Dalia Satkauskytė. Apie kartas ir hierarchijas

D. Satkauskytės autoportretas
D. Satkauskytės autoportretas

Kartą jauna kolegė pasakė, jog jauni kolegos manęs prisibijo. Na, ne dėl to, kad lygioj vietoj nelabai korektiškai imčiau sudirbinėti mažiau patirties turinčiuosius (to, pripažinkim, akademinėj sferoj irgi pasitaiko), bet dėl to, kad trumpu klausimu ar komentaru sugebu juos sutrikdyti tiksliai ir aštriai pataikiusi į silpną vietą.

Po to pokalbio suvokiau, kas buvo akivaizdu, bet ko nelabai norėjau pripažinti: ilgai buvusi ar sau atrodžiusi jauna ir perspektyvi atsidūriau kitoje barikadų pusėje – esu galios pozicijoje, akademinės hierarchijos viršuje. Dar ne pačioje viršūnėje, kur buriasi neliečiamieji ir pranašai, nes su jais bendravimas paprastai vienakryptis: pamokymų, iškilmingų ištarmių ir galutinės tiesos... Bet vis dėlto viršuje, kur, turiu garbingai prisipažinti, kildavo gal ir nesąmoninga pagunda efektingai į miltus sumalti neišmanėlius, nelogiškai mąstančius, užsiimančius chaltūra ar tiesiog mėginančius lengvai išsisukti nuo kokio akademinio išbandymo, pavyzdžiui, doktorantūros egzamino. Ne kartą esu pasijutusi geriau žinanti ir keletą kartų kolegoms nelabai santūriai tai parodžiusi. Gana pavojingai priartėjusi prie ribos, kurią mes, akademinio lauko žaidėjai, vadiname linčo atmosfera ir nuo kurios pati esu kažkada nukentėjusi. Mokslinės karjeros pradžioje apsiverkiau, kai vyresnysis kolega skaitė pirmąjį mano straipsnį, tada arogantiškai bedė pirštu jam nepatikusią vietą klausdamas: „Kas čia dabar?“ O karjeros pusiaukelėje, kopdama iš jaunųjų rango į hierarchijos viršų, buvau be jokių diskusijų viešai aprėkta vieno iš autoritetų už tai, kad susidomėjau „neteisinga“ literatūros teorija. Nesu garantuota, kad pati ko nors nesu pravirkdžiusi. Kaip čia neprisiminsi pamokomos istorijos: drakonas mirė, tegyvuoja drakonas. Kolegės pastaba buvo pačiu laiku – paprašiau be gailesčio perspėti, kai jau žengsiu į drakonų zoną.

Akademinė sfera apskritai yra labai hierarchiška, įtempta – čia susiduria ir ambicijos, ir įvairios teorijos, ir skirtingos kartos su skirtingais vertinimais bei požiūriais. Žaidimų ir kovos laukas – kovos, kai bent jau „trumpojoje perspektyvoje“ laimi nebūtinai talentingiausi, darbščiausi. Šios srities funkcionavimo principus puikiai išanalizavo Pierre’as Bourdieu knygoje „Homo Academicus“, o žaidimus šmaikščiai, vietomis pereidamas į satyrą, aprašė Davidas Lodge’as romane „Mažas pasaulis“ („Small World“). Jo herojai – pasaulyje pripažinti literatūros tyrinėtojai, jet set society, anot Algirdo Juliaus Greimo, klajojantys po visame pasaulyje vykstančias mokslines konferencijas. Jose vyksta daug kas, nebūtinai mokslinės diskusijos, o mokslininko karjerą gali lemti atsitiktinumas, pavydas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, gebėjimas prisitaikyti prie konjunktūros. Į detales nesileisiu, neatimsiu būsimo skaitymo malonumo.

Nepamirškim, kad virš akademinio lauko tvyro niūrus biurokratinis dangus, žiaurias kovos taisykles paverčiantis dar žiauresnėmis. Bet apie tai kitą kartą.

Akademija neįsivaizduojama be dialogo, diskusijų, o ypač – humanitariniuose moksluose. Bet koks interpretacinis atsinaujinimas (vos neparašiau – progresas ar proveržis, matyt, pasąmoningai veikiama visa apimančios biurokratinės naujakalbės) tik taip ir vyksta. Normalu, kad diskusijose gali būti ir radikaliai nesutampančių požiūrių, ir aštresnių pasisakymų. Normalu, kad pedagogikos tikslais reikia atskirti grūdus nuo pelų – talentą nuo jokių perspektyvų neturinčiojo. Kai mes, esantys hierarchijos viršūnėse, jus, jaunieji kolegos, kritikuojame, nebūtinai siekiame sužlugdyti, kaip kartais tenka girdėti (nepakantumo bet kokiai kritikai atvejų, troškimo būti tik glostomiems pasitaiko visose hierarchijos pakopose). Įvairios kartos į skirtingus dalykus žiūri skirtingai. Dar to betrūko, kad visur nuomonės sutaptų – būtume ne akademinė bendruomenė, o kažkokia pataikūnų šutvė. Reikšmė gimsta iš skirtumų, kaip sako struktūralistai.

Riba tarp konstruktyvių diskusijų, argumentuotos kritikos ir nekorektiško užsipuolimo ar net patyčių nėra griežtai nubrėžta, ir niekas negali garantuoti, jog tavo geranoriška kritika nebus interpretuota kaip žlugdymas ar išpuolis. Čia jau ne akademijos, o psichologijos dalykai. Tokių ekscesų pasitaiko visur, ne tik Lietuvoje. Bet... Kodėl vis dar grįžę iš užsienio stažuočių, konferencijų daug kas iš mūsų pasako, kad ten nesijautė žlugdomas, buvo sutiktas geranoriškai? Viena vertus, ten mes mažiau rūpime, nes dažniausiai nesame konkurentai. Kita vertus, diskusijų kultūra kiek kitokia. Jei tau užduos klausimą, tai taip taktiškai, kad jausiesi pagirtas, ir tik po kurio laiko suprasi: tuo klausimu buvo atskleistos tavo silpnos pusės. Tos akademinės kurtuazijos pamokų verta pasimokyti bent jau tam, kad pašalintume įtampas ten, kur be jų galima apsieiti. Triukšmą ir įniršį mūsų visuomenėje tikrai turime kur nukreipti. Tačiau jau pasigirsta balsų: akademinėje bendruomenėje randasi salų, kur kritinė diskusija ir diskusinė kurtuazija gražiai sugyvena. Tai teikia vilties.


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 18:21:41)
Draugai