„Abejoti mano sielvartu būtų nesąžininga. Visgi susitelkusi į savo, kaip žydės, pasipiktinimą, atsisakydama matyti, kaip siaubiamas Gazos Ruožas, susiaurinčiau savo žvilgsnį ir iki galo nesuprasčiau visumos.“ Judith Butler kalba ramiu nepakeltu balsu, bet jos žodžiuose ir gestuose justi jėga. Kalbamės „Aldo Moro“ universitete Baryje, Apulijoje, čia amerikiečių filosofei spalio 16-ą dieną įteiktas pirmasis Italijos istorijoje doctor honoris causa už nuopelnus lyčių studijose.  

Per garbės daktaro insignijų teikimo ceremoniją sausakimšoje auditorijoje J. Butler – naujausia Italijoje pasirodžiusi autorės knyga „The Force of Nonviolence: An Ethico-Political Bind“ („Nesmurtinių veiksmų jėga. Etinė ir politinė sąsaja“) – kalbėjo apie „vaizduotės anapus baimės ir destrukcijos būtinybę“. Filosofė skaitytoje lectio magistralis negailėjo kritikos nei dabartinei Italijos vyriausybei, nei Rusijos režimui ar Katalikų Bažnyčiai, pasak filosofės, telkiantiems globalų frontą už „tradicinę šeimą“ diskriminaciniu pagrindu ir pavertusiems gender (kritinės analizės ir išsilaisvinimo įrankį) baubu, kuriuo katalizuojamos svarbiausios šiuolaikinio pasaulio baimės. J. Butler sutiko pakomentuoti padėtį Vidurio Rytuose. 

 

 

 

Kai kuris nors įvykis sukelia tokio masto šoką, kad neišvengiamai brėžiame ribą tarp „prieš“ ir „po“ – 2001-ųjų rugsėjo 11-oji, Rusijos invazija į Ukrainą ar pastarieji „Hamas“ teroro išpuoliai, – regis, kiekvienas mūsų pašaukiamas rinktis vieną ar kitą pusę. Istorinis kontekstas imamas vertinti kaip beprasmybė ar net išdavystė. Toks prezentizmas (sutelktis išimtinai į dabartį) yra pareiga ar veikiau pavojus? 

Turime viešai pasmerkti prieš izraeliečius nukreiptą smurtinį išpuolį, kurį spalio 7-ąją surengė „Hamas“ kovotojai. Drauge privalome savęs paklausti, ar tai tikrai yra viskas, ką turėtume pasmerkti. Mus sukrėtė vaikų, senolių ir beginklių civilių žudynės. O ar buvome sukrėsti, kai pastaraisiais dešimtmečiais Izraelis nekart bombardavo gyvenamuosius namus, mokyklas ir ligonines Gazos Ruože? Žinome, ką sako Izraelis: palestiniečiai naudojami kaip gyvieji skydai kariniams objektams apsaugoti. Tačiau žinome ir Gazoje nužudytų palestiniečių vaikų skaičių (spalio 23 d. UNICEF duomenimis – 1 756, – vert. past.). Tūkstančiai sužeistųjų. Vis dar regime nuo izraeliečių bombų žūstančius žmones, griūvančius pastatus. 

Privalome savęs paklausti, kodėl piktinamės tik dėl izraeliečių aukų. Aš esu žydė ir, kai pasaulyje žudomi žydai, man plyšta širdis. Girdėdama, kad spalio 7-osios žudynės – bene didžiausias išpuolis prieš žydų bendruomenę po Antrojo pasaulinio karo, esu sukrėsta. Abejoti mano sielvartu būtų nesąžininga. Visgi susitelkusį į savo, kaip žydės, pasipiktinimą, atsisakydama matyti, kaip siaubiamas Gazos Ruožas, susiaurinčiau savo žvilgsnį ir iki galo nesuprasčiau visumos. 

Jei daugiau nenorime regėti tokio smurto, turime klausti savęs, kaip galėtume įveikti jį visiems laikams. Gazos gyventojų naikinimas ar jų priverstinis iškeldinimas į Egiptą – apie tai šiandien mąsto tam tikri Izraelio lyderiai – nėra teisingas atsakymas. Išlaisvinti palestiniečius iš okupacijos ir rasti tokią politinio sugyvenimo formą, kuri leistų žmonėms – visiems šio regiono gyventojams – gyventi lygiateisiškai, laisvės ir teisingumo sąlygomis – štai sprendimas. Tik radikali demokratija leis sustabdyti smurtą Vidurio Rytuose.  

 

Ar bandymas atkurti istorines konflikto gaires tėra teorinės pratybos, o gal vis dėlto pavyktų rasti sprendimą, apie kurį kalbate?

Privalome žinoti Gazos istoriją. Kada Gazos Ruožas buvo sukurtas? Ar žmonės čia atsikeldino savo valia? Kur jie gyveno iki tol? Ką žinome apie tų žmonių išvarymą ir okupaciją? Dar daugiau: ką žinome apie tai, kaip ir kada atsirado „Hamas“ judėjimas, kokia palestiniečių visuomenės dalis jį iš tiesų palaiko? Kokius skirtumus regime tarp politinio ir karinio „Hamas“ sparnų? Čia ne teorija, o istorija, sociologija. Politika.

Turime žinoti visą istoriją iš abiejų pusių, įskaitant izraeliečių tose žemėse vykdytą kolonizaciją ir palestiniečių išvarymą, prasidėjusį su pirmaisiais prieglobsčio regione ieškojusiais Europos žydais. Istorinį kontekstą išmanyti būtina, kad susidarytume išties platų vaizdą, leisiantį ieškoti taikių ilgalaikių sprendimų.

 

Ką „Hamas“ teroristinis išpuolis su tokio tipo smurtu ir politiniu projektu reiškia kairiųjų judėjimams pasaulyje, palaikantiems palestiniečių nepriklausomybės siekį?

Politinė kairė privalo pasmerkti smurtinę „Hamas“ strategiją. Niekada jos neginsiu. Mane visgi domina suprasti, kaip jie iki to priėjo. Pasmerkimas ir istorinis supratimas vienas kitam neprieštarauja. Būtina suprasti ne tam, kad juos teisintume, o kad ieškotume būdų, kaip terorą nugalėti.

Kalbant bendrai, Palestiną palaikantys kairiųjų judėjimai turėtų skatinti nesmurtinį pasipriešinimą. Bėda ta, kad net ir palaikantieji „boikoto, investicijų atsiėmimo ir sankcijų“ judėjimą (BDS) kaltinami terorizmo rėmimu.  

 

Ar engiamųjų smurtas yra tolygus engėjų smurtui?

Ne, tačiau abiem atvejais smurtas nepateisinamas. Akivaizdu, smurtauti prieš kitą tautą ir priešintis priespaudai – du skirtingi dalykai. Štai „New York Times“ vadina „Hamas“ teroristine organizacija, o pati „Hamas“ regi save kaip ginkluotą pasipriešinimą prieš okupaciją. Izraelio valstybė teigia vykdanti teisėtą savigyną, bet kyla klausimas: ar tokia savigyna kartais neperžengia ribos ir netampa pretekstu grobstyti žemę ir kalinti realios grėsmės nekeliančius civilius palestiniečius? Ar sutinkame, kad „Hamas“ vykdo ginkluotą kovą kaip kiti panašūs judėjimai, pavyzdžiui, Pietų Afrikoje? Ar sutinkame, kad Izraelis veikia išimtinai savigynos sumetimais, o gal vis dėlto naudoja ir agresyvią karinę galią siekdamas išlaikyti palestiniečius beteisius? Vadinasi, turime permąstyti, kaip šiandien kalbame apie smurtą. 

Šie klausimai svarbūs ir man norėtųsi, kad galėtume apie juos diskutuoti viešai, tokios diskusijos leistų geriau suprasti, kas vyksta. Bijau, kad pernelyg dažnai reaguojame paskubomis ir perėmę medijų teiginius bei kalbą, be jokio kritiško žvilgsnio į šaltinius. 

 

Atsižvelgiant į tai, kaip medijos vaizduoja šį konfliktą, ginti Izraelį reiškia ginti vakarietišką demokratijos modelį nuo tironiškų modelių. Ar sutiktumėte su tuo?

Ne. Negali būti ir abejonės, kad „Hamas“ pasirinkta smurto forma yra pasibaisėtina, tačiau palestiniečių laisvės ir teisingumo siekis – visai kas kita. Jų troškimas gyventi demokratijoje ir turėti pilietinių teisių taip pat svarbus ir legitimus. Nemanau, kad vadinti palestiniečius gyvuliais, ne žmonėmis ar barbarais pateisinama, taip elgiamasi dėl rasistinio dehumanizavimo.  

Ir nemanau, kad Izraelis įkūnija geriausią demokratijos versiją. Šios valstybės gyvavimas grindžiamas smurtine okupacija ir žiauriu išstūmimu. Kurdama savo demokratiją ši valstybė atėmė iš begalės žmonių jų teises. Ką reiškia teises varžanti demokratija? Tokia demokratija yra tik daliai žmonių, ne visiems, o nepiliečiams primetamas radikalus neteisingumas. 

Tokios demokratijos versijos man nesinorėtų ginti. Tikiu demokratija ir viliuosi ją išvysti tame regione. Bet iki šiol vargu, ar jos ten būta. 

 

Prasidėjus karui visa kita, sakytum, persikelia į paraštes. Dabar ne laikas feminizmui, o gal priešingai: feminizmas gali atlikti svarbų vaidmenį net ir tokiu laiku? 

Prieš karą, prieš institucinį smurtą ir ginkluotą kovą pasisakantis feministinis judėjimas nepaprastai svarbus. Galėjome tą regėti per Balkanų karą, Turkijoje, Pietų Afrikoje ir skirtinguose Pietų Amerikos kontekstuose, kai iškilo didžiuliai judėjimai už demokratiją ir prieš smurtą. „Ni Una Menos“ („Daugiau nė vienos“ – argentiniečių feminisčių judėjimas, pasisakantis prieš femicidą, seksualinį priekabiavimą ir už moterų teisę į savo reprodukcinę sveikatą, – vert. past.) ir įvairūs vietos indígenas judėjimai atmeta ginkluoto pasipriešinimo idėją ir renkasi masinę mobilizaciją reikalaujant išplėsti demokratines teises visiems visuomenės nariams. Buvusioje Jugoslavijoje „moterys juodais rūbais“ pasisakė prieš smurtą, absoliučiai visą – tiek iš serbų, tiek iš kroatų pusės. Turime daug ko pasimokyti iš feministinių judėjimų, šie jau ne vieną dešimtmetį įvairiais lygmenimis permąsto smurtą, tiek kylantį iš institucijų ar policijos, tiek iš šeimos. 

 

Ar taikus kelias įmanomas karo metu? 

Ne, tačiau karas – ne priežastis nustoti reikalavus taikių sprendimų. Kartais reikalaujame to, kas neįmanoma. Kažkas privalo reikalauti neįmanomo. Antraip visi virsime kariais, kovotojais, realpolitik propaguotojais. Gali būti ir taip, kad būsime palaikyti bepročiais. Išvadinti naivuoliais ar idealistais. Lai kiti galvoja, kaip jiems paprasčiau. 

 

 

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„il manifesto“, „Internazionale“, 2023 10 17.