Spalio 16 d. Krokuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta meno profesionalų ir mėgėjų ilgai laukta paroda „Baroko genijus. Simonas Čechavičius (1689–1775)“ apie žinomiausią XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos tapytoją S. Čechavičių (lenk. Szymon Czechowicz). Šios retrospektyvos kuratorius Tomaszas Zaucha pirmą kartą į Vilnių atvyko 2016 m., tačiau paroda yra kuratoriaus dešimtmečius trukusių tyrinėjimų rezultatas, o postūmis tokiai parodai siekia net 1857 m., kai žinomas meno istorikas ir politinis veikėjas Julianas Klacz­ko Paryžiuje publikavo garsųjį straipsnį „Lenkijos menas“. Straipsnyje reziumuojama, kad lenkai gabūs poe­zijai ir muzikai, bet ne vaizduojamiesiems menams. J. Klaczko pastebėjimai grįsti romantizme sužydėjusia literatūrine ir muzikine lenkų veikla, o teksto sukelta polemikos banga linksniavo Wojciecho Gersono, brolių Maksymiliano ir Aleksanderio Gierymskių bei Jano Matejko vardus. Galiausiai žinovai ir kritikai konstatavo, kad su mažomis išimtimis Lenkijos tapybos istorija prasideda XIX a. antroje pusėje. Tokiam teiginiui nepritardamas T. Zaucha troško pakoreguoti šią istoriografijoje įsitvirtinusią klaidingą nuostatą, surengti parodą apie krokuvietį tapytoją, kurio talentas skleidėsi baroko laikotarpiu geografiškai plačioje teorijoje, ir aptarti daug senesnę ir turtingesnę tapybos tradiciją.

Paroda Krokuvos nacionaliniame muziejuje atskleidė S. Čechavičiaus tapybos savitumą ir leido įvertinti kūrybą mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, Italijos periodo kūryba (beje, Italijos įtaka jaučiame visoje jo tapyboje) rodo, kad S. Čechavičius nebuvo eilinis itališkų atvaizdų kopijuotojas, kokių anuomet Rytų ir Vidurio Europoje būta gausiai. Išsilavinęs ir tapybos amatą pažinęs Romos Šv. Luko akademijoje, dailininkas sugebėjo kūrybiškai perkeisti ir interpretuoti menines idiomas, pateikti originalias kompozicijas ir ikonografijos traktuotes. Todėl šiandien jis vertinamas kaip unikalus menininkas, užimantis reikšmingą vietą ne tik Lenkijos meno istorijoje. Antra, po ilgų metų (1711–1751) praleistų Romoje dailininkas grįžo į savo kraštą ir pradėjo kūrybinę veiklą Abiejų Tautų Respublikoje, bendravo su daugeliu pasaulietinių ir bažnytinių užsakovų. Grandiozines S. Čechavičiaus kūrybos apimtis patvirtina išlikę bei šaltiniuose minimi kūriniai Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, vadinasi, šios šalys iki trečiojo ATR padalijimo gyveno pilnavertį ir itin veržlų kultūrinį gyvenimą. Šio gyvenimo išraiška – S. Čechavičiaus meninė kūryba – ir šiandien matoma Lvovo rokokinės skulptūros ar Vilniaus baroko architektūros apsuptose altorių drobėse. Trečia, meniniai ryšiai su Italija – tai dar vienas (beje, aukščiausio lygio) įrodymas, kokia ši šalis reikšminga Lenkijos ir Lietuvos meno istorijai. Platesnėje perspektyvoje netgi galima kalbėti apie lotyniškąjį kultūrinį kontekstą Lenkijos karalystėje ir LDK, artimai susijusį su Roma ir katalikybe, o S. Čechavičiaus kūryba yra šio kultūrinio fenomeno išraiška ir galbūt net kulminacija.

 

Parodos fragmentas. Tomaszo Markowskio nuotrauka.

 

Krokuvos nacionaliniame muziejuje S. Čechavičiaus kūrinių nedaug. Kadangi menininkas daugiausia kūrė religinėmis temomis, tai ir palikimo pirmiausia reikia ieškoti bažnyčiose ir vienuolynuose. Iš viso kūrinius parodai skolino 45 institucijos, didžioji dalis vienuolynai ir bažnyčios. Vien iš Vilniaus į parodą nukeliavo 9 didelės drobės, nutapytos Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos, vizičių Švč. Jėzaus Širdies ir jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioms. S. Čechavičiaus piešinius parodai skolino Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus.

T. Zaucha pabrėžia, kad tikrasis iššūkis rengiant šią retrospektyvią parodą buvo surinkti paveikslus iš veikiančių bažnyčių altorių ir dėl techninių kliūčių (altorių išmontavimo), ir dėl gyvo pamaldumo, nes sovietmečiu Lenkijoje nesunaikinti ištisi vienuolynai ir neišgrobstytos bažnytinės vertybės. O minėti Vilniaus vienuolynai patyrė visas baisybes: uždarymą, paskirties pakeitimą ar net naikinimą. Laimei, S. Čechavičiaus altoriniai paveikslai buvo išsaugoti, o ypač pasisekė Šv. Kotrynos bažnyčios paveikslams – jie buvo restauruoti Lietuvos dailės muziejuje, eksponuoti parodose ir tyrinėti daugelio Lietuvos mokslininkų kartų. Vizičių bažnyčios šoninių altorių paveikslai „Šv. Jonas evangelistas“, „Šv. Jonas Krikštytojas“ ir didžiojo altoriaus „Apsilankymas“, po karo vienuolyną pavertus kalėjimu, buvo perkelti į Vilniaus katedrą, kur kabojo iki Nepriklausomybės, vėliau eksponuoti Bažnytinio paveldo muziejuje ir šiai parodai restauruoti. Na, o Vilniuje globojamas „Šv. Jonas evangelistas“ netgi nugulė ant 700 puslapių parodos katalogo viršelio. Kad ir kaip būtų gailu, Vilniuje gyvasis pamaldumas skleidžiasi tik prie vieno S. Čechavičiaus paveikslo – „Apsilankymo“ – dabar kabančio Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje ir pritraukiančio liūdinčias dėl savo paklydusių vaikų motinas. Įspūdingų gabaritų (357 x 185 cm) ir grožio paveikslas vaizduoja dviejų moterų – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Elžbietos – susitikimą. S. Čechavičius jį tapė vadovaudamasis savo mokytojo Carlo Marattos tos pačios ikonografijos raižiniu, bet sausai nekopijavo, priešingai, laisvai ir ekspresyviai pavaizdavo moterų figūras, pridėjo iškalbingą citatą iš evangelijos pagal Luką.

T. Zaucha „Baroko genijaus“ parodą vadina monografine: ji apima didelį kūrinių kiekį chronologiniu, ikonografiniu, technologiniu, žanro aspektais. Tačiau monografinė paroda nėra tiesiog išskirtinių darbų kulminacija: rengdamasis parodai kuratorius nuolat svarstė, ką reikia joje parodyti: ar tuos svarbiausius, gražiausius, originaliausius, ar – priešingai – tipiškiausius kūrinius. Parodos katalogas liudija, jog kuratoriui pavyko pristatyti S. Čechavičiaus ir jo epochos visetą, aiškiai ir išsamiai parodyti itališkos aplinkos įtaką ir sąsajas su konkrečiais menininkais: C. Marat­ta, Benedetto Luti, Guido Reni, Francesco Mancini, Michele Rocca, Corrado Giaquinto, Sebastiano Conca, Francesco Trevisani ir kitais. Kuratoriui taip pat pavyko palikti atvirus klausimus ir parodyti kryptis ateities tyrinėjimams ne tik apie S. Čechavičių, bet ir apie kitus svarbius XVIII a. menininkus: Pranciškų Smuglevičių (1745–1807) ir Tadeuszą Kunzę, vadintą Tad­deo Polacco (1727–1793). Galiausiai šioje parodoje atsiskleidžia spalvingas Europos vaizdas (nuo Viduržemio iki Baltijos jūros), epocha (nuo baroko iki rokoko) ir mes joje, iki 1795 metais užgriuvusių tamsybių.

Paroda Krokuvoje atidaryta po ketverių metų intensyvių parengiamųjų darbų ir greitai uždaryta, nes smogė rudeninis karantinas. Taigi liekame su trimis svajonėmis. 1. Pirminis planas yra, kad paroda veiks iki 2021 m. vasario 21 d., tad svajonė joje apsilankyti gali išsipildyti. 2. Pamatyti vilnietiškus S. Čechavičiaus paveikslus jų prigimtinėje terpėje, jiems skirtuose bažnyčių altoriuose. Ir nors tai kol kas atrodo nepasiekiama, tačiau vilties teikia vykstantis restitucijos procesas, pradėti tyrimai neveikiančiose sostinės bažnyčiose ir galiausiai aptartoji paroda. 3. Pamatyti S. Čechavičiaus parodą Vilniuje!

 

Parodą virtualiai apžiūrėti galima Krokuvos nacionalinio muziejaus feisbuko paskyroje ČIA