„Scilė nori būti žmogumi“. Mažasis teatras pirmasis Vilniuje atidarė teatrinį sezoną (rugsėjo 8 d.) – ir netgi lietuviška pjese. Pagarba jam.

Paulinos Pukytės komiška drama sumegzta iš jos iššukuotų šnekamosios kalbos citatų. Teksto ir pastatymo kryptis – feministinė. Mergina Scilė (atsimename: Odisėjas plaukė ir praplaukė pro pabaisą Scilę, bet ji suėdė šešis jo vyrus) ateina mokytis moteriškumo ir suvedžiojimo apžavų pas gyvenimo jau patyrusią Kirkę (atsimename: Odisėjo vyrus Kirkė pavertė kiaulėmis), nes šiandienė Scilė nori įsitvirtinti kaip žmogus ir netgi kaip kūrėja.

 

„Scilė nori būti žmogumi“. Mikos Savičiūtės nuotrauka

 

Taigi VVMT vadovai Simonas Keblas ir Gabrielė Tuminaitė po ankstesnių premjerų „Kaip jums patinka“, „Saša, išnešk šiukšles“ orientuojasi į tas pačias moterų išsivadavimo ir karaliavimo kovas. Puiku, nes šiose kovose aktorės mažų mažiausiai gaus daug gerų vaid­menų, o jos to labai vertos. Hm, o daugių daugiausia (derinuosi prie P. Pukytės stiliaus), panašiai kaip ir Rusų (dabar Senojo Vilniaus) dramos, galėtų atsirasti Moterų teatras su vyrų vaidmenis atliekančiomis aktorėmis!

Taip, esu šiokia tokia vyrų gynėja, tad „Scilėje“ man tuoj pat jų pagailo. Spektaklyje ir Homerui (akt. Vaidotas Martinaitis), ir Odisėjui (akt. Arvydas Dapšys) skirti karikatūriškai suvienodinti įvaizdžiai. Argi norint pakelti moters prestižą gyvenime ir mene reikia šitaip šaipytis? Spektaklyje vyrukus vaidina scenos žvaigždės, tad jos ir per trumpesnį skirtą laiką nurungia aktorių moterų porą.

Raganą Kirkę, gavusią visą paletę egzotiškų išorinių spalvų, vienu tonu su vyrais nutapė Eglė Mikulionytė. O štai Elžbietos Latėnaitės Scilei, džinsuotai poetei, pagrindo po kojomis pagailėta – ji infantili mokinukė, ir tiek. Gaila, kad dramaturgė ir režisierė G. Tuminaitė neišdrįso šiame vaidmenyje apsireikšti pačios... Pankės P. Pukytės autobiografinis įvaizdis scenoje būtų arčiau pageidaujamo visaverčio žmogaus.

Labiausiai spektaklyje sužavėjo ne teatras, o kinas. Po ilgametražio videofilmo apie Scilę, Agnės Šataitės tiksliai kopijuojamą Influencerę ir kt. (filmo autoriai G. Tuminaitė, Aneta Bublytė, Eitvydas Doškus) juodo ir balto ekrano giluma scenoje nesutvirtėjo. Kabindama prisaldintą „hibridinį tortą“ ilgėjausi anų šešėlių. Taip, iš naujo pakartotas tekstas skambėjo grakščiau ir baisiau, tačiau perkimšta ingredientų scenografija, kostiumai, grimas, antraeilis fonas veikė akių nervus. Ryškus, įmantriai klostuotas komiškas pamušalas turėjo pasidengti pelenais, komedija turėjo užsičiaupti ir virsti nebyliu kinu, nauja Pompėja arba aš kažko nesupratau.

/ / /

„Equus“. Peterio Shafferio prieš 50 metų parašyta pjesė „Arklys“ (lot. equus) apie 17-metį Alaną, kuris, neturėdamas ko mylėti, sudievino gyvulį, o paskui pakėlė prieš jį ranką, vadinama XX a. klasika. Po spektaklio skaičiau pjesę ir žiūrėjau ekranizaciją (Sidney’o Lumeto filmą su Richardu Burtonu, 1977.), nes nesupratau, kurgi čia klasika ir kas galbūt liko patamsiuose. Susidėliojau viską į lentynėles ir, tiesą sakant, negaliu pripažinti, kad pjesė dešimt­mečių išbandymą išlaikė. Alano ir Psichiatro, nenorminio ir norminio žmonių, dvikova, iš jųdviejų lipdomas kentauras XXI a. žiūrovui gerai pažįstamas ir net įkyrėjęs. Mums jau įkalta į galvą, kad fizinis ir psichinis invalidumas (neįgalumas) egzistuoja šalia su visomis teisėmis (teoriškai).

 

„Equus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Žinoma, nenusibodęs tik equus. Jos didenybė ir dievybė gamta nūnai mums yra pirmiausia.

LNDT meniniai vadovai Oskaras Koršunovas ir Marius Ivaškevičius „Equus“ (rugsėjo 9 d.) išskyrė Mažąją sceną. Spektaklis (sakysim, kad jis eksperimentinis) akivaizdžiai neužbaigtas. Mano galva, pirmas veiksmas beveik genialus, tačiau antras – ištraukia tą genialumą kaip dūmtraukis. Na, po režisieriaus Jokūbo Brazio dar OKT scenoje parodytos stebuklingos diplominės „Žuvėdros“ tapau jo gerbėja, todėl galbūt perdedu vertinimus.

Tas pirmas veiksmas, kaip sakoma, „eina“ vienu atokvėpiu, ritmu, nė siūlytės nesimato, ir tu – paklusdama siužetui – netgi gali pasiekti religinę ekstazę. J. Brazys myli fizinį teatrą ir jį padaryti moka – bent jau kol kas su savo bendraminčiais ir bendrakūniais jaunais aktoriais. Pagrindinį Alano vaidmenį atliekantis Džiugas Grinys tampa tuo godotinu akrobatu ir filosofu viename asmenyje. Reikalingą toną įžangoje „paduoda“ balnojama Neringos Bulotaitės Moteris. Gerai kristalizuojasi Dalios Michelevičiūtės graži ir baisi Motina.

Antrajame veiksme skaitome jau vien prozą be sceninės poezijos. Jeigu jau taip, reikia, kad toji proza bent gerai girdėtųsi. Deja, kol kas aktoriaus Dainiaus Gavenonio Psichiatro abejonės ir kančios į žodžius neatsiremia. Cituoja režisierius ir savo kraujines šiurpes iš „Žuvėdros“, bet žavingasis efektas nebeveikia, manau, dauguma žiūrovų tiesiog netiki tuo, ką prieš save mato... Žinoma, pasąmoningai veikia scenografijos, šviesų mistika (Guoda Jaruševičiūtė, Vilius Vilutis). Bet arkliukas iš spalvotų popierėlių prieš mano akis nusileidžia kaip pasityčiojimas iš to, kas anksčiau parodyta. Gal kažko vėl nesupratau? Tačiau statytojams juk reikia turėti omenyje, kad publika neprivalo būti susipažinusi su jų sumanymais, tuo labiau su P. Shafferiu.

Nujaučiu, kad režisierius J. Brazys yra daug skaitantis režisierius. Pasitikintis savimi ir nesismulkinantis. Pasirodo, pernelyg paskubėjęs, jis gali tave prajuokinti, nors šioje štai vietoje reikėtų apsiverkti.

/ / /

„Guašas“. Jaunimo teatro visavaldis vadovas Audronis Liuga jauno režisieriaus Adomo Juškos spektaklį šį kartą įsileidžia į sceną drauge su publika (rugsėjo 11 d.).

Tai vėlgi eksperimentinis, ne tik nuo tradicinio literatūrinio pagrindo, bet ir nuo aštrių socialinių problemų kėlimo Lietuvos teatre mėginantis atsiriboti kūrinys. Po trijų premjerų man pasivaideno, kad Vilniaus dramos scenas prakošė lengvabūdis vėjelis.

 

„Guašas“. Eimanto Paulausko nuotrauka

 

Guašas, žinia, yra neskaidrūs ir greitai džiūstantys dažai. Neįpareigojantys. Etiudams scenoje tiktų ir akvarelės pavadinimas, bet gal režisierius siekė labiau užsifiksuoti? Teatrą, kuris greitai tepamas čia pat, ant scenos grindų, publikai prisiartinus ir kvėpuojant jai į veidus. Visiems ant galvų grėsmingai leidžiasi geležinės sijos... Tai kodėl aktoriai minutei atokvėpio ar persirengimo bėga už kulisių – galėjo ir juos atidengti, kaip būna per sporto varžybas, kai sportininkai visų akivaizdoje trepsi ir dūsauja ruošdamiesi šuoliui.

Regis, „Guašo“ publika dalijasi į dvi priešingas stovyklas: vieni čia pamatė kūrybinę laisvę, kiti – saviveiklą. Ilgame nebyliame spektaklio prologe mažu popieriaus smulkintuvu aktoriai karpo, manykime, pjesės lapus. Po šito skausmingo akto, taip sakant, griūna į scenos vandenis ir bando plaukti. Gerai pavyksta tik aktoriui Aleksui Kazanavičiui, kuris pasiekė tokią profesionalumo būseną, kad lengvai suvaidintų ir telefonų knygą, ak, jau išnykusią. Kiti dramaturgijos stygių ištveria neblogai mankštindamiesi, bet uždarais veidais (nors režisierius rizikingai teigia: „Jausmo užuomina paveikesnė, nei pilnai išreikšta emocija.“). Guašo keverzonės šiaip taip parodo mums mokyklos ir... šaukimo į kariuomenę siužetus, taip pat nežinia kodėl prilipintą seno koncerto videofragmentą su pranešėju Andriumi Bialobžeskiu (galbūt ir toji dainuojanti mergytė tapo aktore?).

/ / /

„Rigoletas“. Abejoju, ar šią operą galima vadinti LNOBT premjera (Lietuvoje – rugsėjo 16; Omano Sultonate – š. m. sausį), nes tai akivaizdus ES tarptautinio operų tinklo produktas. Nors ir jis pagamintas visaip išsisukinėjant ir prisiplakant prie garsaus italų operų bei filmų režisieriaus Franco Zeffirelli’o vardo (senyvas maestro „Rigoletą“ planavo kurti, eskizus piešė, bet mirė 2019 m.).

Be brangių kostiumų ir dekoracijų, gabenami ir trapūs balsai. Tačiau atsitinka taip, kad Vilniaus scenoje Rigoletą dainuojantis artistas (vienas iš dviejų užsieniečių) sunegaluoja ir skubiai Juokdario vaidmenį atlikti kviečiamas trečias – nerepetavęs rumunų baritonas Sandoras Balla. Prisipažinsiu, piktdžiugiškai pakomentavau: va, suveikė šioje operoje minimas prakeikimas – žinos dabar direktorius Jonas Sakalauskas, ką reiškia imtis sumanymo neparengus (nepasiūlius) nacionalinio kadro pagrindiniam vaidmeniui.

 

„Rigoletas“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Žinoma, ant šio rumuno suverčiu savo neįvykusio kontakto su opera bėdą – laukiau iš savęs gerokai daugiau empatijos, nes juk čia Verdi, čia renesansinis supervaizdas... Tačiau po tiršto ir veržlaus prologo su Mantujos dvaru ir įstabiomis damų sukniomis, tolesnė bendroji vaidybos ir veiksmo temperatūra smunka keliais laipsniais. Baiminiesi, kad tik kas nors neužstrigtų! Trokšti, kad scena labiau pagal muziką užsivestų!

Taip, savo aukštumas siekė Ričardo Šumilos orkestras, vedlio funkcijų ėmęsis tenoras Edgaras Mont­vidas (liaunas Hercogas smarkiai plevėsavo skraiste ir komiškai, kaip gaidžiukas žirgliojo prie moterų), ispanų sopranas Leonora Bonilla Caballos (gaila, Džilda neparodė nė akimirkos meilės džiaugsmo) ir bosas Tadas Girininkas (gerai perskaitomas, bet nesupaprastintas Sparafučilė).

Žinoma, nėra nė kvapo „zefyrėliško vėjelio“, romantinio tragedijos skaidrumo ir šviesos, na, nebent klasiko stiliaus atspaudai persidavė stropiai pagamintiems kostiumams.

Originalia įdomybe mūsų XXI amžiuje tampa Francesco Piave’s ryškiai mačistinis „Rigoleto“ libretas. Ką feministės šiandien pirmą pasiustų ant ešafoto – meilužį Hercogą ar tėtušį Juokdarį?

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.