Liudo Parulskio nuotrauka

 

Tilto gatvės Vilniuje pradžioje (arba pabaigoje, jei pagal namų numeravimą; bet toks skaičiavimas labai neteisingas) priešais Kongresų rūmų šoninį fasadą stovi du šiukšlių konteineriai. Dar prieš trejus metus konteinerių buvo septyni, o vieta garsėjo (Tilto gatvės gyventojų nišoje) kaip nesunaikinamas mikrosąvartynas – lyginant su Kariotiškėm.

Ant šaligatvio ir dar toliau, žolėje, nuolat gulėdavo krūvos kartoninių pakuočių, skudurų, maišų su liulančia bjaurastimi – na, standartinis rinkinys, kurį kartą per mėnesį sutvarkydavo, bet kitą dieną nematomi žmonės vėl sunešdavo naujas šiukšles. Retkarčiais ten atsirasdavo ir stambesnių gabaritų atliekų – fotelių, stalų ir sofų. Prieš kelerius metus konteinerių skaičių sumažino trigubai, t. y. iki dviejų nedidukų, keliais metrais pakeitė jų dislokaciją – to užteko, kad sąvartynas išnyktų, ir tik kartais ten kažkas, genamas senų įpročių, atnešdavo šio bei to ir palikdavo mandagiai, šalia konteinerio, kaip lapkričio pabaigoje pasielgė laimingas (turbūt?) naujos sofos šeimininkas, senąją atitempęs į gatvę.

Nebereikalingų sofų viešas dėliojimas šalia konteinerių man labiausiai primena šviežiai atsiritusią būsimų skulptūrų statymo viešosiose vietose bangą. Atsiras dvi Kaune, dvi – rajonų centruose ir po vieną dar keliuose mažesniuose miestuose, nemažai, todėl ir banga. Ar šis palyginimas rodo, kad būsimąsias viešas skulptūras vadinu šiukšlėmis? Iš dalies – taip, lyg ir vadinu, jos juk akivaizdžiai taps vizualinę taršą didinančiais objektais, o kur tarša, ten ir šiukšlės? Bet šis sugretinimas nėra mūšio už urbanistinį dizainą manevras. Jis labiau susijęs su ne laiku daromomis kenksmingomis (kur gerais norais grįstas kelias veda, a?) geradarystėmis. 

Galvą guldau, kad tas seną sofą prie konteinerių palikęs žmogus galvojo, kad yra ne apgailėtinas šykštuolis, pagailėjęs sumokėti kelias dešimtis eurų už šlamšto išvežimą į sąvartyną, o visiškai atvirkščiai – tvarumo didvyris, neakivaizdžiai pasiūlęs beveik gerą daiktą nuo besofystės kenčiančiam Žemės bičiuliui. Ir jis visiškai teisus – su sąlyga, jei gyventų XIX a., kai Vilniuje išmesdavo tik fiziologines atliekas, o gatvėje paliktas, kad ir aplūžęs baldas būtų dingęs akimirksniu. Lygiai tas pats būtų atsitikę ir tarpukariu, ir sovietmečiu, ir gal net kokiais 2000-aisiais. Bet ne šiandien! Šiandien visi turi tiek sofų, kiek jiems jų reikia, ir vietos dar vienai iš šiukšlyno nebėra.

Beveik tas pats yra ir su viešomis skulptūromis ir paminklais. XIX a. jų reikėjo daug, nes ne pačios turtingiausios buržuazijos (dabar – aukštesnioji vidurinė klasė) stiprėjimo laikais paprasta, realistinė, detali, iliustratyvi skulptūra buvo vienintelė forma, kurios kainos, kokybės ir grožio santykis buvo dėkingai priimtinas buržuazijai. XX a. demokratiškuose Vakaruose buržujų skulptūrinį entuziazmą prislopino tarpukariniai ir pokariniai modernistai, bet nenulipdytų gražių paminklų nuostolį (bent pagal skaičių) kompensavo valdžią gavusi nacių ir sovietų buržuazija. XXI a. sofų ir paminklų keliai išsiskyrė. Vėl sustiprėjusi ne pati turtingiausia, bet ir nebadaujanti aukštesnioji vidurinė klasė pamatė, kad gražios, realistinės, detalios ir iliustratyvios viešos skulptūros yra gėris ir jų smarkiai per mažai. Aišku, viena grandis sofas šiukšlynuose su naujaisiais paminklais tebejungia – ir baldų palikinėtojai, ir paminklų statytojai tiki esantys geradariai. Šis tikėjimas, be abejo, sunkiai gydoma ir labai pavojinga priklausomybė.

Manau, šia liga serga daugelis, o vyresni žmonės, ypač vyrai nuo 60-ies, yra užsikrėtę visi. Štai, pavyzdžiui, aš (kaip tik 60-metis) vieną dieną klausiausi cepelinų virimo šventės dalyvio įspūdžių. Pasakotojas skundėsi, kad jam neleido (nes jau girdėjo dešimtis kartų) dar kartą papasakoti šventėje naudotos elektrinės bulvių tarkavimo mašinos istorijos. Pritariau, kad istorija tikrai gera – tą modelį su nepasikeitusiu dizainu rekordiškai ilgai gamina tas pats fabrikas Mažeikiuose. „Šita tarkavimo mašina verta paminklo“, – pasakiau ir per sekundę sugalvojau, kaip idėją įgyvendinti: nuo argumentų rėmėjams ir savivaldybės politikams iki skulptoriaus pasirinkimo. Buvau per plauką belipantis ant plono ledo, kuris, manęs neatlaikęs, – panardintų. Sutinku, klampi metafora išeina, bet prisiekiu: akimirką tiesiog mačiau vietą mieste, kurioje stovi mano paminklas bulvių tarkavimo mašinai, ir jaučiau miestiečių skleidžiamą šilumą už padarytą geradarystę, o man daugiau nieko ir nereikėjo.

 

 

 

Ernestas Parulskis – menotyrininkas.