Aušra Kaziliūnaitė. „Esu aptrupėjusios sienos“. – V.: „Kitos knygos“, 2016. Sienos būna įvairios: aukštos ir žemos, vidinės ir išorinės, storos ir plonos, tikros ir išgalvotos, laikančiosios ir atitvarinės, sausumos ir jūros... Visų neišvardysi. Ar tiek reikia? Pristatydama ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį Aušra Kaziliūnaitė atsako į šį klausimą griežtai – jos būtinos ir neišvengiamos: „Sienos yra ribos. (...) Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka apt...
Salys Šemerys. „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse: atsiminimai“. Sudarė Dainius Elertas. – Kl.: Lietuvos jūrų muziejus, 2016. Kai Lietuvos jūrų muziejus išleido Bruno le Coutre’s atsiminimus „Mano miestas Klaipėda, 1900–1939“, jie kaipmat buvo išpirkti. Žanras specifinis – memuaristinės ir marinistinės literatūros sampyna apie kraštą, kuris apima ir Prūsijos karališkojo miesto, ir šiandienio Lietuvos uostamiesčio tapatybės istoriją. Klaipėdos likimas – alsuoti jūra, pažinti gaivali...
Vytautas Stankus. „Skruzdžių skandinimas“. – V.: „Versus aureus“, 2016. Vytauto Stankaus pristatinėti nebereikia. Jau įvertintas, jau žinomas, jau turintis savo auditoriją. Iš pirmo žvilgsnio – santūrus, juodaskvernis, išsiskiriantis gera, jo poezijos galią tik stiprinančia dikcija. Prieš daugiau nei metus „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ labai norėjau jam pasakyti: „Tik noriu, kad žinotumėt, jog jus skaito. Net keliaujant: Slovakijos degalinėse ar po tiltais.“ Tada dar sunkiai galėj...
Elena Ferrante. „Nuostabioji draugė“. Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – V.: „Alma littera“, 2016. Elenos Ferrante’s romanas – iš tų populiarių šeimos sagų, kurios mielai ir be įsipareigojimų skaitomos (turiu omeny nesudėtingą, bet paveikų autorės stilių). Nors „Nuostabioji draugė“ visai nepanaši, tarkim, į Johno Galsworthy’o „Forsaitų sagą“, kur elegantiškas sakinių grožis užima kvapą – J. Galsworthy’o novelė „Obelis“, versta Liongino Pažūsio, man buvo vienas gražiausių paaug&sh...
Elena Ferrante. „Nuostabioji draugė“. Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – V: „Alma littera“, 2016. Perskaičius nors kelias Elenos Ferrante’s knygų recenzijas, akivaizdus tampa vienas dalykas – autorės asmenybė kelia ne mažesnį susidomėjimą nei jos knygos. Nenuostabu: E. Ferrante – bene žymiausias šiandienio literatūrinio pasaulio pseudonimas. Tiesa, vienam landžiam italų žurnalistui pavyko pateikti sunkiai užginčijamų įrodymų apie tikrąjį rašytojos identitetą, tačiau čia nei jo,...
Neseniai perskaičiau D. Petrošiaus esė knygą „Kaip negalima gyventi“ (2014). Įtraukiantis reikalas, bet šį kartą ne apie tai... Šį kartą apie vieną šventą ir labai teisingą punktyru Petrošiaus knygą išraizgiusį priesaką. Jei gali nerašyti, nerašyk. Tik ką daryti, kai nerašyti gali, bet negali tylėti? Šis tekstas atsirado iš paties banaliausio pykčio, kurio nesugebėjau nei suvaldyti, nei užgniaužti. Nuo studijų laikų turėjau svajonę: kai būsiu jau gerokai pakaršusi ir vis dar nieko doro nenuv...
Nikola Madžirovas (g. 1973) – makedonų poetas, eseistas, vertėjas, išleidęs tris poezijos knygas. Portale „Lyrikline“ koordinuoja makedonų poezijos skyrių. Aktyviai dalyvauja poezijos festivaliuose, lietuviams pažįstamas iš „Poezijos pavasario“ (2007), „Poetinio Druskininkų rudens“ (2016). Įvertintas daugeliu Makedonijos ir tarptautinių literatūros apdovanojimų (Huberto Burdos, brolių Miladinovų ir kt.), šiemet pelnė Makedonijos nacionalinio menininko vardą. Poetą kalbino bulgarų žurnalistas i...
Įprasta girdėti, kad Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ sėkmė lėmė istorinio romano suklestėjimą. Kita vertus, susidomėjimas „istorijos dėmėmis“ (iš oficialiojo diskurso išstumtais įvykiais, asmenybėmis) ir apskritai praeitimi itin suaktyvėjo paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Šią tendenciją neabejotinai maitino ir Vakarų kultūros specifiką apmąstančių literatūros, kultūros teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą, t. y. etapą, skatinantį at...
Trijų karalių dieną Donaldui Kajokui už eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Pasak Kęstučio Navako, „Don Kajokui pakanka išvysti, kaip vėjyje siūbuoja krapas, ir tas krapas jam viską pasako“. Tačiau šįkart kalbės ne krapas, o pats poetas. Pernai buvote apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Ką jums tai reiškia: papildomas pajamas, itin reikšmingą įvertinimą, paskatą tolesnei kūrybai? Ar premijos kūrėjui padeda supr...
Opių klausimų dėl Lietuvos praeities ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“ (2016). Joje P. Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančio V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose asmeninė rašytojo patirtis ir istorinio Lietuvos likimo apmąstymai. Knygą aptarė rašytoją gerai pažinojusi bei jo kūrybą tyrinėjusi Jūratė Sprindytė („Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“,...