvo (iš vaikystės, jaunystės), o centre – fotomenininko kadras. Tai portretas, bet panašesnis į susitikimo dokumentą. Sigitas Parulskis laipioja Barbakano sienos griuvėsiais, Vytautė Žilinskaitė pasitinka ar išlydi jaukiame kieme, Ugnė Karvelis stovi ant apsnigtų laiptų. Tyčia vardinu rašytojas, nes jų čia pastebimai daugiau nei ankstesniuose labiau oficioziniuose rinkiniuose. Atrodo, visi veikėjai ir veikėjos su fotografu šnekučiavosi, juokavo savo aplinkoje dėvėdami įprastus drabužius. Pasakojimas priartina mus prie rašytojų ir tuo pat metu suprantame, kad toks dėmesys, amžinimas (vaizdu, raštu, faktais) tenka tik išskirtinėms asmenybėms (nepamirškim tuometinės juostos kadro vertės).

 

Aleksandra Jacovskytė. Rašytojas Rolandas Rastauskas prie mano namų Kražių skersgatvyje (dabar J. Savickio g.), 1986 

 

Panašiai sudaryta ir R. Rakausko „Triveidė knyga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), kurioje kiekvienam kūrėjui skiriamos 3 įvairių laikotarpių nuotraukos. Pavyzdžiui, Kęstutis Navakas fotografuotas 1989, 1992 ir 2013 metais. Arba susitikimo triptikas. Daugeliu atvejų išeina mažas pasakojimas, galime stebėti, kaip žmogus pasikeitė, o dar pasiūloma kiekvieno autoriaus citata apie kūrybą ar gyvenimą. Knygos sandara rodo, kad kūrėjai – nevienaplaniai, kadrai parenkami ganėtinai skirtingi. Juozas Erlickas – teatrališkas, dėvi kostiumus, Algimantas Mikuta – buitiškas (skutasi) ir bendruomeniškas, apie kitus šį tą išduoda jų užsiėmimai: Leonardas Gutauskas žvejoja, Renata Šerelytė bėgioja, Laura Sintija Černiauskaitė ir Aidas Marčėnas žaidžia su vaikais, o Alfonsas Andriuškevičius guli ant savo ortopedinio čiužinio, tą patį studijoje tarp medinukų daro ir skulptorius Leonas Strioga. (Šlovė R. Rakauskui už įvestą gulinčio vyro ikonografiją, nes tradiciškai vaizduose guldomos moterys.) 

Net ir rimtuosius rašytojų portretus, kur jie žvelgia į objektyvą ar į tolį, atrodo dvasingi ar bent sudėtingi, R. Rakauskas papildo kasdienybės audiniu. Tenka pridurti, kad tik J. Aputis turi visiškai stabilų stiklinio sustingdyto žvilgsnio įvaizdį, nepriklausomai nuo to, kas jį fotografuoja. Toks jis išlieka net pozuodamas R. Rakauskui su grybavimo krepšiu ir peiliu rankose. Svarbu, kad visi šie vaizdai kaupti pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais, kai norėjosi atmesti anksčiau bruktą sovietinį fasadiškumą. Norėjosi kažko tikro, nesumeluoto, bet ir vakarietiškesnio, paveikto tenykščių tendencijų. Jurga Ivanauskaitė citatoje nuoširdžiai ir atvirai kalba apie švytavimą tarp gyvenimo ir mirties, nuotraukų fone dar nerestauruotas Užupis, aprašinėtas (kaip MTV vaizdo klipuose), griūvantis, jaukus.

 

Algimantas Aleksandravičius. Sigitas Geda, Vilnius, 1997

 

Panašiai, brangindama tikrumą, dar sovietmečiu pažįstamus fotografavo ir Aleksandra Jacovskytė. Nemažai jos nuotraukų dabar yra MO muziejaus kolekcijoje. Fotografavo ne todėl, kad planavo ambicingą fotomenininkės karjerą, o sau, prisiminimui. Nors kuriančių žmonių atvaizdai kasdieniški (kartais labiau poetiški, kartais net buitiški), pats fotografavimo faktas išskiria juos kaip svarbius. 

Sovietmečiu nuvalkiotą ir nebemadingą patosą į fotografiją su trenksmu sugrąžina ne iš menų konteksto atėjęs A. Aleksandravičius. Jo 4 albumai skirti kūrėjams – „Lietuvos džiazo meistrai“ (44 fotografijos, „Sapnų sala“, 1999), „Lietuvos dailininkų portretai“ (53 fotografijos, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2000), „Lietuva. Meno veidai“ (portretai, „Vaga“, 2000), „Devyni aukštai“ (fotografijų rinktinė, „Nacionalinė knyga“, 2002) – grįžo stačiai į archajiškas menininko mito vėžes: visi veikėjai pristatomi kiek įmanoma ryškinant (ar išgaunant) genijaus įvaizdį. Asmenybės rodomos gelmiškai sudėtingos, įaudrintos: muzikantai kupini šėlsmo, o mąstytojai įsitempę it styga. Ne vieno veikėjo (taip pat kai kurių rašytojų) akys net drėgnos nuo ašarų (Neringa Abrutytė), klaikiai sustingusios (J. Erlickas), perėjusios į transą (Aidas Marčėnas) ar atrodančios taip, lyg tuoj ims šaudyti lazeriais (Kornelijus Platelis). 

Ypač svarbūs fotografijose – akiniai: jie ne tik sudalija pasaulį, atskiria į plotmes, bet ir išdidina. Papildomai kuria dramą. Tai pats ryškiausias fetišas, pasikartojantis keliose embleminėse nuotraukose. Ričardo Gavelio (1980) portrete vienas stiklas sudužęs, į mus žvelgia ironiška, smalsi akis. Nuotrauka surežisuota taip, kad antrintų R. Gavelio laikyseną jo romanuose. Pro akinius kaip žiūronus į mus žvelgia ir Vytautas P. Bložė (1998). Jo veidas sutrigubėjęs: du maži veidai stikluose, vienas neryškus fone. Tai mago įvaizdis. Tačiau tobuliausias modelis A. Aleksandravičiaus aspiracijoms dėl pranašo laikysenos yra Sigitas Geda reikšmingu žvilgsniu pro akis didinančius akinius, dramatiškų šešėlių suskaidytas (sukuriant banguotą, įaudrintą jauseną), skverbiąs mus iš 1997-ųjų portreto. Nemalonus tas žvilgsnis, nes ir įsakmus, ir sadistiškai tiriantis. Pavojingas lyg velnio, o fone, televizoriaus ekrane, kaip tyčia popiežius Jonas Paulius II, visas persmelktas suturėtos šypsenos švelnumo, dar ir delnus maldai suglaudęs netoli burnos. Skirtingai nei kitais atvejais, šiame dieviškų ir velniškų jėgų in ir jang žaismo portrete šviesa išskiria ne tik akis, bet ir lūpas. Tarsi tuojau bus ištartas žodis, už kurį unisonu padėkosime. Čia jau vaikščiojimas nevaržomos puikybės ašmenimis. O gal pranašus ir velnius matau paveikta Rimanto Kmitos knygos „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“ („Tyto alba“, 2022), kurioje meistriškai ir dalykiškai svarstoma apie kūrėjo savivoką? Vis dėlto kadras puikus, nors dauguma pagal tą patį standartą A. Aleksandravičiaus kurtų portretų man kelia klausimų, ar taip aukštinant įtampą neredukuojama kūrėjo samprata ir ar ne žalinga toji asmenybių niveliacija.

A. Aleksandravičius neužsiima fotoeseistika, ne kartą pasakojo, kad pozuotojams sąmoningai stengiasi išprovokuoti susimąstymo, net kančios akimirką, tam turi sugalvojęs kelis metodus. Pavyzdžiui, liepia galvoti apie Dievą arba mirtį. Vieniems tai labai tinka, kiti stačiai į save nebepanašūs. Pavyzdžiui, Sigitas Parulskis. Keisčiausius jausmus kėlė tuo pačiu principu gaminta Arvydo Sabonio nuotrauka, kur jis, paprastai dinamiškas ir amerikoniškai besišypsantis, paverstas bene cementiniu rūpintojėliu su kamuoliu. Kad tokie dramatiški, kūrėją iškeliantys vaizdai publiką veikia ir traukia, liudija daugybė fotografo apdovanojimų, įskaitant ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją. A. Aleksandravičiaus parodos, vykusios Knygų mugės Rašytojų kampe (2017), proga Raminta Jurėnaitė rašo: „Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas.“

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Jurga Tumasonytė (2019 12 29). Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Tiesa, genijaus mito vizualizacijose kiek sudėtingiau su moterų vaizdavimu. Keturiuose albumuose vos keli (iš keliasdešimt) portretų yra moterų. Lyg nebūtų įvykę socialinių pokyčių, kurie jau atsispindėjo ankstesniuose A. Kunčiaus, R. Rakausko vaizdų rinkiniuose. A. Aleksandravičius šio fakto neišsigina, atvirai teisinasi: „Jokio negatyvo neturiu prieš moteris, bet fotografuoti jas... Visą laiką užlipu ant to paties grėblio. Kai man reikia nufotografuoti kokią nors moterį, tik pamatęs ją iškart suprantu, kad jos akys byloja: man nereikia, Algimantai, tų tavo menų – aš noriu būti graži. Viskas. Ir jokios psichologijos neveikia. Joms nesinori atrodyti paniurusioms – graži ir taškas“ (Miglė Krancevičiūtė, Vytenis Radžiūnas. „Kaip gimsta portretai: A. Aleksandravičiaus patirtys su R. Gaveliu, E. Nekrošiumi, J. Erlicku ir kitais“, lrt.lt, 2018 12 07). Na, į vyrų sau sukurtą kanoną moterims patekti visada reikėjo išradingumo, šiai temai skirta galybė leidinių, esama ir gerųjų pavyzdžių. 

Užtat man šiuo požiūriu daug įdomesni Daivos Kairevičiūtės performatyvūs rašytojų portretai, kurie nesiūlo nei reikšmingumo kanono (nebent tik parodo asmenybės išskirtinumą), nei iliustruoti pozuojančio autoriaus kūrinį, nei atverti duris į tikrą gyvenimą. Ji kviečia žaisti, triksteriškai klaidinti. D. Kairevičiūtė suteikia rašytojams ir rašytojoms sceną, apeliuoja į žmogišką poreikį būti pamatytam, o fotografavimo procesą organizuoja improvizacijos būdu: ateina su idėja, bet suteikia galimybę keisti eigą, atsirasti netikėtumui. Jos siekis – sukurti įsimintiną reginį, personažą.

Įdomu, kad D. Kairevičiūtės nuotraukose nemažai teatrališkumo, kurį dailės kontekste kartais vadiname literatūriškumu ir neretai jo nemėgstame, nes įpratome suvokti kaip menko meno savybę nuo labai literatūriško socrealizmo laikų. Bet kai vaizde literatūriški yra literatai, sukuriama kažin kokia dar nauja kokybė. Tarsi veikėjo kūrimas iš rašymo perkeliamas į vaizdą. Taip K. Navakas gali tapti samurajumi su tykiai greta tupinčia kate, Gytis Norvilas laiptais atjoti ant balto žirgo, Eglė Frank virsti skersvėjyje sklendžiančia beveik maro mergele, Jurga Tumasonytė išleisti savo kaukolę prasivėdinti, Laima Kreivytė vienu mostu ir moti, ir siųsti, ir tarsi Midas virsti auksu, Rasa Aškinytė pabėgti miegoti su vištomis ir t. t. Ir moterų grožio troškimas, pasirodo, visiškai išsprendžiama „problema“.