× Rytis Ilionis

Pavadinti ką nors žmogumi-orkestru – baisi klišė, tačiau būtent lietuvių džiazo kūrėjas, kompozitorius ir trombonininkas Jievaras Jasinskis pirmasis turėtų atsisukti, jei kas gatvėje šūkteltų: „Žiū, eina žmogus-orkestras!“

„Vilnius JJAZZ Ensemble“ lyderis, gerai žinomas muzikos aranžuotojas bei džiazo improvizatorius gegužės pabaigoje pasitiko bene svarbiausią savo gyvenimo įvykį: pirmą kartą Lietuvoje suburtas Euroradijo džiazo orkestras atliko jo kompoziciją – opusą „P(i)e(a)ce of Vilnius“, kurio dviguba premjera skambėjo Kaune ir „Vilnius Mama Jazz“ festivalio scenoje. 

Šią premjerą pristatė radijas LRT Klasika, pavasario pabaigoje kartu su Europos transliuotojų sąjunga (EBU) pirmąsyk subūręs Euroradijo džiazo orkestrą Lietuvoje. 18 jaunų džiazo muzikantų iš 15 Europos šalių savaitę gludino J. Jasinskio kompoziciją LRT studijoje, o koncerto įrašą, planuojama, iš viso išgirs bent 17-os Europos šalių visuomeninių radijų klausytojai. 

Apsilankiau kūrinio premjeroje Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre, kur „P(i)e(a)ce of Vilnius“ suskambo beveik triumfališkai: kompozicija žiūrovų palydėta dviem bisais ir, reikia pripažinti, liko šviežia ir aktuali net po anksčiau tą vakarą scenoje pasirodžiusių bei plojimų šuorus kėlusių džiazo didmeistrių „Tiger Trio“ (fleitininkė Nicole Mitchell, pianistė Myra Melford, kontrabosininkė Joëlle Léandre) pasirodymo. 

Energingoji J. Jasinskio bigbendo „P(i)e(a)ce of Vilnius“ buvo palankiai įvertinta „Vilnius Mama Jazz“ apsilankiusių džiazo scenos apžvalgininkų. Beveik šokio žingsneliu minorą keitė mažoras: tai buvo džiazuojantis hiphopas, jausmingai popsuojantis džiazas, nedidelis reivo vakarėlis, palydėtas bigbendo solistų šūvių į žiūrovų ausis ir širdis. Įsikontekstinus ir suprantant, kas šiandien Vilniuje leidžia mėgautis taika ir džiazo koncertais, klausymasis kartu tapo ir proga apmąstyti šiandieną.  

Su 34-erių kompozitoriumi ir „P(i)e(a)ce of Vilnius“ dirigentu J. Jasinskiu pasikalbėjome apie kūrinio premjerą didžiausiai auditorijai gyvenime, šiuolaikinį džiazą ir tai, ką jam suteikia grojimas orkestru.

 

 

Jievaras Jasinskis. Ryčio Ilionio nuotrauka

 

Euroradijo džiazo orkestro koncertas buvo vienas didžiausių tavo gyvenimo projektų. Savo bigbendui „Vilnius JJAZZ Ensemble“ nediriguoji, o čia buvai ir kūrinio kompozitorius, ir dirigentas, kuris, kaip pats sakei, turėjo galimybę groti orkestru. Kokia toji patirtis – groti orkestru? 

Dirbdamas su bigbendu „Vilnius JJAZZ Ensemble“ jam vadovauju ir diriguoju repeticijose, o koncertuose pats groju trombonų sekcijoje – muzikuoju kartu su kolektyvu. Imdamasis Euroradijo džiazo orkestro projekto jau žinojau, kad turėsiu ir dirigento vaidmenį. 

Šiuolaikiniai džiazo bigbendai groja ir su dirigentu, ir be jo. Sugalvojau, kad norėčiau tą dirigento vaidmenį įprasminti. Pamaniau, būtų labai įdomu susikurti tokių atvirų vietų kompozicijoje, kad bigbendo muzikantai galėtų improvizuoti mano parašyto kūrinio motyvais. Tai faktūrai, kurią muzikantai kūrė grodami tuos motyvus, reikėjo dirigento: mano užduotis buvo parodyti, kada ir kuri muzikantų grupė turi pradėti, o tuomet savo nuožiūra vieną grupę keisti kita.

Visiškai vienodai „P(i)e(a)ce of Vilnius“ neatliksi. Kūrinys skambėjo kiek kitaip koncertuose Kaune ir Vilniuje. Man smarkiai norėjosi to interaktyvumo, vadinamojo grojimo orkestru, kai tiesiog įsitrauki valdydamas džiazo muzikantų grupes. Šiek tiek kintanti muzikinė kompozicija įdomesnė ir man, ir patiems atlikėjams. Taip užsimezga glaudesnis muzikantų ryšys su dirigentu.

Dar vienas minėtinas, bet šiaip jau nenaujas dalykas – kartais aš, kaip dirigentas, ir muzikantai grodavome skirtingu tempu: ritmo grupė grojo savu, o aš pasirinktai kitai muzikantų grupei dirigavau kitą tempą arba apskritai palikdavau erdvę laisvai frazuoti, muzikuoti. Norėjosi panaudoti šią techniką, kuri būdinga būtent Vilniaus, modernaus free jazz scenai. 

Tiesa, mano kompozicija tikrai nėra free jazz pavyzdys. „P(i)e(a)ce of Vilnius“ priskirčiau melodingai, harmoningai, detoniškai muzikai.

 

Turėdamas 18 muzikantų iš 15 Europos šalių bigbendą siekei, kad visi jie pasireikštų orkestre ir kaip improvizuojantys muzikantai. Solo partijos įnešė papildomos energijos, įtraukė žiūrovus. Vis dėlto 18 solo pasirodymų 70 min. trukmės kompozicijoje buvo kiek rizikingas sprendimas, tiesa? 

Taip, pirmiausia, nebuvo lengva sutalpinti tiek solo pasirodymų į vieną kūrinį, vienos dalies koncertą. Tai pajaučiau iškart, kai parašiau pirmąją solo partiją kolegai Karoliui Šarkui. Supratau, kad solo epizodus reikės strateguoti, nes jų daug. 

Bendravau su kiekvienu orkestro muzikantu ir klausiau, ar norėtų groti solo. Kai kurie muzikantai bigbenduose, būna, neimprovizuoja, ypač retai solo epizoduose aptinkami tokie instrumentai, kaip pirmasis trimitas ar bosinis trombonas. 

Tačiau visi šių metų Euroradijo džiazo orkestrantai man pasakė, kad norėtų savo solo partijos. Pamaniau, būtų neteisinga, jei vieni sugrotų, o kiti neturėtų tokios galimybės. 

Mano kompozicijoje iš viso penkios dalys. Supratau, kad kiekvienoje iš jų galiu formuoti solinių instrumentų trio: trombonas, trimitas, saksofonas, kurie per solo partijas plėtotų pagrindines dalies temas. O prie jų jungiau fortepijoną, būgną, bosą ir perkusiją. 

18 solo partijų yra nemažai. Norėjosi visiems nuo­stabiems į Vilnių atvykusiems muzikantams suteikti galimybę pasirodyti bent su mažu solo ir džiaugiuosi, kad šią idėją įgyvendinau. Žinoma, suprantu, kad tai galėjo sukelti tam tikrų muzikologų kritiką, vis dėlto toks buvo mano sprendimas.

 

„P(i)e(a)ce of Vilnius“, kurio gimimas susijęs su jubiliejų šiemet mininčiu Vilniumi, yra liūdnas kūrinys. Sakei, jog kurdamas negalėjai ir nenorėjai atsiriboti nuo svarbių šių dienų aktualijų, karo Ukrainoje. Kiek stipriai tai paveikė kūrybos procesą? Kai klausydamas „P(i)e(a)ce of Vilnius“ turi galvoje ir karą, jame gali išgirsti raketų salves, artilerijos pabūklus.

Pirmasis mano bandymas skaičius paversti muzika – tai vaizdo klipas „1482“, skirtas akcijai „Radarom“. 

1482 paverčiau vieno takto muzikiniu motyvu. Skaičiai tapo gamos laipsniais, įgijo ritminę vertę. Pagrindinis motyvas tąsyk išėjo gana linksmas, to nebijojau, nes norėjosi smagiai palaikyti svarbią akciją.

Tada nusprendžiau tą pačią kompozicinę techniką panaudoti ir kuriant „P(i)e(a)ce of Vilnius“. Pavertęs Vilniaus gimimo metus – 1323-iuosius – muzika, išgirdau gana liūdną motyvą. To irgi neišsigandau, nes norėjosi rimto ir gilaus kūrinio, atliepiančio 700 metų miesto istoriją, kuri šiandien neatsiejama ir nuo karo Ukrainoje. 

Plėtodamas kūrinį per daug apie konkrečius įvykius ar simbolius negalvojau. Labiau mėgstu interpretacijas palikti žiūrovams. Būtent žiūrovų ir atlikėjų interpretacijos man įdomiausios. 

 

Vis dėlto šis kūrinys, nors liūdnas, man pirmiausia įsiminė dėl išskirtinio tempo, energijos. Kai kurios „P(i)e(a)ce of Vilnius“ dalys lengvai galėtų būti šokamos. Specialiai siekei kontrasto?

Kontrastas padeda išlaikyti dėmesį. Nors tai vientisas kūrinys, kuriame naudojamas tas pats kintantis motyvas, man taip pat norėjosi panaudoti apimtimi stambesnių kūrinių logiką, kuri struktūriškai neišvengia kontrastų. 

Kūrinį grojome nestabdomai, tačiau jis turi labai aiškiais dalis – intro, 5 dalys ir outro. Prie didesnio kontrasto jame prisideda ir 18 skirtingų solistų. 

O šokių ar šokama muzika man irgi labai artima, nesinorėjo bėgti nuo savęs. Viena pagrindinių mano misijų – leisti žmonėms patirti labai įvairų džiazą: liūdną, rimtą, linksmą, šokamą. Svarbu išlaikyti kokybės kartelę.

 

Ar reikia daugiau reivo nuotaikos šiuolaikinėje džiazo scenoje? 

Išgirdus reivą ir džiazą vienoje vietoje man pasidaro linksma. Manau, tai puikus derinys. Sujungus geriausias šių žanrų savybes gali išeiti pritrenkiantis rezultatas.

 

Kūrinio premjera gegužės pabaigoje nuskambėjo Kauno filharmonijoje ir festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, o įrašas po premjeros LRT Klasikos eteryje dar skambės bent 17-os Europos šalių radijo eteryje. Ką tau, kaip kompozitoriui, reiškia tokios sklaidos galimybės, manai, kad jos konvertuosis į naujus tarptautinius muzikinius projektus?

Tokia kūrinio sklaida man, kaip kompozitoriui, yra pati didžiausia, kokią esu kada nors turėjęs. Tikiuosi, visa tai išaugs į tolesnius tarptautinius projektus. Geras ženklas, kad atsiliepimų ir dėmesio po koncerto jau sulaukiau ne vien iš Lietuvos. 

Labai džiaugiuosi sutikęs 18 naujų draugų – Euroradijo džiazo orkestro muzikantų. Prieš 5 metus pats dalyvavau Euroradijo džiazo orkestro projekte Rygoje kaip atlikėjas, grojau trombonu. Beveik su visais muzikantais vis dar palaikome ryšį, dalijamės vienas kito muzika, patarimais. 

 

Dažnai po didelių premjerų iškyla prasmės klausimų, apima kūrybinio proceso ilgesys. Kaip pats jautiesi – ar vieną kūrybinį vyksmą visuomet galima pakeisti kitu?

Tiesa – po premjeros bendravau su muzikantais, jie sakė, kad nežino, kaip reikės toliau gyventi. Bet tai geras jausmas, liūdesys yra malonus, nes prisimeni teigiamą emociją. Man padeda, kad veiklos yra labai daug ir iškart po šio muzikinio projekto prasidėjo kiti. Persijungti nėra sunku, kartais sunkiau tiesiog viską suspėti. 

Su muzikantais susidraugavome, tapome šeima. Po koncerto Vilniuje niekas nesiskirstė, kai kurie iki pat naktinio skrydžio namo buvo ir šventė kartu. Šio projekto, visų jo etapų pasiilgstu tiek aš, tiek atlikėjai. 

 

Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kasmet inicijuoja ne tik perspektyviausių Europos džiazo atlikėjų bigbendo koncertą, bet ir kitą renginį – „Eurovizijos“ konkursą. Leiskime sau įsivaizduoti: vieniems metams „Eurovizija“ atiduoda savo didžiąją sceną Euroradijo džiazo orkestrui, kurio prie TV ekranų klausysis tie patys etatiniai „Eurovizijos“ žiūrovai. Ar priimtum pasiūlymą kurti kompoziciją euroviziniam Euroradijo džiazo orkestrui? Nuo ko pradėtum, kokį tikslą sau keltum?

Mielai dalyvaučiau šiame eksperimente. Beje, Vilniuje susirinkę bigbendo muzikantai patys juokavo: toks įspūdis, kad atvažiavome  į džiazo euroviziją. Džiazas staiga tampa svarbus, sulaukia galbūt daugiau, nei įprasta, dėmesio, nors ir džiazo festivaliuose jo netrūksta... Didelis žiniasklaidos, visuomenės dėmesys daro savo. Smagu, kad vadinamojoje mūsų džiazo eurovizijoje niekam nereikėjo balsuoti, projektas neturėjo laimėtojų. 

O jei vieną dieną „Eurovizija“ perduotų savo didžiąją sceną Euroradijo džiazo orkestrui, aišku, norėčiau jam vadovauti. Grodamas kartu su savuoju „Vilnius JJAZZ Ensemble“ visuomet galvoju, kaip išplėsti džiazo klausytojų auditoriją. 

Didelė dalis žmonių vis dar lieka iš anksto įsitikinę, kad džiazas – ne jiems, kad jiems reikia ko nors lengvesnio, dėl to niekada neužsuka į džiazo koncertus, nepasiklauso šiuolaikinio džiazo įrašų. O man norėtųsi paskatinti žmones išbandyti.

Džiazas šiais laikais ypač įvairialypis, nežinau, ar jį dar galima vadinti džiazu. Jis sumišęs su daugybe stilių – roku, fanku, elektronika, netgi popsu. Džiazas kuria sintezes, tikiuosi, taip liks ir toliau.

 

 

 

Rytis Ilionis – šiuolaikinės muzikos scenos fotografas, klausytojas.