Robertas Walseris (1878–1956) – vienas žymiausių ir įdomiausių šveicarų rašytojų (lietuviškai turime porą jo romanų), literatūrologų vadintas „trūkstama grandimi tarp Kleisto ir Kafkos". Beje, abiejų gyventu laikotarpiu už Kafką Walseris buvo gerokai žinomesnis ir populiaresnis. Vėliau komplikavosi ne tik jo tekstų stilistika (tiesa, pastaroji tik teigiama prasme), bet ir psichika. Rašytojas pradėjo girdėti balsus ir regėti haliucinacijas. Beprotnamiuose iš viso praleido 27 metus, pagerėjimo l...
Durys atsiveria ir įvirsta motina su krepšiais. Jai iš paskos – Aurimas. – Tai ką, karvės, nei bulvių nenuskutot? – motina kreipiasi į Karusę, kuri kampe plauna indus, monotoniškai braukdama mazgote per lėkštes. – Čia tau ne diskoteka. Motinos palaidinė sudrėkusi nuo karščio, kakta ir viršutinė lūpa pasidengusios smulkiais prakaito lašeliais. Pašiūrėje karšta, nes saulė popiečio metą kaip tik pasisukusi į šią pusę ir negailestingai kepina šiferio stogą. Inga, sėdėdama ant savo gulto, meta...
Amoralistas Oskaras Vaildas, gėjus Vadimas Kozinas, biseksualė Marina Cvetajeva, žudikas Josė Davidas Alfaro Siqueiros, ekshibicionistas Džimas Morisonas, antikrikščionis Šarlis Bodleras, alkoholikė Dženis Džoplin, psichikos ligonis Van Gogas, narkomanas Vladimiras Visockis, nešvankėlis Venediktas Jerofejevas, savižudis Vladimiras Majakovskis, mizantropas Džonatanas Sviftas, ištvirkėlė Marina Abramovič, veltėdis Josifas Brodskis – jie padeda man išgyventi, išgyventi dar vieną dieną, su manimi da...
Esu filosofijos magistrantas. Filosofijoje mane domina refleksijos problema, galimybės ir ribos bei pagrindinės šiuolaikinės kontinentinės filosofijos mąstymo formos. Literatūroje ir mene apskritai matau dvi problemas. Pirmoji yra kūryba, antroji – realizmas. Mane domina, ar realizmas turi ateitį. Apie kūrybą nemanau nieko „romantiško". Tai labai rimta teorinė problema, į kurią aštriausiai nagus pastaruoju metu buvo suleidęs mano pusiau mėgstamas Deleuze'as. Nieko daugiau apie save pasakyti...
Arija Elksnė (1928–1984) *Koks nuolankumas ir švelnumas.Gėlė taip kalbas su gėle.Koks nuolankumas ir švelnumasSu nuodėmės kibirkštėle. O grožis! – po liūties lašeliai,Kur liepžiedžiuos sušvinta.Ir siaubas! – kad net akmenukasGelmėn į Gaują krinta. Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.Taip obelis vaisius atneš.Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.Kažin, ar atlaikysiu aš. Lija Brydaka (g. 1932) *Kas man priklauso senojoje Rygoj?Tas skersgatvis, kur senas grindinys?Namie tie perdažyti – Br...
„Seimo I rūmuose vyks atvirų durų valandos. Veiks vaikų dirbtuvėlės..."Iš Seimo pranešimo spaudai Nuo Šiaulių ligi Šilėnų klykusi mažoji Kornelija ties septintu kilometru užmigo ir sapnavo linguojantį traukinio vagoną, langą, už kurio nematomos rankos stumiami į praeitį slysta stulpai, medžiai ir visoks pakelės šlamštas. Apie savo ašis beprotiškai greitai besisukantys ratai šnypščia, trinksi, urzgia įkaitę. Radviliškis. Nekst – Kėdainai steišn. Pššš, durys užsidaro, butelis atsidaro, tyliai...
Sergejus Dovlatovas (1941–1990), žymiausias XX a. antrosios pusės Rusijos rašytojas, buvo žydo, lietuvišku Donato vardu, ir armėnės sūnus (abu tėvai, teatro režisierius ir pripažinta leidyklų kalbos redaktorė, pergyveno savo vaiką). Studijavo ir nebaigė filologinių mokslų Leningrade, nes buvo dramatiškai įsimylėjęs gražiausią instituto merginą, šovėsi ir pagaliau nusitrenkė į armiją, kur pateko į lagerių apsaugą. „Viskas pasikeitė. Ėmiau galvoti apie save trečiuoju asmeniu... Faktiškai aš jau ra...
Jokūbas Krupnikas jautėsi atsidūręs aklavietėje. Dulkėtoje, aklinai užkaltoje, padvikusioje pelėsiais. Kampas, į kurį gyvenimas jį užspeitė, jam buvo panašus į karstą, pastatytą stačiai. Ir šitaip, beje, buvo kadaise palaidotas, pristigus vietos senovinėse miestelio kapinėse, jo amžinatilsį tėvukas, kuris žvalgėsi po pasaulį kaip anarchistas, o draugų ratelyje – ir kaip humoristas, tačiau buvo oficialus kandidatas į partiją, dūstančią nuo įsisenėjusių ligų ir įsikibusią į valdžią. Gimnazijos...
Vieną dieną Dievas pavargo teisti mirusius žmones, todėl leido jiems gyventi amžinai. Visi labai apsidžiaugė, pradėjo švęsti, džiaugtis gyvenimu. Bet tik ne ritualinių paslaugų teikėjai. Laidotuvininkai, kapinių prižiūrėtojai ir paminklų statytojai tuoj sukilo, net duobkasiai su krematoriumų savininkais susivienijo ir ėmė garsiai reikšti nepasitenkinimą. Tai iš ko dabar reikės gyventi, piktinosi jie visi, iš ko duoną valgyti? Negi badu teks dvėsti? Numirėlių taigi nebebus! O juk amžinas biznis!...
„Gerai, gerai, ne."Iš posėdžio redakcijoje Medūnas METAI „Mes norim šventę švęst!"Kažkur girdėjau „Kaimo girtuoklius trauks iš alkoholizmo liūno."Naujienų portalo straipsnio antraštė Pavasario linksmybės Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą,Bet svietas dėmesio anei menkiausio nekreipė –Žadintuvai juos budindavo, o ne kažkokia saulė,O šviesos pritrūkę, tik jungiklį spusteldavo.Putodams sniegs jau prieš mėnesį visur į nieką pavirto,Nes keisti dalykai sviete dėjosi, ir žiema neretaiVėlyv...