Miesto ir muzikos santykis, atrodytų, yra ir konfliktiškas, ir neišvengiamai glaudus. Atidžiai klausytis gyvai atliekamos muzikos dažniausiai renkamės į tam skirtas sales, rečiau klausomės muzikos, pritaikytos konkrečiai atvirai ar uždarai erdvei, o tuo labiau ne kiekvienas mūsų įsiklauso, kaip kasdien skamba miestas. Įvietinti muzikos kūriniai yra glaudžiai susiję su erdve akustiškai ir konceptualiai. Ne mažiau svarbu, kaip žmogus patenka į erdvę ir kokia tuomet tampa performatyvaus ar instaliatyvaus vyksmo eiga. 

 

Michaelo Gordono muzikos vakaras buvusio Vilniaus geto Žydų tarybos pastato kiemelyje

 

Vieną savaitgalio popietę aplankęs Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, po truputį, tarsi nejučia tapau itin sakralaus vyksmo dalyviu. Taip pat nepaprasto istorinio krūvio kupina vieta organiškai tapo neatsiejama ten vėliau skambėsiančio kūrinio dalimi. Klausydamasis po parką vedžiojusios gidės pasakojimų apie čia vykdytus sovietų nusikaltimus, įkritau į labai trapų būvį, pajutau labai aiškią sąsają su tuo, kas vyksta dabar vos už 1000 kilometrų į pietryčius nuo mūsų. Tad nebuvo sunku suprasti, kodėl kūrinio, kurio link visi ėjome, autorė pasirinko būtent šią vietą savo idėjai įgyvendinti. Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas – tai unikalus paminklas ir 717 asmenų kapas, tą dieną tapęs savotišku portalu tarp praeities ir dabarties. Jau patekęs po baltu kupolu nejučiomis sulėtini žingsnį, stengiesi neišgaut netyčia kokio grubesnio garso, kuris nuaidėtų ir dar ilgai liktų skambėt šioje baltoje, švarioje erdvėje. Žmonėms pasiruošus klausytis kūrinio, centre ratu susėdę penki vyrai pradėjo griežti maldą primenantį kūrinį. Per 10 minučių jie sukūrė nepaprastos akustikos statinį ir jis pakilo viršun, pro kupolo langą, apgaubtą mozaikos sparnais. Net išėjus į lauką, liko noras eiti lėtai ir tyliai. 

Panašios patirties tikėjausi eidamas į koncertą, kuris vyko buvusiame Vilniaus geto Žydų tarybos pastato kiemelyje. Kadangi prieš koncertą ekskursija nevyko, nutariau valandėlę pasivaikščioti senamiestyje pats. Tačiau šį kartą tokios sklandžios erdvės ir būsimo garsinio veiksmo jungties pasigedau. Kiemo erdvė pasirodė nuasmeninta, joje rikiavosi nemenkam garbių svečių kiekiui skirtos kėdės ir scena, kurioje išdėstyti natų stovai liudijo apie tuoj prasidėsiantį koncertinį ritualą. Koncertas vėlavo. Galiausiai ant scenos užlipo trejetas, labai ilgai dėkojęs visiems susirinkusiems ir vienas kitam. Juos pakeitė trys smuikininkės, bandžiusios paruošti kiek senamadiškas ausinių sistemas (nors tos belaidės irgi jau ne naujiena). Įdomu, kad būtent tuo metu publika turėjo unikalią galimybę pasiklausyt Vilniaus muzikos: daugiatembrių vienas kitą mainančių miesto ritmų, švelnaus tolimo žmonių šurmulio, susiliejančio į ramų gaudesį, žinoma, čiurlių... Jie prašvilpdavo virš galvų, tarsi atlikdami specialiai tik šio vakaro publikai skirtą opusą. Kiek pritemęs pilkšvai gelsvas dangus apgaubė malonia šviesa. Kaip prasitarė šio vakaro kūrinių autorius, paskutinis koncerte skambėjęs kūrinys taip pat turėjo mus apgaubti, tačiau dėl neįvardytų priežasčių klausytojams teko geras gūsis trombonų muzikos tiesiai į akis. Apie ką ši erdvė byloja, tą vakarą teko pamiršti, o gaila, nes šiai vietai tereikėjo labai nedaug, kad suskambėtų tikrai įvietintas kūrinys, rezonansu galintis pažadinti į kiemo sienas įsigėrusią istoriją. Jei Tuskulėnuose 5 violončelininkai erdvę surezonavo būdami jos centre, šiame kieme 9 trombonai tai galėjo atlikti stovėdami publiką juosiančiame apskritime – tarsi miesto gausmas, besiveržiantis pro kiemo sienas. 

 

Annos Korsun kūrinio „Spettri“ premjera kolumbariume. Tomo Tereko nuotraukos.

 

To paties kompozitoriaus bei jo kolegų kūriniai skambėjo ir kitame Vilniaus kieme. Keliomis savaitėmis anksčiau Valdovų rūmų apsuptyje vyko koncertas, kurio programą sudarė 3 kūriniai styginių kvartetui. Jie nebuvo specialiai parašyti šiai erdvei, greičiau ji pati buvo pritaikyta koncertiniam ritualui. Atrodytų, viskas panašiai kaip aname koncerte, bet čia niekas ant scenos nekalbėjo, kėdžių buvo gerokai daugiau, o ir pati scena didesnė. Čia žmonės galėjo bet kada ateiti ir išeiti. Koncertui prasidėjus tiksliai, kaip buvo numatyta, kvartetas susiderinęs vieną po kito atliko kūrinius. Du iš jų buvo taip subtiliai atlikti, kad pamanytum: „Ak, gal ne vieta juos taip gerai groti triukšmingoje atviroje miesto erdvėje.“ Tačiau tokia svaigi, įtraukianti, nors per daug į kulminacijas nevedanti abiejų kūrinių forma leido klausytis muzikos kaip neatskiriamos, integralios miesto garsovaizdžio dalies. Kūriniai vienu metu ir nedominavo, ir buvo pirmame plane, kartais dėmesį atitraukdavo tokie garsai kaip kieme įrengtos kavinės kavos aparato burzgimas, tačiau po kurio laiko dėmesys vėl susitelkdavo į muziką. Visai kitaip nuskambėjo paskutinysis kūrinys, kurio autorius buvo tas pats trombonų noneto kūrėjas. Tik šį kartą du smuikai, altas ir violončelė, preciziškai jaučiamu smičiaus ant stygos svoriu atvėrę instrumentų rezonansą, garsu užpildė visus šios erdvės tarpelius tarsi tas gelsvas debesis iš ano kiemo. Smuikų aido efektai atsimušdavo visomis kryptimis, alto tembras hipnotizavo tarsi nuo kaitros tolumoje mirguliuojantis miražas, o violončelės oktava, jau ir taip žemiausius jos garsus nužeminantis efektas, drebino kiemo pamatus. Nors ši muzika nebuvo skirta būtent šiai erd­vei, tačiau taip, kaip ji sukomponuota ir atlikta, lėmė visiškai įtraukiančią erdvinę patirtį. Taigi muzika miestui ar mieste skambanti muzika visada vienaip ar kitaip bus tarsi muzika skambantis miestas. Skirtingos jo vietos rezonuoja kitaip – ir ne vien akustine, bet ir istorine prasme. Tad net neskambant muzikai, galime išgirsti tai, kas buvo sukomponuota daugelį metų čia gyvenančių kasdienybės kompozitorių.

Aprašyti festivalio „Muzika erdvėje“ koncertų cik­lo „Muzika Vilniui“ renginiai: Annos Korsun (Ukraina, Vokietija) kūrinio „Spettri“ premjera, kūrinį atliko violončelių ansamblis „Cello Club“ (Arnas Kmieliauskas, Povilas Jacunskas, Rokas Vaitkevičius, Domas Jakštas, Evaldas Petkus); Michaelo Gordono (JAV) muzikos koncertas ir kūrinio „Resonance“ premjera, kūrinius atliko smuikininkės Ingrida Rupaitė, Rakelė Chijenaitė, Toma Bandzaitytė-Puplauskė, violončelininkas Viktoras Rekalo, trombonistai Albinas Gražulis, Remigijus Gumuliauskas, Adrijus Alminas, Jovaras Šiekštelė, Gabrielius Songaila, Kamilė Makarevičiutė, Rimantas Jagminas, Yiannis Bontis, Marius Balčytis. Taip pat festivalio „Kultūros naktis“ koncertas „VOL. 4“: Caroline Shaw „Entr’acte“, Davido Lango „Almost All The Time“, M. Gordono „Clouded Yellow“, kūrinius atliko „Synaesthesis“ muzikantai (smuikininkai Simas Tankevičius ir Kristina Morozova, altininkė Monika Kiknadzė ir violončelininkė Ignė Pikalivičiūtė).

 

Dominykas Digimas – jaunosios kartos kompozitorius, kurio veik­los sritys itin plačiai aprėpia skirtingus garso ir muzikos praktikų barus. Be raiškos akademinės muzikos lauke, Dominykas veikia garso meno kontekstuose ir aktyviai dirba su scenos menais.

 

Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė