Šis straipsnelis nebus „sunkioji mokslo artilerija", veikiau lakoniškas Lietuvoje vis dar retai iškylančio objekto – naujosios graikų literatūros – pristatymas. Neišvengiamai tenka imtis literatūros istoriko užduoties – papasakoti, kas, kur ir kodėl. Anot mano mylimo P. Ricoeuro, istoriją žinome tik per pasakojimus, kurie yra nepatikimi kaip ir bet koks diskursas, gal netgi dar labiau. Tad, mieli skaitytojai, atsipalaiduokite ir – gero skrydžio, kaip sako oro linijų darbuotojai. Kodėl toks p...
Henrikas Gudavičius. „Laiškai iš kaimo. Dienoraštis 2008–2012". – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt", 2014. Tikėtina, kad ši knyga – 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisto dzūkiškojo dienoraščio „Gamtmeldžio sodas" tęsinys, kuriame autorius rado dar daug ką pasakyti savo skaitytojui. Ir jautriam, gamtos ir žmogaus vientisumą tebejaučiančiam (komentaras iš interneto: „Gali pajusti tą Dzūkijos miškų aromatą ir augalų bei gyvūnų buvimą čia pat, prie savo stalo", zolininkas.lt), ir tokiam...
Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai Baigiasi mėnuo – ką gi, laikas rutininiam tekstui. Aišku, niūroka vienam „graužti klavišą", kai kolegos prozininkai linksminasi ir taškosi gėrimų purslais Jurgio Kunčino atminimui rengiamuose tradiciniuose „Imbiero vakaruose" Alytuje, – bet ką jau padarysi, pareigos yra pareigos, o šįsyk jos netgi lengvesnės negu paprastai, nes neprireikė pačiam sugalvoti įžangos temos – ją, pati to nežinodama, pasiūlė menininkė ir rašytoja Paul...
Daugel mums knygų prirašė lietuviai visokių,Šįkart ketvertas prozos raštų, tekstų trumpų.Juoką kelia rimtieji. Juokingieji sukelia šoką.Autoriai patys pasiūlė: pradėt eilėmis paranku. Žydrūnas Drungilas. „Kita stotelė". – Vilnius: „Gelmės", 2014. Drungna ar gilu? Debiutinės Drungilo knygos tekstų drungnais nepavadinsi, jie primena verdančius kulinarinius bandymus iš „Artimųjų Rytų, galbūt iš Šiaurės Afrikos" (p. 103), kurie pagaminti ne pagal kanoninį receptą, o sumaišius viską kaip pa...
Du vertimai Dekadentiška „kavinės literatūra" iš Austrijos Būna tekstų, kurie su tiksliniu adresatu dar ir šiais „pamatyk ir įsigyk" visavaldystės laikais žaidžia slėpynių. Toks yra Lietuvoje labai neplačiai kol kas težinomo austrų rašytojo Peterio Altenbergo (tikr. Richardas Engländeris, 1859–1919) šūsnies eskizų vertimas į lietuvių kalbą. Jis pasislėpęs Šiaulių universiteto mokslo darbų „Acta humanitarica universitatis Saulensis" 18 tome, pavadintame „Tekstų skaitymai" (sudarytojai Vytautas...
Renata Šerelytė. „Kokono baladės". – Vilnius: „Alma littera", 2014. Su Renatos Šerelytės kūryba susipažinau maždaug prieš šešerius metus, kai į rankas paėmiau romaną „Mėlynbarzdžio vaikai". Dabar negalėčiau atpasakoti, kas toje knygoje rašoma, tačiau išliko gero romano aromatas. Po kelerių metų į rankas įkrito „Vardas tamsoje" su erotiniu, gal kiek pretenzingu viršeliu. Šis detektyvas rodėsi pernelyg tamsus ir miglotas, tačiau tai nesutrukdė atsirasti ekranizacijai ir pakartoti knygos tiražą....
Šiuolaikinė paauglių literatūra (bent anglakalbėse šalyse) pasiekė gana aukštą lygį, todėl vidutiniški kūriniai yra pasmerkti dūlėti knygynų ir bibliotekų lentynose. Jiems nepadės nei papildoma reklama, nei literatūrologų, mokytojų ar bibliotekininkų rekomendacijos. Žinant šią tendenciją, vidutiniškų kūrinių bijoma kaip šildymo sezono pradžios. Visi nauji leidiniai pažymimi išskirtinumo ženklu: kritikus pribloškęs debiutas, bestseleris, išverstas į šimtus kalbų, paremta tikrais įvykiais, ypati...
Rodney David Wingfield. „Frosto prisilietimas". Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols. – Vilnius: „Briedis", 2014. G. K. Chestertonas kadaise parašė esė „Detektyvinei literatūrai apginti", kurioje teigė, kad detektyvas – ne tik „pilnateisis literatūrinis žanras, jis taip pat ir visuomenės gyvenimo puoselėtojas". Kiti įdomūs jo žodžiai – kad „tik detektyvuose (pirmiausia juose) atsispindi šiuolaikinio gyvenimo poezija"; „Nevalia pamiršti, kad, kai seklys kiek arogantiškai atsistoja pr...
Iš naujos poezijos kartos išskyriau tris. Kad patiko. Kad daugiau neaprėpiau. Josifas Brodskis, kalbėdamas apie Mariną Cvetajevą, ištarė, kad poezija jam be būdvardžių, nebūtinai moters balsas šios poetės kūryboje, tai tiesiog tragedijos balsas, – tiesa, tragedija – moteriškos giminės. Negaliu pasakyti nei taip, nei ne. Kartais – tik poezija. Bet kartais – moters, tik moters. Jei ir ne tragedijos. Jei tik kasdienybės, kur virtuvė, vaikas. Kur linijos baltame lape, nubrauktos ranka, be liniuotės...
Rimantas Černiauskas. „Tolminkiemio istorijos". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. Paskutinioji Rimanto Černiausko (1950–2011) knyga apie Tolminkiemį rašyta bemaž visą dvidešimtmetį. Per tą laiką sukūrė, išvertė, paleido į pasaulį knygų lapuose ir daug kitų tekstų: pasaką, apsakymų, apysakaitę vaikams, novelių romaną ar paskiras noveles, o šios, skirtosios Tolminkiemio istorijoms, tyliai ir lėtai gimė vis prisijungdamos prie šio, matyt, sąmoningai planuoto būsimojo rinkinio...