Metų pabaigoje dažnas iš mūsų imasi sumuoti, apibendrinti, sureitinguoti tai, kas patirta, perskaityta, pamatyta. Būtent šio jausmo vedamas, ryžausi pasidalyti keliomis mintimis apie penkias neakademines, 2016-aisiais Lietuvoje išleistas knygas, kurios, mano nuomone, nusipelno dėmesio. Tačiau visų pirma norėčiau aptarti „istorinę vaizduotę“ bei jos raiškos formas1. 1. 30 galimų laiko egzistavimo būdų Alan Lightman. „Einšteino sapnai“. – V.: „Sofoklis“, 2016. Laikas ir erdvė yra tie parame...
Rusijos rašytojai visada burdavosi į grupes, susivienijimus. Taip buvo A. Puškino, N. Nekrasovo metais, XX a. pradžioje, ir tik vėliau atsirado oficialios rašytojų sąjungos. Artėjantį 60-metį Rusijos rašytojų sąjunga pasitinka apimta krizės: ji nustumta į šalies dvasinio gyvenimo periferiją, premijas skirsto savi saviems, organizaciją užplūdo žurnalistai apybraižininkai, kurių tekstai kitą dieną tampa makulatūra, neatsiranda naujų iškilių lyderių, dėl susidariusios padėties vyresnioji karta band...
Sausio 13 d. Jurgiui Kunčinui būtų sukakę 70 metų Praėjo beveik 15 metų nuo rašytojo Jurgio Kunčino mirties, bet, atrodo, jis liko arti mūsų – jo vardas dažnai pasirodo spaudoje, jo tekstai skaitomi ir nagrinėjami. Jeigu kurio literatūros studento paklaustume apie šį rašytoją, jis kaipmat paminėtų „Tūlą“. Daugiau skaitantys dar prisimintų ir romanus „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Glisono kilpa“. Daugumai Kunčinas pažįstamas kaip puikus prozininkas. Žavi unikalus jo pasakojimo b...
Įtampai tapus privalomu emocinio lauko atributu, Günterio Grasso kūrinius lengva įkišti tarp topinių leidinių. Tad SEO tekstus primenančios jo knygų anotacijos, prišpilkuotos frazių „tautos kaltės klausimas“, „juodžiausia praeities dėmė“, „užmirštas istorijos veidas“, nestebina. Reklama išryškina vieną – paklausiausią – produkcijos pusę. Anapus pristatymų spindesio lieka kitoks Grassas. Lieka konfūzija, ištinkanti beieškant skirties tarp kūrėjo ir jo personažų gyvenimų, besiaiškinant, kiek luo...
Harukis Murakamis, kurio kūryba išversta į 40 kalbų ir milijonais egzempliorių pasklidusi po pasaulį, save laiko „visiškai normaliu vyruku“. Spalio pabaigoje Odensėje, Fiuno saloje, jam Danijos princesė įteikė Hanso Christiano Anderseno premiją – auksinės gulbės statulėlę. Ponas ir ponia Murakamiai sėdi Odensės rotušėje, abu juodais kostiumais, abiejų veidai lieka sustingę, kai jiems aiškinama, kas bestselerių autorių iš Japonijos sieja su romantiškuoju pasakotoju iš Fiuno. Jie abu, sako danų li...
Aidas Marčėnas. „Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Beskaitydama „Kasdienyną“ aptikau eilutę, kad autorius man atleidžia nemažai nuodėmių, nes kadaise „teisingai“ perskaičiau „Sakinius“. Krūptelėjau, nes iki tol skaičiau „Kasdienyną“ smagiai, be jokio rūpesčio. O po šių eilučių staiga apėmė baimė. Parašyk, kad gudrus, dabar recenziją, kai slegia teisingo žinojimo svoris... Ir, beje, kokių nuodėmių esu prisidariusi? Et, pabandysiu... Fiksuoti ka...
Leonardas Gutauskas. „Veidrodis žiemą. Mirror in Winter. Zerkalo zimoj“. – Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016. Reikia sulaukti laiko, kol knyga pasirodo. Ne tik iš spaustuvės, bet ir akyse. Kai susidaro atitikimų tinklas – žmonių balsų, gamtos spalvų, būsenų. Prieš šešiolika metų, 2000-ųjų gruodžio pabaigoje, Vilnių gaubiant Kalėdų nuotaikai, su Leonardu Gutausku, netikėtai susitikę po Vilniaus universiteto arka, džiaugėmės ką ti...
Noria Adel (g. 1980) – poetė, fotografė, vizualiųjų menų atstovė. Alžyro dailės akademijoje baigusi meno studijas išvyko į Damaską, Siriją, kur gyveno iki 2011 m. Daugelio poezijos rinktinių autorė ir bendraautorė, įvairių poezijos festivalių dalyvė. Dabar gyvena Vokietijoje kaip laisva rašytoja. Esi berberė. Ar galėtum trumpai apibūdinti berberų tautą ir kultūrą, kaip tautiečių suvokiama tu ir tavo poezija? Man nuolat kyla klausimas, kokia mano ir mano kuriamo meno vieta patriarchalinėje be...
Kai aš neskaitau Kafkos, aš galvoju apie Kafką.Kai aš negalvoju apie Kafką, aš ilgiuosi galvojimo apie jį.Kurį laiką pasiilgęs galvojimo apie jį, aš pasiimu jį ir skaitau darsyk.„The White Review“ interviu su László Krasznahorkai Akimirką, kai kas nors kitas perskaito rankraščius, peržiūri ką tik sumontuotą filmą ar nutapytą paveikslą, kūrinys ir jo prasmė išsprūsta autoriui iš rankų. Prasmė pereina į kitas sąmones, į kitų pašnekesius ir sapnus, įgyja nuorodų, konotacijų, interpretacijų ir si...
Kalbuosi su žurnaliste Akvile Kavaliauskaite, neseniai išleidusia pirmąjį romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“. Ji pasakoja: „Mano močiutė dirbo pradinių klasių mokytoja. Kadangi nenorėjau eiti į darželį, būdama penkerių sėdėdavau klasėje kartu su jos pirmokais. Kartą buvo dailės pamoka, tema – pavasaris. Pažiūrėjusi į vieno mokinio piešinį, močiutė pasakė: „Tokių medžių nebūna. Aštuoni.“ Ta pastaba įstrigo. Pažįstamų žmonių gyvenimo siužetų neaprašinėju. Mane įkvepia ir dirgina aplinkos garsa...