Kasmet Elina Iulijako grįžta į gimtąjį kaimą Laplandijoje, kur turi tris dienas sužvejoti lydeką. Kai iš tamsių vandenų pradeda lįsti įvairiausio plauko senovės pabaisos, Elinos kelionė virsta gyvenimo ir mirties nuotykiu. Tačiau šįkart Eliną, be kita ko, vaikosi ir policija – moteris įtariama žmogžudyste. Vis dėlto pirmiausia inspektoriams teks įveikti Laplandijos baisumus: išdykėlius velniūkščius ir – tikrą siaubų siaubą – gūžynių naktį.

„Lydekaitės burtai“ („Pienen hauen pyydystys“, 2019) – veiksmo, humoro ir virtuoziškos kalbos nestokojantis romanas, meilės istorija, mitologinė fantazija, liaudies komedija, o kartu – ir negailestinga, nors ir šelmiškai pateikta, gamtą naikinančio mūsų gyvenimo būdo kritika. Tai pasakojimas, perkuriantis ne tik Laplandijos, bet ir visos Suomijos mitologiją, pašiepiantis su šiaure siejamą egzotiką ir atskleidžiantis, kodėl šio krašto iš tikrųjų neįmanoma neįsimylėti.

Juhani Karila (g. 1985) – iš Laplandijos Kemijarvio kilęs žurnalistas ir rašytojas. Tamperės universitete įgijo komunikacijos studijų magistro laipsnį. Debiutinis romanas „Lydekaitės burtai“ tapo tikra 2019 m. suomių literatūros sensacija: apdovanotas Kalevi’o Jäntti prizu jauniesiems rašytojams ir „Tähtifantasia“ prizu už geriausią fantazijos knygą, taip pat nominuotas Jarkko Laine’s apdovanojimui, kuris kas trejus metus skiriamas už originaliausius suomių literatūros kūrinius. Suomijoje vien fizinių egzempliorių nupirkta daugiau nei 30 000, romano vertimo teisės parduotos 18 šalių. J. Karilos knygą šiemet ketina išleisti leidykla „Aukso žuvys“, redaktorė Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė.

Vertėja

 

Lauros Malvivaaros nuotrauka

 

Janatuinen diržu suveržė Gunarsonui koją ir nugabeno jį į ligoninę. Prie priimamojo palaukė, kol slaugai iškels jį ir jo krepšį iš automobilio, tada paprašė uždaryti dureles ir, nieko nelaukdama, nesidairydama į veidrodėlį, nuvažiavo. 

Nuo Oulu iki pasienio – dvi valandos kelio. Maždaug po valandos Janatuinen papusryčiavo degalinėje, ir visą laiką dairėsi pro langą, vertindama vėją. Jis rimo. Pavargusios beržo šakos skrebeno langus, lyg belstųsi vidun.

Pasienio punktą ji pasiekė devintą valandą ryto. Būdelės langas buvo išdužęs. Rėmas išimtas ir atremtas į sieną. Perpus perlūžęs užtvaras nutemptas už būdelės. Vietoj jo kelią pastojo žalias „Suzuki“ visureigis. Jame atsirėmęs į vairą miegojo berniukas su kepure. 

Janatuinen atsuko mašinos langą. Sargybinis atrodė taip, lyg visą naktį nebūtų bluosto sudėjęs. Jis pareiškė nerekomenduojantis keliauti į Laplandiją. Jau žiojosi nušviesti apie negaliojančius draudimo polisus, bet Janatuinen jį pertraukė ir pasakė, kad yra iš policijos. 

Ji padavė savo pažymėjimą.

– Tai šaunus kąsnelis teko, – tarė sargybinis, atiduodamas pažymėjimą.

– Taigi.

Sargybinis nužiūrėjo Janatuinen automobilį, raudoną dvidešimties metų senumo „Toyota Corolla“. Nusispjovė ant žemės.

– Ir dar tokį laužą įkišo.

Janatuinen šyptelėjo.

– Turbūt ir patikrinimo nepraeitų.

Janatuinen neatsiliepė.

– Valstybės tarnyba – tikra subinė. Taip ar ne taip?

– Jeigu taip sakot. 

– Sakau. Tai geros kloties.

Sargybinis pamojo visureigyje miegančiam berniukui ir liepė pasitraukti. Berniukas nereagavo. Sargybinis čiupo būdelės kampe kiurksančią šluotą, iškišo pro langą ir minkštuoju galu pabeldė per „Suzukio“ kapotą. Berniukas pabudo. Sargybinis šluota parodė į Janatuinen. Berniukas įjungė atbulinę pavarą ir įvažiavo į griovį. 

Vidurdienį Janatuinen pasiekė Vuopijų. Ji keliavo per kaimą. Po audros kelias buvo nuklotas pušų ir beržų šakelėmis. Didesnes Janatuinen apvažiavo rūpestingai sukiodama vairą, lyg būtų laikiusi vairavimo egzaminą. Ji pravažiavo audros išvartytas pašto dėžutes ir kelrodžius. Ji pravažiavo apšepusį vyrą, kuris sėdėjo autobusų stotelėje apsikabinęs medinius skridinius, aplipdytus sagutėmis, samanomis ir įvairiaspalviais plastmasės gabaliukais. Vyras ištiesė Janatuinen vieną medinuką, aiškiai norėdamas parduoti. Janatuinen važiavo toliau. Kelią pastojo susivėlęs elnias, paskui save tempiantis tuščias raudonas vaikiškas rogutes. Janatuinen dairėsi į rąstų namus, kurie, rodos, ten stovėjo bent šimtą metų. Ji apžiūrinėjo didžiulius priebučius, gera raudona ochra nudažytas sienas ir baltus langų rėmus. Taip pat matė namų suzmekusiais stogais ir sąvartyną primenančiais kiemais. Jų langus irgi dengė užuolaidos, o priešais stovėjo automobiliai. Vieno namo kieme stūksojo milžiniška plastikinė tekšė. Didžiulė kaip pirtis. Atsidarė jos durys. Tai iš tiesų buvo pirtis. 

Janatuinen privažiavo kaimo galą, įsuko į bendruomenės namų kiemą, apsigręžė ir pajudėjo atgal tuo pačiu keliu.

Rodos, matė, kad „Vuopijo jaukas“ dirbo.

 

– Laba diena, – įžengusi į parduotuvę pasisveikino Janatuinen.

– Labas! – šūktelėjo Keijas ir nuvirto nuo taburetės.

Janatuinen priėjo prie prekystalio ir dirstelėjo. Keijas gulėjo ant nugaros.

– Užsigavot?

Keijas šiaip ne taip atsistojo ir vėl užsiropštė ant taburetės. 

– Nieko, nieko... Tikras profesionalas, che che... Kas pati būsi? Tai yra, kuo galiu padėt?

– Aš – inspektorė Janatuinen.

Keijas perbalo.

– Betgi tu mergiotė. Tai yra moteris?

Janatuinen neatsakė. Keijas spoksojo atvertęs galvą.

– Kuo jūs vardu? – paklausė Janatuinen.

– Olila.

– Vardas?

– Keijas.

– Ieškau Elinos Iulijako.

Keijas linktelėjo.

– Žinau, apie ką kalbat.

– Ar pastaruoju metu ją matėt?

– Nemačiau, – atsakė Keijas ir nukabinęs nuo stovo blizgę ėmė valyti skudurėliu. – Galiu paklaust, kam policijai reikia jaunosios Iulikajų šeimininkės?

– Negaliu sakyti.

Janatuinen ėmė dairytis po parduotuvę. Iš lentynos ištraukė geltoną dėklą. Jame gulėjo geltona guminė žuvis. Janatuinen nežinojo, kokia jos paskirtis. Ant dėklo buvo susikaupęs pilkas purvo sluoksnis. Ji padėjo dėžutę atgal į lentyną. 

– Lankytojų pakanka?

Keijas palinksėjo.

– Dar ir kaip! Žvejų čia daug. Ačiū dievui, paties valtis dar telpa upėj, che-che-che! Mūsų firminė žuvis – vaivorykštinis upėtakis. Ot durna žuvis.

– Tai tikrai nematėt Elinos Iulijako?

– N-e-e-e...

– Neatrodot užtikrintas.

– Na... tiksliau.

– Tiksliau?

– Tu gi iš policijos?

Janatuinen suraukė kaktą.

– Taip. Jeigu dar neaišku.

– Jūs ten mokat tvarkytis... hm... su visokiais atvejais?

Janatuinen įdėmiai nužiūrėjo Keiją.

– Paklausykit. Tučtuojau papasakokit, ar matėt Eliną Iulijako, ir visą kitą informaciją, kurią žinote apie jos buvimo ir gyvenamąją vietą.

– Ponia policininke! Prašau nesikarščiuoti!

– Panele.

– Nejaugi? – Keijas lyžtelėjo delną ir nubraukė atgal savo juodus nešvarius plaukus.

– Paklausykit.

– Mes irgi kažkada turėjom policininką.

– Man reikia...

– Bet anas numirė.

– Prašau?

– Jam nekaip baigėsi.

– Jūs man grasinate?

– Oi ne! Turiu galvoj. Ne. Jis vadinosi Onkamas. Užvertė barzdą, medžiodamas briedžius. Draugas kiaurai peršovė plautį.

– Aš tuoj jus suimsiu, – pasakė Janatuinen.

– Ne, prašau! Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Tiksliau. Gal pirma užeisit pas mane į namus?

– Kokio velnio?

– Taigi sakau, ištiko toks atvejis! Skubus. Gal galėsit sutvarkyti? Tada papasakosiu, ką žinau apie Eliną. Ir aš jums negrasinau. Bandžiau papasakoti kaimo istoriją... Gal būtumėt ilgiau pasibuvusi... Aš šiaip ne šnekorius...

Keijas grąžė rankas ir dirsčiojo į Janatuinen. 

– Turbūt suprantate, kad negalite leistis į derybas su valstybės pareigūne.

– Aš ir nesideru. Mane ištiko nelaimė.

– Bet vis tiek dirbate parduotuvėje?

– Reikia gi pragyvent... Klausyk, problema kebli. Sunku paaiškint. Reikia policijos pagalbos. Gali padėt?

Janatuinen giliai atsiduso.

– Papasakokit, kas nutiko.

– Į mano namus įsilaužė.

– Kada?

– Dabar. Tiksliau, jis atėjo vakar. Ir iki šiol ten sėdi.

– Kas?

– Jis.

– Jis?

– Vardo nežinau.

– Ir jis užėmė jūsų namus?

– Kaip tik šitaip! Užėmė. Stačiai užgrobė.

Janatuinen linkčiojo. 

– Matai kaip.

– Ar panelė policininkė pagelbės?

– Duokit man minutę, – pasakė Janatuinen ir nuėjo prie durų.

– Tai aišku. Policija gera...

Janatuinen išėjo ant laiptelių ir prisidegė cigaretę. Nužvelgė kaimą. Pro kaukes pardavinėjantį vyrą praėjo sena moteris, kažką jam pasakė. Vyras ėmė šaukti. Moteris sustojo, apsigręžė ir grįžo pas vyrą. Abu pradėjo kažką kalbėtis.

Janatuinen prisiminė komisaro Karvelio patarimą.

Visur dalyvauk. Viskam sakyk „taip“.

Karvelis prieš dvidešimtį metų Laplandijoje tyrė mokesčių nusikaltimą, susijusį su užtvankos projektu. Išvažiavęs vos porai dienų Karvelis galiausiai užsibuvo du mėnesius. Laplandijoje neteko kojos, pražilo, o ir jo būdas, pasak kolegų, pasikeitė.

Antraip ten nėra ko važiuoti, pasakė jai Karvelis, nieko neišsiaiškinsi.

Be to, Karvelis tvirtino, kad vietiniai iki pat vasarvidžio nešiojo ilgus apatinius, bet šituo Janatuinen netikėjo, mat šuto vien su marškinėliais ir džinsais. 

Janatuinen rūkė. Ji stebėjo priebučio stulpu kopiantį pušinį straubliuką. Vabalas judėjo komiškai lėtai, tačiau ryžtingai, dėliojo kojytes vieną po kitos, tiksliai kaip mašina. Tarsi būtų aiškiai žinojęs, kiek turi laiko. Jis užropojo į pastogę, tada pasuko Janatuinen link ir sustojo jai virš galvos. Janatuinen užvertusi galvą spoksojo į vabalą. Jeigu nebūtų mačiusi judant, būtų palaikiusi jį šakos patamsėjimu. Vabalas pasileido ir įkrito Janatuinen į marškinėlius.

– Kokio velnio! – šūktelėjo Janatuinen. Įkišusi ranką pro apykaklę sugraibė vabalą ir tėškė priešais ant priebučio. Straubliukas kartą atsimušė, paskui liko gulėti ant išgaubtos nugaros. Jis bejėgiškai spardėsi. Janatuinen primynė vabalą bato nosimi. Iš po juodo šarvo ištryško balta masė.

– Visokio brudo, – suniurnėjo ji, valydamasi batą į prieangį. Tada užgesino cigaretę sename stiklainiuke nuo burokų ir grįžo vidun.

– Rodykit kelią, – pasakė ji Keijui.

– Va gerai. Ten, prie upės.

 

Keijas atrėmė šluotelę į parduotuvės duris. Janatuinen pasiėmė kuprinę nuo užpakalinės automobilio sėdynės ir užsimetė ant pečių. Kieme mėtėsi audros suneštos šiukšlės, kankorėžiai ir lentgaliai. Priėjęs Keijas paspyrė vieną iš kankorėžių. 

– Nesmagu, kai vėjas prineša šiukšlių, – pasakė jam Janatuinen.

– Čia dar nieko, palyginus su tuo, kas laukia.

Keijas nukreipė Janatuinen takeliu už parduotuvės. Juodu ėjo tarp juodųjų serbentų ir aviečių krūmų. Uogų lapai skleidė stiprų aromatą. Keijas avėjo plonomis šliurėmis, kurias prieš daugelį dešimtmečių turbūt galėjai pavadinti basutėmis per pirštą. Kelnės irgi kaip skudurai, užpakaly žiojėjo skylė, pro ją švietė oda. Marškinėliai buvo tos nenusakomos pilkos, iš kurios negalėjai atspėti originalios drabužio spalvos. Virš visko švylavo susivėlę plaukai, kuriuose veisėsi velniai žino kokių padarų.

Apiplyšėlis tapnojo patenkintas kaip nykštukas, vedantis grobį į savo irštvą.

Juos supo sodri žaluma. Aukštas dangus vėl priklausė kregždėms. Žemiau, baltais pilveliais braukdamos krūmus, skraidė kielės. 

Šviesos gausa graužė Janatuinen akis. Komisaras Karvelis griežtai uždraudė dėtis akinius nuo saulės. 

Kairėje pasigirdo dūzgesys. Išskleidęs savo ilgas antenas prie Janatuinen priskrido pušiagraužis. Janatuinen nuvijo jį delnu, ir vabalas nusirito į avietes.

– Kodėl Laplandijoj nėra adresų? – paklausė Janatuinen.

– Gyvenimas nestovi vietoj. Vieną dieną ateina dryžiakojis, trukteli trobą į orą ir perkelia tris šimtus metrų. Tada adresas nebe tas. Visokių burtų čia vyksta.  

– Kokių burtų?

– Prakeikimų. Atsiprašau, galima paklausti? Pas mus retai pamatysi policijos. Kaip čia išėjo, kad atvažiavot?

– Kažkas juk turėjo.

– Mat.

Janatuinen papasakojo, kad išvyko su partneriu, bet tas ties Oulu apsigalvojo.

– Suprantama, – pasakė Keijas. 

Juodu atėjo į kiemą, kur kiurksojo kuo įprasčiausias dviejų aukštų namelis. Šalia stovėjo narvas, narve buvo būda, o ant būdos stogo tupėjo pilkas šuo ir lojo.

– Remai, ša! – paliepė Keijas.

Šuva suvizgino uodega ir pakreipė galvą. Paskui lojo toliau. 

– Ar įsibrovėlis pavojingas? – paklausė Janatuinen.

– Ne visai.

Keijas atidarė priebučio duris ir žengė vidun. Janatuinen iš paskos. Iš priebučio pateko į trobą, kurioje karaliavo medžio išaugų dirbiniai. Ten buvo iš išaugų sukurtų staliukų, sieninių laikrodžių, kėdžių ir net lentyna, nukrauta krūvomis medinių puodelių ir pirties kaušų. 

Keijas nuspūdino į svetainę, atsisėdo ant sofos ir pasiėmė nuo staliuko vakarinį laikraštį. Patarė Janatuinen verčiau paieškoti įsibrovėlio virtuvėje. 

– Kad čia viskas atrodo tvarkoje, – pasakė Janatuinen.

Trobos gilumoje pasigirdo bildesys, tarsi kažkas būtų mėtęs daiktus ant grindų. Keijas pasuko galvą ir suriko:

– Nebetriukšmauk! Atvedžiau tau draugę žūklei.

– Kokiai dar žūklei? – paklausė Janatuinen.

Keijas sumosikavo ranka.

– Tu tik eik.

– Kokiai dar žūklei?

Keijas mojo. Troboje stovėjo didžiulė raudonų plytų krosnis, o šalia jos buvo durys, už kurių ir bildėjo. Janatuinen žengė prie durų.

– Alio? Čia policija.

Lyg kažkas kažką bėgintų į kanalizaciją. Kažkas kažką siurbtų, laktų arba pumpuotų.

– Kas ten toks? – paklausė Janatuinen Keijo.

– Pati pažiūrėk.

Janatuinen atsegė kuprinės užtrauktuką ir išsitraukė pistoletą. 

– Minutėlę, – pasakė Keijas, stodamasis nuo sofos, bet Janatuinen jau laikė suėmusi už durų rankenos. Kaire ranka atplėšė duris ir žengtelėjo atatupsta, tada suėmė dešinę ranką. Ji laikė pistoletą tiesiai priešais save. Tokia poza ji susidūrė su triukšmadariu virtuvėje, ir tą akimirką jos pasaulis apsivertė visiems laikams. Janatuinen suriko. Atšlijusi nusitaikė į būtybę, kuri tupėjo ant virtuvės stalo. 

Būtybė gėrė iš didžiulio katilo, apglėbusi jį abiem rankom. Janatuinen atsitraukė iki pat sienos. Jos ginklas taikėsi į siaubūną juodu šiurkščiu kailiu – it pati naktis būtų įgavusi liauno susiraizgiusio ašuto pavidalą. Šalia Keijas ištiesęs abi rankas kartojo: „Tik nešauk.“ Pabaisa nuleido puodą ir pažvelgė tiesiai į Janatuinen. Žiūrėjo tvirtu ugningu žvilgsniu, akys spindėjo it liepsnose pakaitinti marmuriniai rutuliukai. Pistoletas pabaisos negąsdino. Galbūt tokių padarų kulkos neėmė. Ji pražiojo savo tamsiai raudoną šlapią ir mėsingą burną. Joje sušmėžavo balti dantukai. Būtybė vėl iškėlė puodą ilgomis rankomis. 

– Pasidėk dėl dievo tą patranką, – paprašė Keijas.

– Kas čia toks? – paklausė Janatuinen, nenuleisdama pistoleto.

– Peijonis.

– Kas?

– Švedijos karalius. Ką, velniūkštis ryja mano sriubą?

Peijonis numetė tuščią puodą ant stalo, ir tas nusirideno žemėn. Jis ramiai spoksojo čia į vieną, čia į kitą. Šnopavo giliai it koks buda arba labai nemažas mopsas. Oras švilpė, jam įkvepiant ir iškvepiant savo milžiniškomis šnervėmis.

– Jis nori pažvejoti, – pasakė Keijas. – Aš neturiu sveikatos.

– Pažvejoti?

– Patrauk pagaliau tą patranką.

Janatuinen nuleido ginklą. Peijonis sėdėjo ir spoksojo.

– Meškerės pastatytos prie užpakalinių durų. Pasiimkit. Valtis – pakrantėj. Juoda upinė valtelė. Labai neskubėkit.

Keijas žengė į virtuvę, tarsi ten įsikūrusi bjaurybė, iš gandų ir pasakų sutverta, nebūtų kėlusi jokio pavojaus jų gyvybei.

– Aikše, pasakyk jam ką nors. 

Janatuinen priėjo prie Keijo. Peijonis nė kiek nesutriko, tik žiūrėjo į juos laimingas. Jo kailis buvo aplipęs lapais, žemėmis ir miško šiukšlelėmis. Virtuvė irgi buvo apversta – būtybė aiškiai jau kuris laikas šėlo. Visos spintelių durelės atdaros. Puodai, keptuvės ir sausi produktai ištąsyti po visus kampus. Kriauklė iki kraštų pilna makaronų.

– Čia – panelė policininkė, – pristatė Keijas. – Ji nusives tave pažvejoti.

Peijonis sukluso. 

– Palūkėkit, – tarė Janatuinen.

Keijas linktelėjo peijoniui. 

– Nagi, pasikrutink!

Jis pavaidino meškere traukiantis žuvį. Peijonis sukaukė ir liuoktelėjęs ant žemės – buvo stebėtinai vikrus, – puolė tiesiai prie jų. Janatuinen šūktelėjo. Metėsi į šoną. Keijas tik kiek atsilošė, ir peijonis nukūrė pro juos didelis ir juodas, atsiduodantis mišku. Jis išskuodė iš virtuvės ir namo į kiemą.

Keijas pakėlė nuo grindų puodą ir keikdamasis pradėjo tvarkytis.

– Jis tik nori pažvejoti... Palinksmink jį! Šimts pypkių, surijo visą dešrelių sriubą... Vakar išsiviriau... Klausyk. Jeigu jis apkabins tave per sprandą ir ims smaugti, tu pakutenk jam pažastį. Ir šnekink jį. Jam patinka.

Janatuinen užsikišo pistoletą už kelnių juosmens.

– Tai niekaip neįeina į mano pareigas. 

– Tik truputėlį su juo pažvejosi. Aš neturiu sveikatos.

– Argi ne geriau būtų paleisti jį atgal į mišką?

– Jam ten nepatinka. Tu gal nežinai, kad peijoniai nori būti žmonės?

– Aš nieko apie tai neišmanau.

– Je.

– Gal jį nudobti?

– Ar iš galvos išsikraustei.

– Jis gi parazitas.

– Niekai.

Janatuinen ranka mostelėjo į nuniokotą virtuvę. Keijas, šluotele ir semtuvėliu šlavęs trupinius ir lapus, išsitiesė.

– Pasivadinsiu Tervą palošti kortom. Ryte ūkis vėl bus po senovei. 

– Bet aš nemoku žvejoti.

Keijas pažiūrėjo į Janatuinen taip, lyg jai trūktų vieno šulo.

– Jis pamokys.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė