Visose rimtose sutartyse egzistuoja man, humanitarui, (kaip kadais minėjo viena mokyta kaimo moteris) studijuojančiam iliuzijas, itin įdomus ir vaizduotę aitrinantis punktas – sutarties įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Galvoju, kas tai galėtų būti? Uraganas, staiga ištikusi Paskutinio teismo diena, ugnikalnio išsiveržimas, ant kelio užvirtęs medis ar koks plintantis virusas, ranka ropojantis vabalas, krentantis lapas, po kojomis šnypščianti petarda?.. Matyt, visi variantai. Atsižvelgiant į kontekstą. Prisipažinsiu – niekaip nepajėgiu (gal esu ir negabus, kas ten žino?) perprasti, kokių jėgų (esu beveik įsitikinęs, jog nenugalimų ir antgamtinių) veikiami kultūros politikos strategai neįstengia suvokti kultūrinės spaudos, žiniasklaidos realybės, padėties, kurią būtų galima vadinti pato situacija. Kas turi įvykti šioje valstybėje, jog tektoninės visuomenės plokštės pajudėtų? Čia retorinis klausimas. Kodėl kultūrininkai turi neva aukotis? Dirbti spiriami kažkokio idealizmo? Civilizuotoje visuomenėje niekam nereikia aukotis, visi turi dirbti savo darbą ir tiek. Susidaro įspūdis, kad dar gyvename XIX amžiuje, geriausiu atveju – XX a. pradžioje, ir mėginame kurpti kokį „Varpą", „Aušrą" ar „Ūkininko kalendorių" laisvu nuo darbų laukuose metu... Kažkokie amžini pilėnai. Taip, kažkur jau girdėta, reikia aukotis ir degintis. Ir dar pelenais galvas pasibarstyti.

Neapleidžia jausmas, lyg dar dirbtume pogrindžio sąlygomis, rezistencijoje... Karas po karo dar nesibaigęs. Po Nepriklausomybės atkūrimo šiemet bus praėjęs ketvirtis amžiaus, o dar vis turime kažkam (sau? Valdžiai? Sistemai? Visuomenei?) idiotiškai įrodinėti kultūros ir švietimo svarbą, baksnoti į leisgyvę kultūrinę spaudą. Daugiau nei kvaila, apgailėtina ir gėda. Tas įrodinėjimas jau tapęs banalybe, blogu tonu, blogu burnos kvapu... Tiesa, netolimiems kaimynams, kad ir estams, to įrodinėti nereikia –­ šie juda kryptingai, o judant tikslingai ir kryptingai stiprėja ir kaulai, ir stuburas, o tuomet mažiau reikia stingerių ir granatsvaidžių.

Kultūrą remiantys fondai (LKT, SRTRF etc.) turėtų tarnauti kultūrinei spaudai (ir visiems kitiems) plačiąja prasme, ginti jos interesus, po velniais, skambinti ir klausti, ko trūksta. Nieko netrūksta, visko tiek, kiek reikia, net per daug... Pastarieji irgi yra tik sistemos įkaitai, įrankiai, tačiau nesibodi uoliai vykdyti urėdų vaidmens, rodyti biurokratinius raumenis, nors turėtų būti lygiaverčiai pašnekovai. Lietuvos valstybė, kaip minėjau, jau švęs 25-uosius Nepriklausomybės atkūrimo metus... Ironiška, o esam priversti sėdėti ir žiūrėti į Brežnevo laikais lakuotus stalviršius. Koks atspindys? Fantastiškas, švytintis rūtų darželis, nuogas realizmas, kuris šiuo atveju greičiau yra siurrealizmas. Visų kultūrininkų situacija primena vaikščiojimą po Šiuolaikiniame meno centre eksponuojamą D. Liškevičiaus „Labirintą"... Pasivaikščio­kit.

Ko norėčiau visiems palinkėti? Matyt, nieko. Nebent neturėti iliuzijų, tuomet neteks kovoti bent jau su savais fantomais ir pamėklėmis... Ir svetimų šmėklų į valias. Tad nesitikiu nieko. To ir linkiu. Nesitikėti. Tada atsiras vietos ramybei.

Šiais metais būtų gerai nekristi žemiau. Kokybės prasme. Žinau ir tai, kad su turimais šoviniais ir arsenalu geriau, kaip yra dabar, padaryti praktiškai neįmanoma... Turiu argumentų. Mano įsivaizdavimu kultūrinė spauda visų pirma turi būti kritiška, nevaidinti butaforinio, demonstratyvaus ir naftalinu trenkiančio kultūringumo, pseudo­dvasingumo ar gražumo, kuris dažnusyk verste verčiasi pro „gražių" salių ir salikių duris, būti skersu pagaliu ratuose, ne atspindėti realybę (atspindi tegul veidrodžiai ir ramūs tykūs paviršiai), o ją veikti... Taip, žinau, skamba kiek pretenzingai.

Bėda, kad vaidinam perdėm kultūringus, dvasingus ir todėl nelygis išeiti į gatvę, idant visų pirma apgintume savo orumą, o paskui pareikalautume, kas teisėtai priklauso. Na, taip taip, esate visiškai teisūs, papurkštaus jauniklis norvilas, nusišlapins ant žydinčio rūtų darželio ir atvės, praeis... Aišku, kad praeis. Esame bailiai. Ir aš esu bailys ir čia rašau ne iš drąsumo.

Suprantu, kad tai visiški niekai... Pernelyg viską čia sureikšminu. Žinoma. Įmanomi įvairiausi gyvenimo ir išgyvenimo modeliai. Šitai guodžia. Man tai kas – auginčiau moliūgus su pastarnokais, ir būtų visko per akis...

Na, taip, šiek tiek inkščiu, bet emocijų nedaug – realybė diktuoja toną. Kultūrinės spaudos finansavimas nesikeičia jau daugelį metų. Tad apie ką galima kalbėti? Apie kokybę, misiją? Juokinga. Jei pradėčiau išties kūkčioti, liktų tik virsti į griovį ir užsikasti grabais... Panašu, jog mažai kas nutuokia, kaip tos gausiai priperėtos kultūrinės spaũdos (iš)gyvena. Taip –­ laukia kasmetinio kaulų davinio, iš kurių paskui visus metus verda buljoną. Kaulų davinys jau keleri metai toks pats, raivykis kaip nori, stenkis nesistengęs, o turint minty infliaciją etc., visa kultūrinės spaudos flotilė grimzta į išganingą dugną. Tai faktas.

Nežinau, kas sugalvojo tą nevykusią patarlę, kad „šuo ir kariamas pripranta". Paistalai. Nesu tokio šuns matęs. Anksčiau ar vėliau virsta Baskervilių šunimi, šunimi vaiduokliu, o iš tokių galima tikėtis visko. Laukime. Palaukime.

Dar kokius 25-erius metus.

Kariami šunys anksčiau ar vėliau išsineria iš grandinių, antkaklių ir išeina kur tinkami: horizonto link arba ramiai numirti... Kultūrinių leidinių nei pakaria, nei oriai leidžia gyventi – kitaip sakant, valstybė / sistema laiko paėmusi įkaitais. Kultūros politika kaip Temidė užsirišusi akis: vegetuokit visi – ir geri, ir blogi. Šlykšti būsena. Kai keliolika metų kalama, kad „nenormalu" yra „normalu", „nenormalu" tampa norma. Vergo būsena.

Šiame įstabiame fone leidiniai laisvi planuoti, strateguoti... Pvz., laidotuves, na, dar vestuves, eisenas su barškučiais ar krikštynas... Juokingos visos kalbos apie inovacijas, informacinius karus, pilietines visuomenes, konferencijas, apie skaitymo skatinimus, švietimo strategijas, ekonomikos augimus, dujų terminalus etc. Nejuokinkit. Mentaliai esame pasiklydę kažkur XX ir XXI amžių sandūroje, levituojantys, be aiškios judėjimo krypties... Tarp praktikos ir retorikos esama rimtos įgriuvos – savotiškos šizofrenijos.

Man gėda prieš vaikus, tėvus ir brolius, man gėda prieš bičiulius, kolegas, kurie turi vaizduoti, kad viskas gerai, visko užtenka, gėda dėl (nors labiau gaila) valdžios, kuri kaip įmanydama demonstruoja bejėgystę. Nors viskas suprantama, vis tos nenugalimos jėgos. Žinia, antgamtinės.

Praėję metai buvo paskelbti Teatrų metais. Galėjo ir neskelbti. Teatro mūsų gyvenimuose užteko ir pakaks dar penkmečiui į priekį, ypač farso...

P. S. Beje, kad žmogus šunį prisijaukino – didžioji iliuzija. Greičiau priešingai. Išsinėrimo iš grandinės instinktas –­ nepaneigiamas (esu nekart tuo įsitikinęs). Mylėkit vienas kitą, paskolinkit vieni kitiems pinigų, pašokinėkit į pusnį.

P. P. S. Ačiū visiems esamiems, būsimiems autoriams, skaitytojams. Nieko nesitikėkite, ir atsiras vietos ramybei.

gytis norvilas