Sumanymas vykti į Panevėžį ir žiūrėti ten spektaklį man prieš keletą metų dar būtų skambėjęs tarsi pokštas, tačiau štai jau kelintas sykis susidomėjęs laukiu progos patyrinėti, ką vėl pavyko suregzti JMDT kūrybinei komandai. 

 

 

Atsidėję gerą gabalą laiko iki Tennessee’o Williamso „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius) premjeros pradžios aplankėme Berčiūnus, kur esti nemaža vaikų stovykla bei modernistinė Lietuvos kankinių bažnyčia. Aplinkui ją apėjus ratą,  pjaunantis žolę dėdulis užkalbino ir paklausė, ar nenorim užeiti į vidų. Atsakius, kad mėginom, tačiau bažnyčia užrakinta, apsidairęs stumtelėjo rėmą ir pasiūlė lipti per langą. Taip po akimirkos įsiropštę jau stebeilijomės į bažnyčios centre įkurdintą Stasio Ušinsko vitražą, patvirtindami posakį, kad jei ne pro duris, tai pro langą.  

Panašiai ir su Panevėžio J. Miltinio teatru – jame daug vietos nustebti. Vilniuje jaučiame scenų bei pavardžių svorį, esame reiklūs, o Panevėžyje galime neįsitempti, nepatempti lūpos – kaip bus, taip... Galbūt kažkas panašaus galioja ir formuojamoms kūrybinėms komandoms, nebojančioms imtis netikėtų rakursų. 

Kai kurios istorijos, personažai ar asmenybės yra tarsi radioaktyvios medžiagos, tam tikru laiku atidavusios sprogstamąją energiją, bet vis dar skleidžiančios spinduliuotę ir prasismelkiančios į kitus kūrinius. Jos ir JMDT „Camino Real“ premjeroje šokdina vidinius Geigerio skaitiklius. Jau pati T. Williamso pjesė primena radioaktyvių atliekų saugyklą su Don Kichotu, Kazanova, Byronu etc., sąveikaujančių tarpusavyje, balansuojančių tarp užmaršties, tapatybės temų. Tekstas – paslankus, leidžiantis režisieriaus meist­rystei kreipti jį vienaip ar kitaip, žongliruoti, bet ir klampokas, galintis išskysti, nesuveikti neradus jam tinkamos formos. J. Kuprevičiui formos ieškoti sekėsi geriau, nei galima pamanyti, turint omenyje, kad tai antrasis darbas profesionaliojoje teatro scenoje. Personažus ir jų istorijas jis patalpino į poetinį, sapnišką, mažumėlę komišką ritualą, sunkiai artikuliuojamą kelionę. Kyla klausimai, kaip personažai yra įkalinti jiems autorių sugalvotų likimų, kokia įtampa kyla jiems bandant išsiveržti iš kūrinio, norisi klausti ir kas mus rašo (nejaugi mes patys) ir ką mes su tuo darysime. 

Pirmojoje (tikiuosi, tik šįsyk) spektaklio dalyje žodžių bei etiudų kaleidoskopas sukosi vos spėjant susigaudyti, kas vyksta, gana tolygiu intensyvumu, kurį gal paprasčiausia būtų pakomentuoti šitaip: viskas vienodai svarbu – niekas nebesvarbu. Pradžioje įmetamos kelios eilutės iš „Belaukiant Godo“, kurias lydi žaismingas Don Kichoto (akt. Julius Tamošiūnas) pasirodymas, vis dėlto pritrūko dinamikos, skirtingų registrų, niuansų. Tačiau antroji dalis išsprogo it fejerverkas ir nesiliovė stulbinti iki pat fantasmagoriškos pabaigos, iki iliuzijos, kad aktoriai lenkiasi ne susirinkusiems salėje, o kitai – šešėlių – publikai, esančiai scenos gilumoje, galbūt šlovingai savo personažų praeičiai, praeities vaidmenims bei sėkmei. 

Šis nusilenkimas, kaip ir kai kurios „Camino Real“ intonacijos, dialogų nuotrupos, apskritai aktorių laikysena scenoje priminė Gintaro Varno „Publiką“ (man „Publika“ – aukščiausios kokybės teatro ženk­las, at­skaitos taškas, ir ką jūs man). Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ buvo išsakyta J. Miltinio nuostata, kaip netinka teatro scenai buitinė kalba bei natūralizmas. Čia gi nueita visiškai kitu keliu, galima sakyti, kad tiek aktorių darbas, tiek ir pjesės architektūra labiausiai primena rašomą eilėraštį. Tekstas bei skirtingi epizodai jungiasi metonimiškai, ritmiškai, svarbesnės vertikalios personažų ir įvykių sąveikos nei nuoseklus, horizontalus pasakojimas. 

 

„Camino Real“. Arvydo Gudo nuotraukos

 

Išskirti galima Viliaus Vilučio šviesą bei Arvydo Gudo scenografiją. Nors ir nerasime nieko ekscent­riško, tačiau įdomu stebėti, kaip daug šviesa ir dekoracijos dalyvauja spektaklio vyksme, kaip gyvai kuria atmosferą. Atrodo, tai yra savitai veikiančio organizmo vidinės dalys, irgi nulemiančios veikėjų linijas.

Keista ir įdomi J. Kuprevičiaus pozicija. Jis tarsi per sprindį pakilęs nuo aktualių temų, populiarių klausimų, jo darbe nerasi didaktikos ar moralizavimo. „Camino Real“ skamba tarsi klausimas sau pačiam, trupei bei žiūrovams. Jauti ir aistrą, ir azartą. 

Vis dėlto su Panevėžio teatru nėra viskas aišku. Net ir premjeros dieną, pirmą kartą Lietuvoje pristatant vieno svarbiausių amerikiečių dramaturgo pjesę, dalis kėdžių buvo tuščios. Meno vadovas Aleksandras Špilevojus prisikalbina įdomius kūrėjus, leidžia jiems eiti netikėtais keliais, tačiau kaži kaip jiems seksis atsivežti žiūrovų (juolab kad po spektaklio grįžti į Vilnių autobusu neįmanoma – nebevažiuoja). 

 

Zigmas Pakštaitis – be didesnių nesklandumų iš Panevėžio grįžęs kultūrininkas.