Inetos Žymančiūtės nuotrauka

 

Rimtai pavarė, pasiekėm visišką dugną, – sakau gipsuota ranka grabaliodamas tarp žvakidžių, – žemiau kristi nebėra kur.

Kaip tyčia sulig tais žodžiais žvakidė išsprūsta man iš pirštų ir teškiasi į Pilies gatvės akmenis.

– Atsiprašau, – mojuoju pirkėjai prieš nosį gipsu, – nesgrabaila.

– Nieko baisaus, – dirbtinę šypseną demonstruoja damutė.

– Aš tuojau, norėjote šitos?

– Taip.

Ištraukiu kitą žvakidę ir suvynioju į popierių. Dama tiesia penklitį. Vėjas jį pagauna ir štai jau bėgu paskui skrajojantį Jablonskį. Sučiumpu visai prie pat Jonų gat­vės sankryžos. Sugrūdu banknotą į kišenę. Slidu ant Pilies akmenų.

– Kur baigiau? – atsigręžiu į prekeivį gintariniais paveikslėliais ir kryželiais Vadimą.

– Sprogdinimai redakcijoje, – išsipučia snarglius Pilies gatvės brolis.

– Juokai baigėsi – susprogdinta bomba laikraščio redakcijoje, – skeryčiojuosi ir vos neišverčiu savo žvakidžių vitrinos.

Taip, per silpnas vitrinos kojas padarė. Ir čia sutaupė.

– Ironijos niekas nesupranta, – tęsiu. – Toks kerštas už straipsnius? Žodis prieš bombas, galia prieš laik­raštį.

– Kas toliau? – palaiko pokalbį Vadimas.

– Sprogdins policijos nuovadas? Ministerijas? – darau pauzę, kuri ritasi per Pilies gatvės arkas. – Ne, toliau galimas tik pakilimas, – atsakau pats sau. – Atsispirti nuo dugno ir į viršų. Net ir gąsdinimai turi ribas. Aukos, plėšrūno įvarytos į kampą, apsisuka ir ima kautis. Mirtina kova. Bet kai įvykdė mirties bausmę Borisui1, atsirado tarsi ir kokia viltis.

– Viltis? – nesupratimo garas veržiasi iš Vadimo burnos.

– Kad nebegalės bandiuganai taip siautėti, kad išsikrapštysime iš šitos kriminalinės skylės, kur kalėjimas vadovauja laisvei. Kad ir kokia puiki baimės sistema, ji turi baigtis.

Prie Vadimo prekystalio sustoja praeivė:

– Po kiek šitas? – klausia.

O aš nebegaliu liautis postringauti, tad tęsiu mintyse: sutinku, nesaugumas yra puiki prekė. Nusipirk ginklą, kad ir nelegalų, ir būsi saugesnis. Apsitverk namą spygliuota viela su šukių inkrustacijomis viršuje, ir būsi saugesnis. Įstatyk grotas ant langų ir šarvuotas duris, tik ne bet kokias, o 12 cm storio, neperšaunamas, nesusprogdinamas, ir būsi saugesnis savo šarvuotame termose. Signalizacija ir apsauga už geras šaibas, ir būsi saugesnis. Ir, aišku, būtinai įsigyk pitbulį arba stafordšyrą, kuris perkąs gerklę bet kam. Stafordšyrą, kuris klausys ir vykdys, kuris mirs, bet neatleis sukąstų dantų.

Taip, kiek esu varstęs tokias 12 cm storio metalo duris į virtuvę, kur Rolandas buvo įrengęs nelegalų žvakidžių cechą. Gaminome, tiksliau, klijavome modelino freskas ant stiklinių, kepėme orkaitėje, kad sukietėtų, ir patys stovėjome Pilies gatvėje pamainomis. Kratėme patiklių turistų kišenes.

Kaip ir Boriso, tamsių bruožų ir temperamentingų judesių Rolando pavardė buvo gruziniška, kuri baigiasi „dzė“. Jis turėjo trofėjinę mergą ir trofėjinę kalę – stafordšyro terjerę, kuri kaskart įremdavo snukį įėjusiam į klyną ir ilgai uosdavo. Rolandas vis juokėsi, kad vieną dieną ji nukąs kam nors kiaušus. Doncė juokėsi kartu, o aš nesijuokiau, nes ši darbo vieta man neatrodė labai įkvepianti. Bet klaikiai trūko pinigų.

– Nieko tu nesupranti gyvenime, – stovėdamas tarpduryje porino Rolandas, – nėra didesnio orgazmo nei milijonas dolerių.

– Na, na, – nei pritardamas, nei paneigdamas mykė Donatas.

– Kol tik šimtas ar tūkstantis, poveikis labai silpnas, bet kuo suma didesnė, tuo stipresnis malonumas, – degančiomis akimis mojuoja Rolandas dolerių tūtele, suveržta per vidurį gumyte. – Tu nesupranti, nes niekada tiek neturėjai, negalėjai tiek išleisti. Taupei.

– Taupiau, – minkydamas modeliną pritaria Donatas.

– Kas yra seksas? – Rolandas kiša ranka įsivaizduojamą dolerių penį į vaginą. – Trynimasis akytkūniais, seilėjimasis suteikia, sakykim, dešimties balų malonumą. O milijonas suteikia tūkstančio balų kaifą.

– Ir smegenyse išdega dolerio ženklas, – kandžiai užmetu.

– Kažkas tokio, – linkčioja Rolandas. – Patiri tokį kaifą, kad nebereikia kitų. Nebereikia merginų, narkotikų, tačkių – viskas tik dėl statuso, kad nenuridentų nuo viršukalnės konkurentai. O pats gali sėdėti, stebėti akcijų biržos grafikėlio šokinėjimą ir kaifuoti. Kuo daugiau pakilo, tuo labiau atsistojo.

– Taip paprasta? – stebisi Doncė.

– Nepaprasta, Donatėli, oi, kaip nepaprasta... – Rolandas kaso kiaušį. – Ir žinai, kada didžiausias kaifas? Ne tada, kai pinigai kišenėje, o tą akimirką, kai jie tuojau pasieks tavo rankas, kai grafikėlis tuoj kals į viršų.

– Koncentruotas lūkestis...

– Taip, taip... Turiu bėgti, – nebeklauso Rolandas.

O mes su Donce liekame virtuvėje lipdyti žvakidžių.

Nebuvo didelio pasirinkimo: gyvenau išgalvotoje realybėje su idealistiniais tekstais, meno parodomis ir akademiniais piešimais, išstumdamas į paribius už lango aidinčius šūvius, gatvės agresiją, ignoruodamas naktinius riksmus ir sirenų kauksmą. Tęsiau klounadą, tačiau net ir klounams reikia valgyti. O dar vakariniai piešimai, skulptūros kompozicija, mokestis už modelius – visur reikalinga moneta.

Dailės akademijoje buvo toks jovalas, kad niekas nesigilino, studentas tu ar ne – jokios kontrolės. O štai akademinis piešimas pas Arūną, kuris pats buvo grafikas ir akademijos dėstytojas, kalantis monetą iš pasiruošimo stojamiesiems, kainavo visai solidžiai. Ruošiausi stoti į skulptūrą! Be to, laisvais vakarais eidavau į Dailės akademiją eskizuoti – atkalinėti rankos. Kartais nestudentų susirinkdavo daugiau nei studentų. Dailiokai tingėjo, buvo pasikėlę ar užsiėmę kitais dalykais. Jie jau buvo praėję atrankos barjerą, todėl piešti rinkosi vangiai, ateidavo kokie 10 ar 15 žmonių. Pozuotojo kaina stabili: jei daugiau žmonių ateina – po litą, o jei mažiau – net ir po tris tekdavo mestis. Visi susirenka į bend­rą erdvę, o tada – kam ko reikia: vieni eskizuoja, kiti piešia rankas ar kūną, treti portretuoja. Pozuotojas turėjo atitikti visus aktų piešimo poreikius: moterys pozavo nuogos, o vyrai su trumpikėmis. Tačiau man nereikia aktų, man reikia eskizuoti dėl anatomijos, rankos lavinimo. Gerai nuogi kūnai, bet gerai ir kai vyrai su trumpikėmis, nes išgauti penio ir sėklidžių apimtis taip pat sunku, kaip ir piešti rankas su visais sąnariukais ir nagais. Todėl kai kuriuos organus geriau aplenkti. Palikti genitalijas šešėlyje ir piešti žmones kaip lėles, be jokios lyties. Vulvas šešėlyje palikti kiek paprasčiau – užštrichuoji gaktą, tik tamsoje nematoma vertikalė. O štai su peniu gerokai sunkiau – cilindras, sferinė galvutė, neaiškios formos sėklidės. Fuck, nepagaunu, kur ten kokia forma. Su trumpikėmis visgi paprasčiau.

O be jų palikime mikelanželams ir leonardams. Tegu jie užsiiminėja savo florentietiškais reikaliukais, tegu paišo savo vyriškų proporcijų moteris Siksto koplyčiose. Juk vienintelis tobulas Renesanso kūnas – vyro kūnas. Tokia tad florentiečių mokykla. Jie tikrai nesigilins į mėsinį drugelį ar jauną, lašiniais neapdribusį stotą. Beje, jauną kūną piešti taip pat sunku, kaip ir rankas. Sunku pagauti charakterį, kai nėra raukšlių, nėra ko tonuoti ir lankstyti, nėra už ko kabintis – viskas per lygu, per didelė plokštuma, per daug vienoda. Todėl seniai ir stori žmonės yra geriausi modeliai. Pagauni ryškius kūno vingius, sumeti stambias formas, gali pabuvusias bulkas eskizuoti su sangina ar anglimi. Tačiau Tomas ir Alius – labai sudžiūvę dvyniai pozuotojai. Nežinojom, kada kuris pozuoja, nes atrodė identiškai – monozigotiniai. Juos piešiant ypač gerai studijuoti, kaip jungiasi sąnariai, kokios alkūnės ir keliai. Ponai iš odos ir kaulų...

O dabar stafordšyro terjerė studijuoja mano penio ir sėklidžių padėtį po stalu. Nuvarau. Ji lyg šiaip krimsteli į ranką. Neskaudžiai, bet leidžia suprasti ribas. Sukanda lengvai ir paleidžia.

– Fuck, Rolandas išėjęs. Kas nors pakvies šunį? – sakau garsiai.

– Ateik, ateik, – kalbina Donatas šunį.

Jis žino, kaip elgtis su koviniais, nes pats turi buldogą.

– Žmogus be vaizduotės – kaip šuo, – užkočioju modeliną ant stikliukų. – Marozams su pinigais atrofuojasi vaizduotė, neturi empatijos, nejaučia kitų kančių, nori tik kaifuoti nuo savo milijonų ir vertybinių popierių biržos grafikų.

– Šuo protingas, – nesutinka Donatas.

– Protingas tai protingas, bet viskas pagal instinktą – šikti, valgyti, dulkintis. Marozas irgi kaifuoja, kol turi, o kai neturi – siunta, sprogdina redakcijas, daužo kioskus, veža žmones bagažinėse.

Šuo nubėga į kitą kambarį. Donatas nenusiteikęs diskusijai, maudosi savyje. Ir aš pasineriu į savo mintis.

Geras pozuotojas mažai malasi ir, pageidautina, nekalba. Bet tokių vos keletas. Dauguma turi psichikos sutrikimų, depresijų ar proto negalių. Vienas romas prašydavo atiduoti nevykusius eskizus – mūsų eskizais jis šėrė ožką. Laikė ją balkone, miesto cent­re. Kitas meldėsi kažkokioms geometrinėms dievybėms – sustodavo jam vienam žinomu laiku ir sukalbėdavo maldelę jam vienam žinoma kalba piešdamas ore geomet­rines figūras. Vienas senukas ateidavo su diplomatu, kuriame nešiojosi pagalvę. Pačios garsiausios buvo Jana ir Ivona – senos pozuotojos. Gyvos legendos.

Dar vaikščiojau pas keramikus į studiją. Irgi piešti. Per dieninį piešimą. Donatas pasiūlė:

– Vietos yra, o tu gali stotis, kur tuščia, merginos neprieštaraus.

Arba pas tekstilininkes, pas Ingą. Tapau neakivaizdinis akadės studentas – vienu metu studijavau ir grafiką, ir tekstilę, ir keramiką. Kur atsiranda laisva vieta, ten ir aš. Dar pas skulptorius lipdžiau galvas. Pas „Defloracijos“ būgnininką lankiau kursą. Tiems irgi buvo vienodai: nori mestis pozuotojui – meskis, bus dar pigiau. Nori piešti – piešk, nori lipdyti – lipdyk. Mano grafikėlis – būk sveikas: nuo ryto pas Rolandą su žvakidėmis, po pietų akadėje su dieniniais piešimais ir lipdymais, o vakare – pas Arūną studijoje arba vakariniame piešime. Galima sakyti, perėjau iš vieno kambario į kitą, iš GMeF’o2 į DA, bet ir ten toks pat labirintas, kaip ir prieš tai buvusiame kambaryje – su savo stimulais ir atsakais. Kitomis, bet iš esmės panašiomis žaidimo taisyklėmis. Dailiokų simbolių sistema savita, bet kalbos vis apie tą patį. Išmokau jų žodyną, specifinį žargoną: anglis, sangina, pastatymas, aktas, eskizas, aktas su rankomis, profilis, anfasas, štrichuoti ir šešėliuoti. Išmokau pieštuką laikyti nykščiu ir smiliumi, matuoti voko storį ir antakių kryptį, piešti gipsus ir daužyti molines galvas pagaliu, formuoti plokštumas.

Keramikai įsileido giliau į vidinį ratą. Nors „The Prodigy“ jau išleido „Voodoo People“, o „Žvaigždžių karai“ pripažinti postmodernu, pas keramikus vis dar hipių laikai.

– Nubėk, paimk porą butelių vynelio „Manastyrska izba“, – prašo Saulė.

– Pakeisk šitą klaiką į Hendrixo „Hey Joe“ arba Jop­lin „Summertime“. Gerai? – prašo Irma.

Mūzos gyveno amžiname septintajame dešimt­metyje.

– Fuck, ir vėl tas stafordšyras čia, – niurzgu sau.

Taip, koviniai šunys dabar madingi. Kuo agresyvesni santykiai tarp žmonių, tuo baisesni šunys ant pavadžio. Nors kaip pažiūrėsi – Doncė turi buldogą, bet pats nė musės nenuskriaustų. Jo buldogas – visai kaip šeimininkas: Doncė į mišką grybauti – ir jo Baksas kartu. Šuo randa grybą, loja, Donatą kviečiasi. Doncė eina rinkti malkų – ir Baksas kokį rąstigalį velka. Doncė į pirtį – ir Baksas su visais tupi ant laktos, kartu bėga į tvenkinį. O šita Rolando kalė – tikra prapultis: šeimininkas dolbas – ir šuo dolbas. Rolandas žiūri, kaip numelžti ir nesumokėti, ir jo šuo – kaip įkąsti, kaip ribas peržengti.

Kovinis šuo gali būti draugiškas bei mielas – nuo šeimininko priklauso. O jei turi kaukazą? Vienas toks aviganis užpuolė Kasio, kai dirbo apsauginiu sandėlyje. Kasio maitino kaukazą ir iš voljero išleisdavo pabėgioti, bet vieną dieną šuo pyst ir kabinasi į gerklę. Gerai, kad tik krūtinę apdraskė, gerklės nepasiekęs.

– Bliat’, dabar šunis laiko gąsdinimui, – bandau išjudinti Donatą, – dėl galios. Visokius mastifus, kaukazus, kangalus. Nėra čia jokios draugystės – tik nesaugumas.

– Mhm, – numykia Donatas.

Labai jau užsiknisęs, matyt, apie Skirmą svaigsta.

– O kiek dogas ar mastifas suryja maisto – kalną mėsos vienu prisėdimu! Ir tokį laikyti tam, kad paklustų, būtų ištikimas?.. Gerai, kad dar niekas meškų nelaiko ar tigrų, nes visai negalėtum per miestą pereiti.

Šuo dabar irgi ginklas bei statusas. Su juo net turguje tave iš tolo pažins, nustatys tavo vietą hierarchijoje – nebūtina mojuoti vamzdžiu. Ryklys pas silkes užsuka maitinimosi tikslais. O jei susitinka du rykliai su savo verzylom ir pitbuliais? Abu avietiniais švarkais, cipūros iš gryno aukso, perstiakai su brilikais... Ir kaip dabar pasakyti, kuris turi pasisukti šonu, kad kitas galėtų krūtine praeiti? Paleidžia savo pitbulius nuo grandinės ir tada žiūri, ar Rikio nenudobs Peilis. Čia tau ne „Reksai, fas!“ ar „Pūki, paimk!“ Jei nudobė, gėda visam gyvenimui. Praradai vardą, o be reputacijos turguje esi niekas. Gali nė neiti pas prekeivius džinsais stogą siūlydamas, užjuoks: „Žėk, čia tas Rikio savininks.“

Filosofijas nutraukia į virtuvę įvirstantis Rolandas:

– Naujus stikliukus atvežė į kiemą, padėk Donciavui iškrauti.

– Ne bėda, – sakau ir einu į kiemą.

Prie laiptinės plikledis – kad čiūžteliu su šlepkėm kaip koks Elvis. Be įspūdingo trigubo tulupo drebiuosi ant žemės. Atsikeliu. Kažkaip kreivai nukritau, tiesiai ant riešo.

– Suka! – šaukiu sau ir Doncei. – Pasitampyk, brolau, vienas. Nelabai man rankytė funkcionuoja.

Ranka pradeda tvinkčioti, tinti. Po pusvalandžio išsipučia kaip kaladė. Darbinė trauma. Nuvariau į traumatologinį – uždėjo langetę ir viskas, laisvas. Laisvas nuo darbo, laisvas nuo pinigų ir piešimo. Aišku, kad žvakidžių gaminti nebegaliu, bet Rolandas apsukrus – pastatė mane jomis prekiauti.

– Gali ir viena ranka grąžą dalinti, – nusiviepė.

Galiu. Stoviu piliovkėj. Stoviu dieną, stoviu dvi. Gėda manyje auga, verslas sukasi vangiai. Suprantu, kad šūdą aš čia uždirbsiu. Mano galvoje skamba Zacko balsas: „Fuck You... I won’t do what you tell me, fuck You... I won’t do what you tell me.“3 Susirenku neparduotas žvakides ir šniūrinu namo.

Kitą rytą skambutis. Donatas nuo Rolando:

– Pridarei čia kažkokių embrionų, dabar turime gramdyti nuo stikliukų ir vėl iš naujo daryti. Rolandas siunta. Žmonės nori gėlių, o čia, bliat’, kažkokie galvakojai.

– Tegul užsikruša Rolandas, negaliu aš dirbti. Iš viso čia kažkokia laža su žvakėmis. Kai derėjomės dėl pinigų, žadėjo visai kitaip. Dabar, kai pasitempiau ranką, visiškas šūdas: gatvėje žvakidžių niekas neperka. Laikas eina, man reikia babkių, o už mano traumą niekas nemokės.

– Nepisk proto, – girdžiu Rolando balsą už Donato nugaros. – Grąžink, ką skolingas.

– O ką aš skolingas? Tegu jis parodo kontraktą. Kur mano draudimas ir... mano sutartis?

– Gerai, tėvai, susitinkam. Mes pas tave atvarysim pabazarinti, – sako Rolandas.

– Susitinkam prie Menų mokyklos. Po pusvalandžio, – mėtau pėdas.

– Dabro, – sutinka Rolandas.

– Prisidirbau, kurva, prisidirbau, – keikiuosi mintyse.

Va tau ir dailiokas, Užupio hipis, patikimas žmogus.

Snukius malti visi jūs vienodi – ir marozai, ir hipiai. Visi supisti vergų pirkliai. O Doncė irgi geras: „patikimas žmogus“, „geras uždarbis“... Pochuj jam. Va, tau ir uždarbis. Šūdas čia, ne darbas!

Viena ranka sugrabaliojau žvakides į maišą. Nuvariau trūliku iki Menų gimnazijos. Pereinu į kitą gatvės pusę, kad sumėtyčiau pėdas. Rolandas su mašina. Automobilis toks gerai padrengtas, priekyje dar kažkoks čiūvas, skūra apsitempęs. Sako:

– Sėsk, pavažinėsime.

Bliamba, mane toks striomas suėmė, visi organai nutirpo. Pro akis pralėkė „Lietuvos ryto“ penktojo puslapio kriminalinė kronika, kaip chebrytė į mišką važiavo ir kaip po to kūną iš Žaliųjų ežerų gabalais traukė.

– Nichuja, – sakau, – žiauriai neturiu laiko.

Kalbu ir kraunu maišą su žvakidėmis ant galinės sėdynės.

– Tu man skolingas! – pratrūksta Rolandas. – Sėsk!

– Ne, tikrai neturiu laiko. Va, chebrytė laukia, – duriu pirštu į pirmus pasitaikiusius vaikinus stotelėje.

Rolandas žvilgsniu įvertina mano strateginį ėjimą. Jo naparnikas bando lipti iš automobilio. Aš prispaudžiu kūnu jo dureles, taip blokuodamas kelią manev­rui. „Jis jau mane už savo vergą laiko, – suku mintyse, – įsakinėja bybys! Jau kaip supistą šunį prie kojos šaukia. Čiulpk!“ Apsisuku ir sparčiai einu tolyn nuo mašinos.

– Tu man skolingas! – šaukia Rolandas. – Už neatliktą darbą!

– Nieko aš tau neskolingas! – šaukiu – pro stotelę, per kiemą ir į kojas. „Tegu užsipisa, tegu ieško, tegu pagauna“, – murmu bėgdamas.

 

1 Lietuvos kriminalinis autoritetas Borisas Dekanidzė (1962–1995).

2 GMeF’as – Gamtos mokslų fakultetas.

3 Amerikiečių roko grupės „Rage Against the Machine“ vokalisto Zacko de la Rochos daina „Aš nenoriu daryti to, ką tu liepi“.

Andrius Pulkauninkas karjerą pradėjo kaip hardkoro bosistas, džiazkoro grupės lyderis. Toliau: japoniškas butoh šokis, ekstremalūs performansai, alternatyvus šokis. Gimė ir užaugo Vilniuje, gyvena Antakalnyje. Baigė VU Gamtos fakultetą, biologu niekad nedirbo. Baigė teatro mokyklą Danijoje.