Kai lietuvių literatūros žanrų įvairovė atrodė išsisėmusi ir nieko naujo jau nebeišrasi, pasirodo debiutinė Elenos Gasiulytės knyga su Miglės Anušauskaitės piešiniais „Lietuvos vizionierės: 10 įspūdžiografijų“. Šis naujadaras nėra tik įmantrus reklaminis triukas. Iš tiesų tai labai tankus tekstas, kurį sudėtinga ne tik apibūdinti standartiniais terminais, bet ir parašyti tipinę recenziją. Gerokai lengviau rašyti šios knygos įspūdžiografijas.

1. Kad ir kas sakoma įvade, ši knyga – pirmiausia faktų rinkinys apie 10 įvairiais laikotarpiais gyvenusių, su Lietuva susijusių moterų. Fragmentiškų, selektyvių, nechronologinių, bet vis tiek faktų. Tokius faktus mėgsta žiniukai, besigilinantys į tam tikrą specifinę sritį arba dalyvaujantys protmūšiuose, kur tarp vidutinio sunkumo klausimų puikiai tiktų toks: „Kuri moteris prezidentą Smetoną pavadino surūgusiu smetonu?“ Faktai labai tinkami ir feministėms skaityti, net įvadiniame skyriuje išreiškiama viltis, kad jaunos merginos anksčiau „atras istorines moteris, į kurias galėtų lygiuotis“. Žinoma, su malonumu perskaitys ir visi bent kiek besidomintys Lietuvos istorija. Arba jos nemėgstantieji. Čia pasakojami labai universalūs dalykai.

2. Vis dėlto gerokai svarbiau, ne KAS pasakyta, o KAIP pasakyta. Tik nulupus pirminį įspūdį išryškėjo knygos esmė, grįsta intertekstualumu. Knygos skyriai grįžta į praeitį, persikūnija, kalbasi tarpusavyje ir įgyja įvairiausių formų. Sforza aprašoma portretiškai. Gonzagai skiriamas laiškas. Tyzenhauzaitės asmenybė išdėliota kaip romano skyriuose. Receptai, kūrinių pavadinimai, istorijos – kiekvienai pasirenkama kitokia įspūdžiografijos forma, taip tarp faktų praskleidžiant konkrečią asmenybę: ne KAS ji buvo, o KOKIA buvo.

3. Pastaruoju metu išpopuliarėjo romanai, kurių šimtuose puslapių gvildenamos kokios nors istorinės asmenybės gyvenimo ir psichologinės peripetijos. Užpildant trūkstamus niuansus išgalvotais faktais, sukuriama išbaigta pseudoistorija. Vis dėlto įspūdžiografijose yra dar vienas sluoksnis. Visos asmenybės tarsi atsišaukia: kiekvienai skiriama ne tik tam tikra specifinė forma, bet į ją įpinama ir įvairiausių užuominų bei aliuzijų į veikėjų veiklas ir kūrinius, kuriuos skaitytojas gali atpažinti arba ne – priklausomai nuo kompetencijos.

4. Toks daugiasluoksniškumas turi tik vieną esminį trūkumą – jį sunku išgvildenti skaitant pirmą kartą. Moterys keičiasi kaip kaleidoskopas: vos spėji įsižiūrėti į vieną, tuoj pasirodo kita, užgožianti pirmąją. Grįžusi skaityti iš naujo, to paties paveikslo nebematai: asmenybės skleidžiasi jau kitomis spalvomis, kitu sluoksniu. Vienai moteriai knygoje skiriami ne daugiau negu 23 puslapiai, tad jos labiau blyksteli, blyksniai pasiekia kulminaciją, bet nepasižymi grožinei literatūrai būdinga atomazga. Galbūt todėl, kad į tipinę grožinę literatūrą ir nepretenduoja.

5. Svarbus vaidmuo tenka ir M. Anušauskaitės pieštiems komiksams. Per pristatymą ji atskleidė: niekas nesitikėjo, kad linksmus, pašiepiančius, taiklius komiksus šįkart pieš kaip nors neįprastai. Skirtumas toks, kad piešiniai be teksto neperteikia esmės, nėra savarankiški. Jeigu tekste išrinkti esminiai, bet mažai kam žinomi faktai apie moteris, komiksuose iš tų faktų išfiltruojamos pačios absurdiškiausios situacijos ir taikliai pašiepiamos. Komiksai seka tekstu, bet jo neatkartoja, jie kuria paralelinę liūdnų įvykių istoriją linksmai.

6. Įdomus ir M. Anušauskaitės pieštas viršelis: reikėjo ne tik rasti kiekvienos vizionierės unikalumą, bet ir parodyti jų visų bendrumą. Taip bespalviame komiksų pasaulėlyje atsirado spalvų: juk pagrindinis siejantis bruožas – asmenybės ryškumas. Ir šiek tiek anarchijos: aliuzijos į kiekvienos moters gyvenimo peripetijas ir knygos konstravimo būdą.

7. Tikrai ne kasdien į rankas paimsi tokią vizualiai „netvarkingą“ knygą: skirtingi šriftai, raidžių dydžiai, be sistemos „išmėtyti“ komiksai, net mėlyni puslapiai viduryje. Galima tik spėlioti, ar Žemaitės antraštė juodžiausiu šriftu paryškinta, nes autorės mėgstamiausia, bet bendras įspūdis iš tiesų sukuria lengvos anarchijos įspūdį, labai derantį prie kalbėjimo tono. Net norėtųsi, kad įspūdžiografijos nebūtų išrikiuotos chronologiškai pagal gyvenamąjį laikotarpį ir skaitytojui tekstas būtų dar mažiau nuspėjamas.

 

Elena Gasiulytė, Miglė Anušauskaitė. „Lietuvos vizionierės: 10 įspūdžiografijų“. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

8. Įspūdžiografijų svorio centras – asmeninis santykis su kiekviena moterimi, o E. Gasiulytė ryškėja kaip 11-oji vizionierė. Bet ne autorė Gasiulytė, o tai, ką Umberto Eco vadina autoriaus vaiduokliu – Ribiniu autoriumi su ta sunkiai užčiuopiama riba, kur tikri tikros autorės gyvenimo faktai ir mintys, o kur tik sąmoningai sudaromas toks įspūdis. Ribinė autorė Gasiulytė, pasidabinusi viena ar kita suknele, po ja slepia tikrąją Gasiulytę.

9. Vienintelis dalykas, kuris tikrai priskirtinas autorei ir kurį galima laikyti trūkumu, – perdėtas lietuviškas kuklumas. Nors Martynas Mažvydas ir pradėjo formuoti savimi pasitikinčių rašytojų tradiciją („Imkit mane ir skaitykit, o skaitydami permanykit“), mūsų dienomis ne visi pradedantys rašytojai tokie užtikrinti. „Vizionierėse“ mažiausiai tris kartus abejojama dėl tolesnio skaitytojo poreikio skaityti ar atsiprašoma už jau perskaitytą tekstą: „Jei jau ištvėrėte iki čia, turiu vilties, kad užteks kantrybės šią knygą iki galo.“ Kam atsiprašinėti? Tiesą sakant, kantrybės taip ir neprisireikė.

10. Kantrybės reikia nebent šios knygos platintojams, vis klausinėjantiems, kokio žanro yra ši knyga ir į kurią lentyną ją padėti. Kadaise toks klausimas kilo ir apie mokslo populiarinimo knygas, vis dar kyla apie komiksus, tad, pagal analogiją, būtų galima tarp biografijų ir grožinės literatūros įkurdinti lentyną „Biografijų populiarinimo literatūra“ ir tikėtis, kad joje ilgainiui rasis daugiau knygų. Gal net tų pačių autorių dueto.