Pastaraisiais dešimtmečiais jau ir lietuvių humanistikoje vis aktualesnis tampa klausimas, kiek labai ir kokiu būdu mūsų tapatybės priklauso nuo kultūros, suvokiamos ne kaip prigimtinis kraštovaizdis ar sodyba, o kaip tam tikrų tekstų plačiąja prasme visetas. Kitaip tariant, tradicinis subjektas regimas ne tik kaip tikrovę objektyvuojantis ir tvarkantis pagal savo poreikius, kuriantis savo aplinką, bet ir kaip aplinkos kuriamas, formuojamas. Pavyzdžiui, galima svarstyti, kaip perskaitytos knygos...
Regimantas Tamošaitis. „Vien tik zuikiai naktyje“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Regimantas Tamošaitis – brandus kūrėjas, tačiau knygomis nelepina. Iki šios išleistos dvi, viena iš jų – monografija disertacijos pagrindu. Rašytojo, literatūrologo braižas, stilius bei mąstymo trajektorijos skaitantiesiems gerai pažįstamos. Įvairiausių publikacijų galima aptikti kultūrinėje spaudoje, interneto forumuose, jis gan aktyvus virtualiojo pasaulio gyventojas. Taigi antrąsyk p...
Pasižvalgyti po Latvijos informacinę erdvę paskatino elektroninio žurnalo „satori.lv“ diskusija apie kultūros medijų ateitį Latvijoje. Temą pasiūlė šios žiniasklaidos priemonės kasdienybė – lėšų rinkimo kampanija portalo stabilumui bei nepriklausomybei palaikyti ir laisvai prieinamam kvalifikuotam interaktyviam turiniui užtikrinti. Tai vienas iš būdų spręsti iškilusias problemas bei rizikas: kaip, gaunant minimalų finansavimą, pasiekti turinio kokybę ir informacijos sklaidą? 2003 m. įkurta nemo...
Prancūzijos leidyklos savaip suvokia kalendorinius metus, mat jų (iš)gyvenimą neretai lemia trys metų laikai: ruduo, žiema ir vasara. Po vasaros karščių ir atostogų ruduo yra palankiausias metas sugrįžti prie knygos. O tada lyg iš gausybės rago pasipila literatūros premijos, kurių Prancūzijoje suskaičiuojama apie 1500, tačiau prie garbingiausių priskiriamos tik penkios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, Médicis ir „Interallié“. Prie šių glaudžiasi savotiškos paguodos premijos...
Kaip treninguots Rimants Kmita pašiauliej nukeliava į Kastaliją Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“. – V.: „Tyto alba“, 2016. Literatūrinis vietos kontekstas, arba Trys knygos apie Šiaulius Patraukliu, gyvu stiliumi parašyta, dinamiška, vaizdinga Merkelio Račkausko autobiografija „Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“ (2008, parengė Tomas Venclova), dviejų dalių autobiografinis realistinės manieros Kazio Jankausko romanas „Ne pirmas kartas“ (I d. 1988, II d. 1993...
Tos pačios kartos vyrai, realistinės prozos autoriai, abu nesibaidą išrašyti asmeninių patirčių, debiutavę tą patį rudenį, nė vienas negriaunantis literatūros kanono ir nesiūlantis neregėtos meninės inovacijos; kartu be galo skirtingi, lyg gyvūnai iš priešingų ašigalių, svetimi tarp savų – pingvinas Povilas (visli rūšis) ir baltasis lokys Mindaugas (nykstanti rūšis). Ir, žinoma, pirmieji jų tekstai – savaip netikėti ir stebinantys, kaip kūdikio pirmieji bandymai sučiuopti ir išlaikyti pirščiukuo...
Daiva Čepauskaitė. „Aš tave užmiršau“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Lietuvos literatūriniame lauke Daiva Čepauskaitė išsiskiria klasikine, eiliuota poezija, savita, pjesę primenančia eilėraščio forma. O knyga „Aš tave užmiršau“ – trijų pjesių rinkinys, kuris vėlgi savotiškai artimas rašytojos poezijai. Visos trys pjesės – „Pupos“, „Musė“, „Aš tave užmiršau“ (ankstesnis pavadinimas „Duobė“) – skiriasi struktūra, kalba, stilistika ir prasmėmis. Tačiau visos trys...
Nusprendžiau pagaliau perskaityt Giuseppe’s Tomasi’o di Lampedusos „Leopardą“ ir atiduoti duoklę tai literatūriškai salai (sakoma, siciliečių rašytojų svoris italų literatūroje prilygsta airių įtakai anglakalbėje). Paėmiau lietuviškąjį vertimą ir įstrigau pačioj pradžioj, gal kokiam devintam puslapy. Tekstas buvo taip suveltas, kad niekaip negalėjau suprast, apie kokius plaukus ten kalbama, matyti, kad redaktoriaus nebuvo nė prisiliesta. Turėjau po ranka vertimą į čekų kalbą, jį be trikdžių ir...
Garsus danų literatūros kritikas ir tyrinėtojas Georgas Brandesas (1842–1927) rašė, kad literatūra gyva, kol kelia ir aptaria įvairias problemas. Šiuolaikiniai danų rašytojai tai ir stengiasi daryti. Pernai danų literatūra neteko dviejų žymių kūrėjų – Klauso Rifbjergo ir Tage’s Skou-Hanseno, kurie ją puoselėjo beveik 50 metų. Rifbjergas buvo vienas produktyviausių rašytojų, modernistas, parašęs daugiau nei 150 įvairaus žanro knygų: romanų, eilėraščių, pjesių, filmų scenarijų. Abu šiuos rašyto...
Spalio 27–28 d. Liublianoje (Slovėnija) vyko III tarptautinis literatūros kritikos simpoziumas „Kritikos menas“, kurį organizavo slovėnų literatūros ir meno draugija LUD Literatura, Slovėnijos literatūros kritikų sąjunga, „Periskop“ (Berlynas), „Lettrétage“ (Berlynas). Šiųmečio simpoziumo tema – kritiko atsakingumas. Renginio dalyviai atsakė į Laros Paukovič klausimus. Regis, iš tiesų geras tas kritikas, kuris randa pusiausvyrą tarp nekritiškų, piarinių pagyrų ir negailestingo, dažnai net nep...