Italų rašytojas Paolo Giordano gimė 1982 m. Turine, dabar gyvena Romoje. Baigęs fizikos studijas ir apgynęs daktaro disertaciją, pasirinko rašytojo kelią. Debiutinis jo romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ („La solitudine dei numeri primi“) Italijoje pelnė prestižinę premiją „Strega“. Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Šv. Jeronimo premijos laureatas Pranas Bieliauskas. „Žmogaus kūną“ („Il corpo umano“) lietuviškai prakalbino Laima Ruzgailaitė. Romaną „Užgrobti dangų“ („Divorare il cielo“) ir esė apie karą Ukrainoje „Tarsi laukinės gervuogės“ („Come le more selvatiche“) išvertė šių eilučių autorė. Leidykla „Alma littera“ netrukus išleis ir naujausią rašytojo romaną „Tasmanija“ („Tasmania“). Viename interviu P. Giordano sakė, kad jo knygose visuomet būna atspindėtas ir tam tikras jo paties gyvenimo etapas. Romanas „Juoda ir sidabrinė“ („Il nero e l’argento“), kurio viena iš pagrindinių temų yra mirtis, – ne išimtis.

Vertėja

 

Nuotrauka iš asmeninio vertėjos archyvo

 

 

Šitaip ją ir vadinome – Babete, tokia pravardė mums patiko, nes akstino bendrystę, o poniai A. todėl, kad buvo vien tik jos, ir prancūziška nata skambėjo be galo meiliai. Manau, Emanuelis pravardės reikšmės niekada nesuprato, galbūt vieną dieną nutiks taip, kad jis perskaitys Karen Bliksen apysaką arba, labiau tikėtina, pamatys filmą, ir tada viską susies. Tačiau jis mielai susitaikė su tuo, kad nuo tam tikros akimirkos ponia A. taps Babete, jo Babete, ir, įtariu, dėl sąskambio pravardė jam asocijavosi su jos šlepetėmis, su šlepetėmis, kurias, įėjusi į mūsų namus, jo auklė pirmiausiai ir apsiaudavo, o, baigiantis dienai, pastatydavo vieną šalia kitos, greta suolo su stalčiais. Kai pastebėjusi, kokie apgailėtini jų padai, Nora parūpino poniai A. naujas, ši padėjo jas į tamsų kambariuką ir nė sykio neapsiavė. Taip jau ji elgdavosi, niekuomet nieko nemainydavo, tiksliau, pasikeitimams priešindavosi kūnu ir dvasia, ir, nors toks jos užsispyrimas buvo juokingas, o retsykiais netgi kvailas, negaliu tvirtinti, kad mums tai nepatiko. Mūsų gyvenime – mano, Noros ir Emanuelio gyvenime, kuriame anuomet, regis, kiekvieną dieną vykdavo perversmų ir kuris pavojingai siūbavo vėjyje nelyginant jaunas augalėlis, – ponia A. buvo kažkas pastovaus, tarytum pastogė, tarsi senas medis tokiu storu kamienu, kad jo apglėbti nebūtų įmanoma trimis poromis rankų.

Ji tapo Babete vieną balandžio šeštadienį. Emanue­lis jau kalbėjo, bet vis dar sėdėjo aukštoje vaikiškoje kėdutėje, vadinasi, greičiausiai tai nutiko prieš penkerius, o galbūt prieš šešerius metus. Mėnesių mėnesius ponia A. atkakliai mūsų prašė bent kartelį atvykti pas ją į namus pietų. Mudu su Nora kuo puikiausiai mokėjome atsisakyti kvietimų, kai net neaiškiai pajusdavome, kad viskas gali panėšėti į šeimos susirinkimą, taigi ilgai išsisukinėjome, tačiau ponia A. neprarado vilties ir kiekvieną pirmadienį būdavo pasiryžusi vėl pakviesti mus į svečius kitą savaitgalį. Mudviem teko nusileisti. Iki Rubijanos važiavome keistai susikaupę, lyg rengdamiesi imtis kažko nelabai spontaniško, kam būtų prireikę didžiulio atsidavimo. Sėsti prie stalo kartu su ponia A. nebuvome pratę, dar ne: nors ir nuolat matydavomės, mūsų santykiai buvo grįsti tam tikra hierarchija, todėl, mums valgant ir šnekantis apie savus reikalus, ji veikiau triūsdavo stovėdama. Gali būti, kad tada dar netgi nesikreipdavome vienas į kitą tu.

– Rubijana, – tarė Nora, sumišusi stebeilydama į miškais tankiai apaugusią kalvą, – įsivaizduok, jeigu čia tektų praleisti visą gyvenimą.

Apžiūrėdami trijų kambarių butą, kuriame ponia A. našlavo vieniša, prisakėme pernelyg daug komplimentų. Apie jos praeitį numanėme ne kažin ką – Nora žinojo tik šiek tiek daugiau negu aš, – todėl negalėjome perprasti to, ką matome, ir tie namai mums pasirodė išties bergždžiai pompastiški, truputį kičiniai ir labai tvarkingi. Ponia A. svetainėje buvo meistriškai padengusi apvalų stalą, ant gėlėtos staltiesės išlygiavusi sidab­rinius stalo įrankius, indus ir sunkias taures paauksuotais kraštais. Patys pietūs, toptelėjo, buvo tarsi kokia galimybė pasiteisinti, kam reikalingas indų servizas, veikiausiai nenaudotas jau ilgus metus.

Ponia A. mudu pakerėjo apgalvotu meniu, kurį sudarė mėgstamiausi mūsų patiekalai: kvietinių kruopų ir lęšių sriuba, kepsniai karpijonėje, užkepti pankoliai su itin lengvu bešameliu, be to, jos pačios surinktų ir labai smulkiai supjaustytų saulėgrąžų lapų salotos su garstyčiomis ir actu (...).

– Visai kaip Babetė! – suriko Nora.

– Kaip kas?

Taip papasakojome poniai A. istoriją, ji klausydamasi susigraudino, įsivaizduodama save vietoj virėjos, palikusios „Café Anglais“ ir ėmusios tarnauti dviem senmergėms, o vėliau išleidusios visus savo pinigus tam, kad paruoštų įsimintiną vakarienę. Prijuostės kraštu nusišluosčiusi akis, išsyk nusisuko apsimesdama, jog kažką tvarko.

Po daugybės metų ją išvydau ir vėl verkiančią: šįkart ne iš džiaugsmo, o iš siaubo.

 

/ / /

Veikiai laiko ima stigti netgi svarstymams, kodėl tai įvyko. Ponią A. užgriūva aibė naujų rūpesčių, neišvengiamai primenančių tuos metus, kai Renatui buvo atliekamos dializės, tik dabar dėmesio centre atsidūrė jos pačios kūnas, ir ji pati juo rūpinasi. Artėjant pirmajam chemoterapijos ciklui – onkologas, labai nenoriai atmetęs galimybę operuoti, numatė skirti tris su dvidešimties dienų pertraukomis, – artėjant pirmajam ciklui, ponia A. užsimano įsigyti peruką. Ji negali žinoti, kada plaukai kuokštais ims kristi ant grindų, ir nori būti pasirengusi. Žiauri lemtis – poniai A. iš tikrųjų rūpi vien jos plaukai: vaikšto sukrypusi, mažiausiai dvidešimt metų nenusiperka jokio naujo drabužio (tad niekada nesuklystame, kiekvienos šventės proga padovanodami kardiganą), neišleidžia net menkiausios sumos kosmetikos produktams ir nešioja dar tuos pačius papuošalus, kuriuos matė ir jos vyras, užtat ji be galo prižiūri savo plaukus. Norėdama pamaloninti ponią A., Nora kartkartėmis ją užrašo pas savo kirpėją. Taip pat ne sykį atkreipė mano dėmesį, kiek nedaug moterų nešioja žilus nedažytus plaukus, tokius kaip ponios A., baltos kreidos spalvos, margintos sidabrinėmis gijomis.

– Kad mano būtų tokie, kai būsiu vyresnė, – sako Nora, o aš spėju, jog už to lūkesčio glūdi daug gilesnis bendrystės troškimas.

– Noriu iš anksto apsikirpti, – pareiškia ponia A. telefonu, – trumpai, kaip ir būdama mergaičiukė. Bent jau priprasiu matyti save plika galva.

Nora priima tokį ketinimą už gryną pinigą, palaiko jį įgeidžiu:

– Nekalbėk nesąmonių. Gerai ir taip.

Ponia A. nutyli besivilianti, kad apsikirpus šaknys pakankamai sutvirtės ir plaukai daugiau neslinks. Jos galvoje knibždėte knibžda liaudies prietarų, mane visados prajuokinančių arba įsiutinančių, nelygu, kokie jie. Ponia A. nenutuokia, kaip smarkiai ją žalos nuodai, kuriuos leis į kūną, su kokia jėga tarytum koks uraganas jie sunaikins kiekvieną gyvybės formą ir palauš pasipriešinimą, nesvarbu, teigiamą ar neigiamą. Galiausiai Nora įstengia ją atkalbėti. Tada imasi ieškoti geriausios parduotuvės, kurioje būtų galima nupirkti peruką. Pasikonsultuoja su viena savo kliente, kuriai dekoravo namus Ligūrijoje, su moterimi, prieš metus netekusia abiejų krūtų, mat jai buvo diagnozuota piktybinė cista, apie tą moterį dabar šneka su ypatingu susižavėjimu, tarsi dėl to, ką patyrė, ana būtų tapusi sąmoningesnė. Ji mus nusiunčia į parduotuvę senamiestyje ir, sprendžiant iš to, ką sužinau, iš pradžių paskambinęs, neklysta: apie perukus moteriai, kuriai nustatytas vėžys, telefonu atsiliepusi jauna pardavėja kalba daug mažiau sutrikusi už mane, tiksliau, visiškai nesutrikusi, lyg jai nuolat skambintų tuo pačiu reikalu.

Vieną dieną poniai A. atėjus į mūsų namus, virtuvėje jos galvos apimtį pamatuoju siuvimo reikmenų dėžutėje saugomu vyniojamu metru, kurį kadaise naudodavo tik ji. Paskui nufotografuoju iš priekio, iš nugaros ir iš šono. Perukas visuomet turės būti taip sušukuotas: amžina niekada neužaugsiančių plaukų šukuosena.

Pats palydžiu ponią A. jo pasimatuoti, dėl to jaučiuosi gana keistai, tarsi turėčiau eiti su ja pas ginekologą. Ji rami, vėžį galima nugalėti, ir, regis, jaučiasi pamaloninta, kad ta dalis dienos skirta vien jai, kad kažkas apsiėmė vairuoti jos mašiną, o dabar dar ir vaišina kava. Nuo neatmenamų laikų niekas nebuvo skyręs jai laiko.

Parduotuvėje mus nuveda į koridorių, kuriame galima stebėti, kas vyksta kitose patalpose. Virš mūsų kabo šviestuvas iš krištolo lašų, į jį įsuktos energiją taupančios lemputės. Čia viskas prabangu ir sykiu apleista, bet, tiesą sakant, labiau apleista. Ponia A. pirštu beda į baldus, kiekvieną priskirdama tam tikram stiliui: ampyro, liberty, baroko...

– Matai, kiek dalykų būčiau galėjusi išmokyti sū­nų? – atsidūsta. Tačiau sūnaus ji taip ir nesusilaukė.

 

Iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale

Paolo Giordano. „Il nero e l’argento“. – Torino: „Einaudi“, 2014.