Evgenios Levin nuotrauka

 

Skaitydamas internetuose nuomones, kaip Europos valstybių vadovai turėtų teisingai pagelbėti Ukrainai, prisimindavau dujų katilą buvusiame Rytų Berlyne, stovėjusį kadais mano nuomotame bute ir tiekusį man šilumą bei karštą vandenį. Tas katilas veikiausiai atminė H. Kohlio kancleriavimą, jei ne Sienos griuvimą. Kai jis įsijungdavo, pasigirsdavo garsus pokštelėjimas, lydimas grėsmingo ūžesio. Baidydavausi jo. Pirmomis savaitėmis naktį pažadintas kone šokdavau iš lovos galvodamas, kad kažkas nutiko. Paskui pripratau.

„Gera gimti mažame krašte“, – rašė klasikas. Nes čia ir sprendimai ne tokie dideli. O juk Berlyne gyvena daugiau žmonių nei Marijono Mikutavičiaus dainoje. Kiek ten katilų – nežinau. Bet tąsyk, kai ten gyvenau (ir balandžio pradžioje bjauriai peršalau), būčiau gerai pagalvojęs prieš nutardamas, kad galbūt mano katilas galėtų pradėtų veikti su kokiais nors trikdžiais. Neabejoju, kad daugelis ne tik ten gyvenančiųjų mano abejones suprastų. Tai ką su jais ir jų katilais daryti? Reikalauti didvyriškumo? (Skamba nemaloniai, bet kas ten pirmasis meta akmenį?)

Sofos ekspertų klubas, viską žinantis apie politologiją, epidemiologiją, o dabar dar ir ekonomines sankcijas bei karo strategijas ir taktikas, mandagiai tariant, nedžiugina turbūt ne manęs vieno. Sunkokai suprantu, kaip protingi žmonės gali taip aistringai reikalauti nedelsiant veltis į karą, mokyti kitos valstybės vadovą apie diplomatijos žalą ar siūlyti nusispjauti į rinkėjų poreikius. Net jei ir ne visai rimtai ar tiesiogiai, net jei tai tik emocinė iškrova. Aš gi užsispyręs manau, kad tokie sprendimai turėtų būti dešimtis kartų matuojami. „Griauti – tai ne statyti“, – tvirtina kažkur girdėta patarlė.

O paskui prisiminiau Blaise’ą Pascalį, bene keisčiausią XVII a. filosofą, nemažai nusipelniusį matematikos ir gamtos mokslų raidai. Net jei ir nebepamenate mokyklinio kurso, tikiuosi esate girdėję bent kai kuriuos iš šių – Paskalio teoremą, Paskalio trikampį, Paskalio dėsnį ar šiaip paskalį (slėgio matavimo vienetą arba programavimo kalbą). Visi išvardintieji dalykai pavadinti to paties B. Pascalio garbei. Vis dėlto filosofijos istorijoje giliausią pėdsaką jis paliko kaip religijos mąstytojas, tvirtinęs, kad svarbiausiems dalykams gyvenime pažinti racionalumo nebūtinai reikia. Kaipgi taip, gamtamokslis ir neracionalumas? Asmenybės susidvejinimas? Kažin. Tiesiog, kaip sunkiai išverčiamame fragmente rašė pats filosofas, „širdis turi savo paskatų (raisons), kurių nežino protas (raison)“. Širdis, beje, jam reiškia ne tiek emocijas, bet veikiau intuiciją. Dievą, anot B. Pascalio, pažįstame širdimi. Tai, kaip išties veikia pasaulis, – irgi ja. Gerai pagalvojus, teoremoms ir mokslinėms problemoms spręsti intuicija juk nekliudo. Taigi „mes pažįstame tiesą ne tik protu, bet dar ir širdimi“, – darsyk pats B. Pascalis.

Nežinau, ką apie karus rašė Sun Tzu ir Carlas Clausewitzas, bet karas, maniau, yra proto reikalas. Tiksliau, apskaičiavimo, koks veiksmas kokių padarinių turės. Ir rinktis derėtų tą, kuris atneš pageidaujamą rezultatą. Jei ne visuomet, tai bent jau kuo dažniau. Mūšio lauke taip skaičiuoti gal nėra nei laiko, nei galimybių, tačiau stebint karą ekrane (o didžiuma jį patiriame būtent taip, nepaisant su juo susijusios veiklos), pasvarstyti ir paskaičiuoti galėtume. Bet, panašu, neretai nesvarstome ir neskaičiuojame. Ir B. Pascalis man aiškina: „...širdis turi savo tvarką. Protas turi savą, kuri veikia pagal principus ir įrodymus. Širdies tvarka kitokia. Kad turime būti mylimi, neįrodinėjame tvarkingai pateiktomis meilės priežastimis – tai būtų juokinga.“ Taigi. Jei bandytume racionalizuoti požiūrį, kad pasaulis yra padalintas į gėrį ir blogį – veikiausiai taip pat būtų juokinga. Nes atrodytų, akivaizdu, kad taip nėra, kad atspalvių, niuansų ir pustonių be galo daug. Bet pustoniai ir mąstymas, žino B. Pascalis, veda į skepsį. O šis, žinia, ne visuomet geras patarėjas tuomet, kai reikia rinktis gėrio pusę ir veikti. Širdis savo ruožtu skepsį įveikia. Ji tiesiog žino. Nors protui jos tvarka gal ir neatrodo labai patikima.

Tačiau šiandien daugeliui ji padeda gyventi. Nes širdies vedami jie supranta, kuo reikia rūpintis pirmiausia, kokiomis priemonėmis geriausia tai daryti ir kas ko turėtų imtis. Ar turėčiau dėl to jiems pamokslauti, protinti apie racionalius sprendimo būdus? Juk širdies tvarka, kaip sakė B. Pascalis, taip pat yra tvarka. Net jei ir sunkokai suprantama.

Tiesą sakant, šis tekstas ne apie karą. Gal net ne apie mūsų reakcijas į jį. Jis galėjo vadintis „Kaip aš išmokau priimti klausančius širdies“. Nors vis dar noriu, kad jų neužneštų posūkiuose.