Ramunės Brundzaitės nuotrauka

 

Mūsų kieme daug vaikų, bet dažniausiai bendrauju su gretimoje laiptinėje gyvenančiais broliais Laimiu ir Mariumi, ir Tomu iš tolesnės laiptinės. Kartais dar susibėgam su ruskiais arba dičkiais, bet jaučiamės nepritapę. Nė vienas nesuprantam rusų kalbos, todėl kai ruskiai bendrauja tarpusavyje, mums atrodo, kad apšneka. Dičkiai mėgsta pasityčioti iš mažių, bet kartais elgiasi visai normaliai. Nors mes su Mariumi ne tokie jau ir mažiai: abiem po vienuolika, tik aš keturiais mėnesiais ir viena klase jaunesnis. Laimis ketveriais metais jaunesnis, net beveik gėda bendrauti, bet jis vis tiek prie mūsų prisitrina, turbūt todėl, kad yra Mariaus brolis. O Tomas už mane jaunesnis pusantrų metų, bet tik viena klase. 

Su Tomu susipažinau pirmiausia, nepraėjus nė metams nuo atsikraustymo. Vasarą trainiojausi kieme ir pamačiau aiškiai jaunesnį vaiką. Prisistatęs jis pasiūlė pamėtyti kamuolį, tokį vaikišką balioną su gaublio piešiniu, kurį visur nešiojosi, ir todėl iškart pasirodė kaip ištižėlis. Kai sužinojau, kad jam nėra nė septynerių, nors man jau buvo aštuoneri, ėmė atrodyti kaip dar didesnis ištižėlis. Nors neturim nieko bendro, dabar jis kažkodėl yra mano geriausias kiemo draugas. 

Man atrodo, Laimis išvis neturi charakterio, jis tiesiog visur sekiojantis jaunesnis Mariaus brolis. Mes per daug nesipriešinam, nes susitikus keturiese ne taip gėda, kad šalia yra mažius – mažiau krenta į akis. Žinau tik tiek, kad jis mėgsta čipsus „Estrella“ ir pigų limonadą. Vadinasi, niekuo neišsiskiria iš kitų. Mariaus visi prisibijo. Jis mano ūgio, nors daug tvirtesnis, bet kam duotų į snukį. Jį gąsdina tik penkis kartus antriems metams paliktas klasiokas Simukas. Nesuprantu, kodėl, nes Simukas visa galva žemesnis ir palyginti smulkus. Vienintelis pranašumas – kad važinėja motoroleriu. Bet Marius taip jo bijo, kad vos išvydęs kitame kiemo gale deda į krūmus. Kai Marius kažkada po pamokų užėjo į mano klasę (nors mokėsi kitoje mokykloje), mokytoja Rita pagalvojo, kad jis kokiais penkeriais metais vyresnis ir dar asocialus. Nors tai visiška netiesa, nes jo tėvas verslininkas, o mama daktarė. 

Marius sako, kad cigarečių pavadinimas „L&M“ reiškia „Laimis ir Marius“, ir aš juo tikiu. Šiaip mes tik vieną kartą, pernai, pabandėm parūkyti ant žemės numestų kancarų, bet paskui visą kitą dieną bijojau, kad užsikrėčiau AIDS, ir negalėjau pasidžiaugti mokslo metų baigimo klasės iškyla. Tomas sako, kad miške vaikštantys narkomanai specialiai bado AIDS užkrėstais švirkštais. Kai kartą pro mus praėjo iš pažiūros normalus vyras, Tomas pasakė, kad jis rankoje nešėsi švirkštą, bet, atsisukęs pažiūrėti, nieko ten nepastebėjau, nors mano regėjimas puikus.

Pabandę parūkyti, pasipasakojom Martynui iš mano laiptinės. Tas išpūtė akis – nesuprasi, ar iš susižavėjimo, ar iš pasipiktinimo. Po kokios savaitės mano tėvai vėlai vakare sulaukė skambučio į namų telefoną. Skambino Marčiaus mama. Pasirodo, tas stukačius viską išklojo mamytei, ir dabar ji jautė pareigą pranešti. Jie pasikvietė mane į svetainę, nors jau gulėjau lovoje. Patvirtinau, kad tai tiesa, bet tėvai sureagavo labai ramiai, sakė, nieko tokio. Nuo tada su Marčiaus mama net nebesisveikinu. Su juo irgi mažai bendraujam, nes tai jau ne pirmas kartas.

Kartais Marius mus juokais paterorizuoja, bet šiaip jau nėra padaręs nieko blogo. Aišku, nekalbant apie skolinimą. Nieku gyvu negalima Mariui skolinti ar išvis duoti savo daiktų. Jis visada viską sulaužo, nors ir netyčia. Lėkdamas nuo kalno Hario dviračiu įvažiavo į mašiną ir sulankstė dureles, o iš dviračio (ar bent jau jo rato) nieko neliko. Pačiam nieko, išskyrus kelis nubrozdinimus ir gumbą ant kaktos. Kad ir kaip keista, savininkui terūpėjo „vaiko sveikata“. Aš tikrai pasiusčiau. Kai Marius sulaužė mano mamos vaikystės badmintono raketę, jai buvo baisiai skaudu. Tos raketės – mano mirusių senelių palikimas. Laimei, viena dar liko.

Dičkiai į mus žiūri gana paniekinamai, bet visai gerbia Marių. Ne tik todėl, kad pats atrodo kaip dičkis, nors yra bent 3–4 metais jaunesnis. Kad atrodytų kietesnis, nebijo dažniau užsirūkyti, o mes išdrįsome tik tą vienintelį kartą. Vienas pagrindinių dičkių, Sliekas, mus su Laimiu neseniai pamokė:

– Rūkyti pradėkit kokių 13–14. 

Tai aš ir klausau – laukiu, kol sueis 13. Nors tąkart Sliekas rūkė kartu su Vadziku, o tas vos pusmečiu už mane vyresnis, bet rūko nuo aštuonerių. Visi šneka, kad dėl šios priežasties Vadzikas liko už mus visus žemesnis, o aš džiaugčiausi būdamas žemesnis, nes dabar per kūno kultūros pamokas pagal ūgį stoviu iškart po Ričardo, nors sveriu kone perpus mažiau. Kažkoks absurdas.

Žodžiu, man atrodo, Marius užsitarnavo dičkių pagarbą, kai vieną dieną su jais užkilo į dvylikaaukščio viršų. Ten, prie bendro balkono, mėtėsi daug statybinių atliekų: kartonų, išimtų lango stiklų, tuščių dažų kibirėlių ir netgi plytų. Visi vieningai nutarė, kad bus smagu iš tokio aukščio pamėtyti niekam nereikalingus daiktus. Pirmiausia skrido kartonai ir dažų kibirėliai. Gražu, bet nieko ypatingo. Stiklas – jau kita kalba, išsitaško ant asfalto ne prasčiau nei filmuose su specialiaisiais efektais. Jie ten praleido kokią valandą. Kai galiausiai atsibodo net ir tie pusę stovėjimo aikštelės skambiai nukloję stiklai, Sliekas atsisuko į Marių ir pasakė:

– Na, o pabaigai Mariui, kaip svarbiausiam asmeniui, įteikiu plytą.

Apsvaigęs nuo šios netikėtos šlovės ir pasididžiavimo Marius be jokių dvejonių užsimojo ir sviedė plytą. Ši buvo sunki, bet stipruoliui Mariui tai ne problema. Jis taikėsi ant šaligatvio, bet neįvertino jėgų, ir plyta tėškėsi tiesiai ant tolėliau stovėjusios mašinos stogo. Visiškai jį sulamdė, išdaužė liuką. Šįkart neapsieita be policijos, o savininkas nebuvo toks geranoriškas, tad Mariaus tėvai iš savo kišenės turėjo atlyginti visą žalą.

Ir, nepaisant šitų silpnybių, Marius man atrodo garbingiausias iš visos trijulės. Tiesa, taip sakau tik dėl vieno nutikimo. Neseniai trainiojomės kieme ir Tomas staiga susimąstė:

– Rimai, kadangi gimei be rankos, tai reiškia, kad tu išsigimėlis?

Laimis kaip koks Byvis iškart puolė jam antrinti:

– Aha, aha. Tikrai išsigimėlis.

Žodžiu, Tomui kilo toks įdomus klausimas. Aišku, puoliau karštai viską neigti, bet tada Marius parodė į juos pirštu ir pasakė:

– Štai du puikūs išsigimimo pavyzdžiai.

Tuo ir baigėsi. Aišku, Marius ir toliau sako, kad lankau invalidų mokyklą, bet taip šneka visi. Žiauriai nesąžininga – tiesiog neturiu rankos ir laisvai karstausi po medžius, bet turiu mokytis kartu su tais, kurie sėdi vežimėliuose arba dar blogiau. Nors dauguma klasiokų sveiki, reputacija kieme vis tiek sugadinta. Jau pasakiau tėvams, ir tikiuosi kitais metais pereiti į normalią mokyklą.

Jums turbūt kyla klausimas, kodėl tiek daug kalbu apie Marių ir dar neužsiminiau apie jokį kišeninį ventiliatorių. Žodžiu, vieną karštą gegužės dieną Marius išsitraukė tokį žaisliuką – mažytį žalsvą peršviečiamą ventiliatorių su guminiu propeleriu. Tereikia poros AA baterijų ir galima bet kada puikiai atsivėsinti. Laisvai telpa į kišenę. Mano susižavėjimą dar labiau sustiprina šio aparačiuko galingumas – atrodo, jis nė kiek neatsilieka nuo tikro griozdiško naminio ventiliatoriaus. Labai nustembu, kad toks geras daiktas kainuoja vos tris litus.

Kitą dieną, penktadienį, po pamokų nueinu į Mariaus nurodytą kioską netoli jo mokyklos, kitapus gatvės nuo manosios. Palyginus su trimis geltonais kioskais arčiau mano namų, čia nerasi nieko ypatingo – vitrinoje daugiausia puikuojasi stiprus alus ir sintetiniai saldumynai. Viename geltoname kios­ke išrikiuota nepaprastai didelė žaislinių pistoletų kolekcija. Kartą ten mačiau net ir nedidelį metalinį. Pirmoje filmo „Fantomas“ dalyje nusikaltėlis turėjo tokį patį, kai apsimetė žurnalistu Fandoru. O kadangi ginklas dar ir šaudo pistonais, galima laisvai supainioti su tikru. Ilgai galvojau, ar verta šiam žaislui pakloti penkis su puse lito, kai tėvai kasdien duoda tik po du – pietums, kurių stengiuosi nepraleisti. Kai galiausiai apsisprendžiau, kioske jau nebebuvo to pistoleto, tik greitai lūžtantys plastikiniai. Paskutinį kartą toks sugniuždytas pasijutau šešerių, kai netyčia sulaužiau ką tik Kalėdoms gautą klasikinį „Bburago“ ferario modelį, nes stumdžiau per stipriai užsigulęs. Mašina buvo žvilganti, geltona, aptakių formų. Nulūžo tik galiniai ratai, paskui visaip bandžiau juos priklijuoti, net iškirpau pieštus popierinius ratlankius, bet nieko neišėjo... 

Tačiau šį kartą mano ryžtas stipresnis, žūtbūt nusipirksiu ventiliatorių. Jis puikuojasi kiosko vitrinoje tarp kelių kitų įdomesnių daiktų. Trys litai, kaip ir sakė Marius. Nedvejodamas nusiperku žaislą ir porą pigių baterijų. Vos jas įdedu, motoras iškart ima burgzti ir pasklinda gaivus vėjelis. Tokią karštą gegužės popietę nieko negali būti geriau. 

Nueinu į stotelę laukti autobuso. Iki namų vos penkiolika minučių kelio pėsčiomis, bet penktadieniais, po visos savaitės pamokų man norisi apsidovanoti, tad dažniausiai važiuoju, nors ir tenka palaukti. Kai pagaliau įsėdu į autobusą, nutinka keistas dalykas: ventiliatorius išsijungia. Pabandau perdėti baterijas, bet niekas nesikeičia. Na, ir nesiseka. Puiki diena per akimirką virto košmaru. Tikiuosi, su naujais „Energizer“ elementais namie viskas susitvarkys.

Kai atsirakinu duris, iš mano kambario pasigirsta keistas dunksėjimas. Kažkodėl pamanau, kad mama džiausto skalbinius.

– Mama! Mama!

Niekas neatsiliepia. Gal negirdi. Nubėgu į kambarį ir apstulbstu išvydęs balkone tupintį maždaug keturiasdešimtmetį vyrą ruda zomšine striuke, šviesiai rudais plaukais ir įsitempusiu raudonu veidu. Jis bando laužtuvu atplėšti duris ir daužo jį plaktuku. Štai iš kur tas garsas. Nespėjęs atgauti žado, išlekiu laukan ir sutinku bobutę, visada vedžiojančią savo didelį juodą šunį.

– Atsiprašau, mano balkone vagis... – išlemenu verksmingu balsu.

Bobutė pernelyg nenustemba – gal netiki – ir pasiūlo nueiti pažiūrėti iš lauko pusės. Ten visai ramu. Bute irgi nė gyvos dvasios. Padėkoju bobutei ir laukiu tėvų. Truputėlį pafantazuoju, kad reikėjo pastverti ant lentynos gulintį šveicarišką kišeninį peiliuką ir tiesiog padurti tą vyrą bjauriu išpurtusiu veidu. Pykstu ant savęs, kad taip nepadariau. Pabandau įjungti ventiliatorių pakeitęs elementus, bet šis nerodo jokių gyvybės ženklų.

Mes gyvename pirmame aukšte, vagys kartą jau buvo apsilankę, tada išnešė nemažai vertingų daiktų. Likusią dalį suvyniojo į lovatieses, bet paliko, nes kaip tik tada grįžo sesė su aukle. Tokie dalykai visada prasideda nuo skambučių į namų telefoną. Kai atsiliepi, niekas nekalba. Po anos vagystės tokie skambinėjimai liovėsi, bet neseniai vėl prasidėjo. 

Vėliau nieko ypatingo nenutinka: susirūpinę tėvai iškviečia kriminalistus, šie paima pirštų atspaudus (kaip ir po pirmojo įsilaužimo), dar vėliau visi nuvažiuojame į policiją, kur paima ir mūsų pirštų atspaudus, kad nesupainiotų su vagies. Gana greitai viską pamirštu. 

Po kelių mėnesių, vėlyvą rudenį, mes su Tomu ir Laimiu trainiojamės miškelyje už namo. Pakraštyje driekiasi šlaitas. Nelabai status, visai nesunku nulipti. Kai nukrenta lapai, mėgstam pasivaikščioti apačioje. Atrodo kaip tikra pelkė ir beveik nebūna žmonių. O vasarą statome bazes iš kartono ir pagalių, bet mūsų geriausią bazę jau kitą dieną sugriovė dičkiai, nes stukačius Laimis rodydamas žemyn pasakė:

– Tik neikit griauti bazės!

Mūsų bazėms nelemta išlikti. Kai paskutinį kartą leidausi nuo šlaito apžiūrėti mūsų ką tik pastatyto beveik tikro namelio, savo neišpasakyto pasididžiavimo, kur tikėjausi drybsoti išsitiesęs ant prikaltos lentos, žaisdamas šią vasarą tėvų nupirktu pirmuoju mobiliuoju telefonu „Siemens M50“, mano dėmesį patraukė dūmai. „Kūrena lauželį“, – pamaniau. Ne pirmas kartas. Mus visus traukia ugnis. Bet pamatęs, kas dedasi, vos išsilaikiau ant kojų: ruskiai, su kuriais dabar puikiai sutariame, pasikvietė dičkius, o šie kaip visada pasismagino – tiesiog ėmė ir padegė iš sausų lentų ir kartonų pastatytą bazę. Visi stovėjo ir grožėjosi milžinišku laužu, jiems buvo nusispjaut į mūsų dviejų savaičių darbą. Susimokė visi: ir Marius su broliu, ir Tomas, ir Vadzikas su savo geriausiu draugu, ir tuo labiau dičkiai. Netrukus pasigirdo sirenos. Visi dėjome į kojas. Vadzikas bėgdamas pametė šlepetę – ji įklimpo pažliugusioje žemėje.

Taigi mes vaikštome šlaito apačioje be tikslo, tik retkarčiais akys užkliūva už tvirtesnių pagalių, kuriuos galėtume panaudoti naujai bazei. Pažvelgęs viršun, negaliu patikėti savo akimis: ant kalno, už kokio šimto metrų stovi tas pats vagis ruda zomšine striuke. Nieko nepaaiškinęs, raginu draugus grįžti į kiemą. Pakeliui pasipasakoju Tomui, bet šis tik burbteli:

– Kaip galėjai pamatyti iš taip toli?

Jis teisus – neįžiūrėjau veido.

Praeina dar pora mėnesių. Vieną vakarą negaliu užmigti, kankina mintys. Staiga apima aiškus suvokimas: atrodo, kad tas šlaito viršuje stovėjęs vagis kažkaip sugebėjo įdurti man švirkštu ir užkrėsti AIDS. Tėvai kitame kambaryje žiūri teliką. Atlekiu visas persigandęs ir kūkčiodamas išlieju savo nuogąstavimus. Tą kartą jie sugeba nuraminti. 

Vėliau šie epizodai kartosis: važiuojant autobusu arba didelėje žmonių minioje neretai pasivaidens, kad kažkas bakstelėjo. Kodėl taip turi atsitikti man, nors nedarau nieko blogo? Kodėl nepažįstami piktybiškai nori užkrėsti mane AIDS? Viena sesės kiemo draugė kartą žaisdama įsidūrė švirkštu, tad kodėl šitaip negalėtų atsitikti ir man? Juk mūsų miškelyje pilna švirkštų.

Ypač gerai atsimenu vieną nutikimą, kai buvau 16-os. Pavasaris, gegužė. Mes jau su kitais draugais gurkšnojome alų tame pačiame, dabar galima sakyti, liūdnai pagarsėjusiame miške. Tada jau nebebendravau su Mariumi, Tomas buvo išsikraustęs prieš trejus metus, o susitikimai su Laimiu pasidarė nuobodūs. Jis buvo dar per mažas gerti.

Tą popietę praleidome visai smagiai – švietė saulė, nepadauginom. Po kelių dienų pastebiu taškelį ant savo bevardžio piršto. Šašas. Nė nesusimąstęs lekiu į mišką, apžiūrinėju rąstą, ant kurio sėdėjome, tikrinu ant žemės išmėtytas šiukšles. Deja, vienas radinys tik sustiprina mano nuogąstavimus. Tai švirkšto pakuotė. Pačių švirkštų nesimato – gal nuriedėjo nuo šlaito, gal surinko kiemsargis. Nežinau, kur dėtis. Suvokiu, kad galėjau netyčia įsidurti ir nepajusti. Reikia kaip nors išsiaiškinti, negaliu gyventi tokioje nežinioje.

Laimei, namie nieko nėra. Pasirausiu virtuvės stalčiuose, kur visada būna švirkštų, jei kam prireiktų leistis antibiotikus ar panašiai. Kaip tik randu vieną neatplėštą pakuotę. Popierius apsitrynęs, mama tik­rai nepasiges seniai užmiršto daikto. Nieko nelaukęs nusiplaunu ranką (tokius dalykus reikia daryti steriliai) ir padedu švirkštą ant virtuvės stalviršio adata į priekį. Kuo taikliau užsimoju ir kumšteliu į smaigalį. Iš tarpupirščio gausiai pasipila kraujas. Tuo pačiu metu pajuntu tiek aštrų skausmą, tiek džiaugsmo antplūdį. Apžiūriu sužeistą vietą, nusiplaunu kraują. Ačiū Dievui. Pora dalykų galutinai išsklaido abejones:

1. Žaizdelė daug mažesnė už pirmąją.

2. Tokio skausmo neįmanoma nepajusti net ir gurkšnojant alų.

Eksperimentas trumpam numalšina nerimą. Pabrėžiu – trumpam.  Anksčiau ar vėliau atsiranda viena ar kita  nerimą kelianti situacija, tad gyvenu nuolatiniame įkyrių minčių fone. Švirkštus cikliškai keičia kraujo ar kitų nepagydomų ligų baimė. Kartais paleng­vėja – ypač kai šviečia saulė ir mes gamtoje geriame alutį. Arba vasarą prie jūros. Kai žiūriu senus filmus, kad ir Hitchcocko. Kai įsimyliu merginą.

Dabar vis dažniau prisimenu vaikystės draugus, bet jau seniai nebegalvoju apie vagį. Tik pastebėjau vieną vis atsikartojantį dalyką. Kai per šventes nakvoju pas mamą (paskutinį kartą prieš porą metų), savo vaikystės kambaryje, ten pat, kur užtikau vyrą raudonu veidu ir tokios pačios spalvos laužtuvu, kaskart sap­nuoju tą patį sapną.

Mano balkone vyksta tūsas. Smagu: susirenka didelė chebra, visada būna vasara – net ir per Kalėdas. Išradingai vandens pripildytas balkonas virsta baseinu. Visi turškiasi, nuo turėklo šokinėja į vandenį, šmaikštesnieji nardo į pievą. Netrūksta gėrimų, išpilstytų į elegantiškas taures. Kambarys kažkodėl lieka neapsemtas. Matyt, bus pasidarbavęs sumanus architektas. 

Taip prabėga pora nerūpestingų valandų. Staiga per balkoną iš lauko pusės ima veržtis nepageidaujami asmenys. Svečiai nė nebando jų išvaikyti, dauguma pasišalina, tad turiu darbuotis vienas. Stumdau tas neaiškias šešėlines figūras, plėšiu rankas nuo turėklų, bet jų vis daugėja. Galiausiai šios būtybės pripildo visą kambarį, ima sklandyti ore, pasidaro trošku, aptemsta. Tada pabundu, bet noriu grįžti į sapną, visus išvyti ir toliau pliuškentis balkono baseine.

 

Ignacijus Daukša – vertėjas, pradedantis prozininkas. Keletą metų rašė mėgėjišką tinklaraštį apie kiną. Vėliau, įkvėptas intermedialių literatūros studijų, perėjo prie apsakymų.