Kavinė „Louvre“. Øyvindo Holmstado nuotrauka

 

Tęsiu pasakojimą apie keliones po senąsias ir dabartines Prahos kavines, keliones „į nakties kraštą“, perfrazuojant Louis-Ferdinand’ą Céline’ą, ir mintimis nusikelsiu tiesiai į „pirmąją respubliką“, į tarpukario laikotarpį, kai Praha gyveno Europos avangardinio miesto gyvenimą ir, politikos filosofui Tomášui Masarykui mojant dirigento lazdele, patyrė tautinį ir kultūrinį atgimimą.

Kaip ir pirmoje esė, stabtelėsiu prie taurių bohemos atstovų – tų maištautojų prieš miesčioniškumą, primityvų nacionalizmą ir siaurakaktišką pelnymąsi kapitalistinės mašinos, kuri ir dabar mus vis stipriau varžo ir verčia paklusti globaliam kapitalui tarnaujančiai sistemai.

Bet visa tai tėra bendros tiesos, lyg maitvanagiai sklandančios virš nepaliestos kūrybos esmės, to pradinio eroso, iš kurio gyvastingumo sėmėsi kavinių draugijos.

Jau minėjau „Slavią“, pagrindinę čekų kultūros atgimimo kavinę, o netoli jos, toje pačioje gatvėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą vadintoje Ferdinando vardu, vėliau – Liaudies gatve, 1902-aisiais duris atvėrė elegantiškoji „Louvre“. Pirmame aukšte įsikūrusi kavinė su privalomu biliardo salonu ir subtilius patiekalus siūlančia virtuve netrukus tapo garsių Prahos literatūrinės scenos asmenybių susirinkimo vieta: be Kafkos, kuris čia turėjo savo staliuką, užsukdavo Maxas Brodas, Felixas Weltschas, Otto Pickas, Františekas Langeris... Greit kavinėje pradėjo rinktis vokiečių filosofinio rato nariai ir narstyti tais laikais aktualaus Franzo Brentano idėjas.

Be kavinių, Prahos intelektualai burdavosi ir Bertos Fantovos svetainėje, „Baltojo vienaragio“ namuose, čia pasirodė ir Albertas Einsteinas, Brodui akomponuojant pianinu, jis grieždavo smuiku Mozarto sonatas.

Atmosfera! Epochos atmosfera kunkuliuoja: vyksta pokyčiai, spontaniškai gimusios idėjos žaižaruoja ir jungiasi į neįsivaizduojamas sistemas ir galimas vizijas, rašomos istorijos, novelės ir lemtingi romanai, rašoma didžioji meno istorija, tikima pažanga, skelbiami avangardiniai manifestai... tai buvo fin de siècle turbulencija, įsukusi visą XX amžių, kai, besibaigiant mileniumui, baigėsi ir „istorija“, o vientisas „didysis pasakojimas“ suskilo ir pažiro į autopoetikų reportažus, ir pasaulio vaizdas ima atrodyti it spalvingas kaleidoskopas, kuriame išsisklaido dėmesys.

 

Nors dabar gyvename visa ko pabaigos laikais, vis dar esame atviri atsitiktinumui, tam „iracionaliam“ nuotykiui, išlaisvinančiam iš vienio (kapitalo) diktatūros monolito. Kaip įkvepianti čia paminėtina aktuali Alešo Mendiževeco knyga „Atsitiktinumas ir aš“.

Ar mano atvykimas į Prahą – lemtingos meilės pasekmė, kai atsitiktinumas atgaline data įvardijamas kaip „žvaigždžių lemtis“, ar esu čia ir dabar būsenos, be perstogės įtrauktas į žaidimą ir atviras atsitiktinumui kaip anomis dienomis, kai vaikštinėjau po Vršovicų rajoną Prahoje ir užsukau į kavinę, kuri tapo „gražios draugystės pradžia“?

Intymi ir nuo miesto klegesio atokiau įsikūrusi kavinė-knygynas mano prahietiškų nuotykių pradžioje buvo „Shakespeare a synove“ Krymo gatvėje, kurioje Paryžiaus pavyzdžiu pardavinėjo anglų literatūrą. Į kompaniją susibūrė mano kartos žmonės, tad nuolatos žaisdavome mažąjį futbolą, o paskui diskutuodavome iki vėlios nakties. Tais laikais kavinėse dar buvo rūkoma ir aistra bendrauti labai atitiko tvyrančią atmosferą. Neneigiu, kad tabako dūmai kenksmingi, bet negaliu nutylėti, jog „sveikatingumo“ ideologija sterilizavo pirminį visuomenės polifonijai būdingą maištingumą gyvosiose miesto „įsčiose“, o technologinė kontrolė uždusino iš bendravimo atsirandantį kūrybingumą.

Kaip įdomybę pasakysiu, kad jau didysis siurrealizmo filmų kūrėjas anarchistas Luisas Buñuelis pareiškė, jog „muzika kavinėse nužudo pokalbį“, tad mums, gyvenantiems garsų užterštoje aplinkoje, belieka susimąstyti.

Ir dabar Prahos žavesys yra jos kavinės: ne sykį esu koncertavęs su savo duetu „Du-Chanson“ Salmovskos literatūrinėje kavinėje (Salmovská Literární Kavárna) – jaukiame kavinės rūsyje su pianiste Pet­ra Bilkova atlikome autorinius šansonus pagal čekų poetų eilėraščius. Visų pirma mane sužavėjo Prahos bytnikas Václavas Hrabě (1940–1965), kuriam skyriau kelis vertimus ir, tikiuosi, kada nors išversiu visą jo rinktinę („Blues pro bláznivou holku“).

Vitězslavas Nezvalas, Karelas Krylas, J. Keineris ir dar keli rašytojai mane įkvėpė sukurti muziką, šias dainas sudainavau su neįveikiamu akcentu, nes čekų kalbos, nepaisant panašumo su slovėnų kalba, tarimas dar ir koks sudėtingas!

Šlovę pelnė ir šimtametė senamiestyje įsikūrusi literatūrinė kavinė „Montmartre“, kur klausiausi vieno iš paskutiniųjų (2004) Danės Zajco vakarų, slovėnų poetas balsu taip užhipnotizavo publiką, kad ji lyg užburta klausėsi jo eilėraščių.

Virš kavinės „Montmartre“ ilgus metus gyvavo Václavo Havelo biblioteka, kuri ir dabar (tik kitoje vietoje) rengia ilgametį tarptautinį poezijos festivalį „Stranou“, juo rūpinasi poetė Lenka Kuhar-Daňhelova ir Peteris Kuharas.

Galėčiau dar vardyti kavines, kuriose esama „gyvos literatūrinės dvasios“, bet vis dėlto populiarių madingųjų, parduodančių brangią hipsterių kavą, sraute gyvos minties erdvės vis labiau traukiasi ir darosi prieinamos tik išrinktiesiems psichonautams. Bet ir tokiu kampu žiūrint, miestas nestokoja labirintiško žavesio.

 

Atsitiktinumą traktuoju kaip sinchroniškumą dvasios, ryškiausiai pasireiškusios būtent per bendravimą kavinėse, kai debatai įskeldavo gyvą kasdienį pasipriešinimą.

Juk menas, tiesą sakant, yra pasipriešinimas inercijai realumo, įsibraunančio į tikrovę „memento mori“ pavidalu, tad vaizduotės užduotis – įveikti dvasios negyvumo būklę.

Per pastarąjį dešimtmetį lankiausi daugelyje Prahos kavinių, į tas garsiąsias, žinoma, nosį įkišau labiau iš smalsumo, nes jos tapusios turistų taikiniu, ankstesnio menininkų gyvastingumo likę tik istoriniuose kokios nors biografijos prisiminimuose.

Kafkos „Procesas“ parodė, kokie beprotiški, perversijos kupini mus ryjančios sistemos smagračiai. Todėl sielai reikia erdvės, erdvės išsisakyti, erdvės kalbos erotiškumui, erdvės minties laisvei.

Bet ir dabar gali atsisėsti prie stalo „Louvre“ ir skaityti Kafką arba parašyti savo prisiminimų versiją, nes žodis – atminties sargas ir ateities žygių raktas.

 

P. S. Galbūt šios panegirikos kavinėms nė nebūčiau parašęs, jeigu jaunystėje, (analoginiame) 9 dešimt­metyje, pats nebūčiau patyręs Liublianos kavinės „Union“, kurioje įsižiebdavo „pamišėliškos idėjos ir lemtingos meilės“, tvinksnių.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

https://www.ludliteratura.si/esej-kolumna/bohemske-kavarne-ii/

 

 

Andražas Poličius – slovėnų poetas, muzikantas, kompozitorius, aktorius.