Vengiu turgaus. Ne tik todėl, kad nemenka dalis tenykščių prekių, sudėliotų už reklaminės keverzonės „Lietuviška“, tėra savitais keliais mus pasiekę lenkų ar kinų išmonės vaisiai, o dažnoms svarstyklėms būdinga teigiama sisteminė paklaida. Labiausiai nemėgstu nuolatinių raginimų ką nors ragauti, žiūrėti, čiupinėti. Bet šįsyk tarsiu turgaus šurmuliui pagiriamąjį žodį. Knygoms, kurias šiandien aptarsiu, turginio elgesio modelis kartais būtinas. Kad leistų prisikasti iki skaitytojų, nevirš...
Su literatūrologu, vaikų literatūros tyrinėtoju KĘSTUČIU URBA kalbėjosi Laimutė Adomavičienė Neseniai grįžote iš 35-ojo IBBY kongreso Naujojoje Zelandijoje, iš kur parsivežėte prestižinį Garbės apdovanojimą už S. Hartnett knygos „Sidabrinis arkliukas“ vertimą, skaitėte pranešimą. Kokie jūsų įspūdžiai? Kai atsiduri tarp bemaž 500 bendraminčių iš viso pasaulio, pasijunti labai gerai. Ne vieną kongreso dalyvį pažįstu jau kelis dešimtmečius, asmeniški pokalbiai apie vaikų literatūrą...
Unė Kaunaitė. „Laiškai Elzei“. – V.: „Alma littera“, 2016. Premijų medžiotojai neretai parašo knygelių kokiomis nors socialiai aktualiomis temomis. Gauna premiją, džiaugiasi, čepsi. Svarbiausia virkdyti – geriausiai tai pavyksta rašant apie holokaustus ir emigracijas, na, gal dar apie posovietinį neįgalumą. Parašytų ir apie pabėgėlius – naujos temos, naujos premijos... Tik kad tie neatvažiuoja. Prieš akis turime kiek kitokį atvejį – naują jaunimo rašytojos Unės Kaunaitės knygą „Laiška...
litmenis alkanas tavo eilėraščių. rugsėjui padarykim publikaciją? pagalvoki... Gytis Norvilas Vėl išblaivėjau: mano kūryba – net ta,spontaniška, nelaukta,jaunystėje kartais nustebindavusi –bevertė. Turbūt galvoji, kad v...
Aidas Marčėnas. „Viename“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Jau ne recenzija, jau praėjęs knygos karštasis laikas. Bet vėl ruduo, ir Aido Marčėno „Viename“ – lyg paskutiniai žiogai prieš šalnas – čirpia, kalbina. Imi ir pagalvoji kartais – kaip gyvena poetas, jei dar ir tarnybos neturi, nevaikšto į darbą, jei viskas sukasi apie žodžius, žodžius, žodžius. Net ir kai eina ratais kokiu pamėgtu taku, senamiesčiu, pačiu miesto pakraščiu, pro bažnyčias senas, per Rasas...
Sekmadienis. Kelis kartus supypsi telefonas. „Būk žmogus, pažiūrėk, kas ten“, – šūkteliu paaugliui sūnui minkydama pyrago tešlą. „Tuoj“, – atsako šis ir po poros minučių padėjęs savo telefoną tikrina manąjį. „Čia turbūt tavo danai... Kažkas apie chlamidijas... Maam?!!“ Nuo planšetinės šachmatų partijos akis pakelia vyras. Miltuotomis rankomis pagriebusi telefoną, prisimenu: būdama Kopenhagoje užsisakiau SMS novelės prenumeratą. Ši paslauga teikiama Skandinavijoje registruotiems abonentams,...
Neseniai vienas žmogus, grįžęs iš kelionės po Sibirą, pasakojo man apie tremtinių kapines pušyne: vienišas ir spalvingas. Visi kapai pliki, viena žemė, tik tankiai prismaigstyti plastmasinių oranžinių, rožinių ir raudonų gėlių, o aplink tuos kapus ryškiai mėlynos tvorelės, apvyniotos geltonom gėlėm. Įsivaizdavau tokį nežemišką vaizdą, pušyną, kuriame patiestas skaisčiai raudonas kilimas, išmargintas mėlynais ornamentais. Kai paskui pamačiau telefonu darytas nuotraukas, gerokai nusivyliau ar, tik...
Laudacijos 2016 metų Jotvingio premijos laureatui Eugenijui Ališankai ir Jaunojo jotvingio premijos laureatui Nerijui Cibulskui Kalbėti apie Eugenijaus Ališankos nuopelnus lietuvių poezijai ir literatūrai būtų siaubingai nuobodu, nes jų yra daug, ir visi sąmoningi skaitytojai juos žino patys. Nežino tik tie, kurie šįvakar ėjo į šokius ir ne į tą salę pateko. Kai prieš keletą dienų mano telefonas prašneko Antano A. Jonyno balsu apie laudaciją šių metų jotvingiui, iškart sutikau parašyti...
Mano pranešimas nepagrįstas moksliniu tyrimu – jis subjektyvus ir patirtinis, savo teiginius grindžiu asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais, perskaitytomis knygomis, įsivaizdavimais. Nežinau, ar tai lemtis, tačiau mano kritika dažniausiai sulaukia epitetų „bloga“. Neretai „blogais“ vadinami ir straipsniai, recenzijos, net tyrimai, kurie man, gal todėl, kad pati turiu neabejotiną polinkį į „blogį“, itin patrauklūs. Ši situacija ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra bloga ir gera kritika Liet...
Šis rašinio pavadinimas – iš Timo K. Mukkos knygos „Balandis ir aguona“. Keistoka, beveik absurdiška, bet ir patraukli mintis – dangus kiekvieną akimirką kitoks, štai kodėl jis dangus, pažadėtasis, išsvajotasis. Ne vienas, o net keli dangūs mainosi, veriasi visose trijose knygose, kurias šį kartą minėsiu. Savaip giminingose. Gamtiškose. Rūsčiose. Keistose. Itin lengvai ir greitai perskaitomose. Šiaurietiškose. Jei nekenčiate peizažų aprašymų, šios knygos ne jums. Nei knygos, nei mano pasakojima...