Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentą“ skaičiau plaukiodama 30 metų prisiminimų, apmąstymų, vertinimų ir pervertinimų lauke. Taip knygos skaitymas virto dar viena subjektyvia tiek knygos, tiek jos autoriaus, tiek savo gyvenimo peržvalga. Neprisimenu tos 1990-ųjų balandžio dienos, kai pirmąkart susitikau su Redaktoriumi. Prisimenu iš karto po to buvusią pirmąją darbo dieną vos prieš kelis mėnesius naują vardą gavusiame „Lietuvos ryte“...
Kalbantis su bičiuliu psichologu, jis, apibūdindamas dabartinę pandeminę situaciją ir jos vertinimus, pavartojo terminą „interpretacijų konfliktas“. Kad ir kokie būtų pateikiami duomenys – pasisakantys už skiepų naudą ir ją neigiantys juos interpretuos skirtingai. Ir tikrai dauguma bandymų surengti racionalią diskusiją apie skiepus ir karantininius ribojimus, atrodo, iš anksto pasmerkti. Na, pavyzdžiui, pranešama, kad, Statistikos departamento duomenimi...
Kelintą mėnesį nepaliauju galvoti apie Ardžuną. Tą „Mahabharatos“ personažą, labiausiai žinomą dėl pokalbio su Krišna – „Bhagavatgytos“. Nors gal ir nežinomą. Kai dundėdami būgnais ir cimbolais Vilniaus senamiesčiu praplevena vakarietiški vaišnavai, galvoti tegali tik apie Krišną ir Ramą, visi kiti indiškų epų veikėjai tarsi neegzistuoja. Tiesa, jei nebūtų tų garbintojų, mūsų kultūrinėje sąmonėje neegzistuotų ir tas vien...
Dar sovietų okupacijos laikais Lietuvoje buvo kilęs nemenkas susidomėjimas Rytų filosofijomis. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuva būtų priklausiusi Rytų pasauliui. Vienas lietuvių filosofas dar tarpukaryje plėtojo Lietuvos, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės, koncepciją. Rytų civilizacijoje jis matė dvasios, intuicijos ir tikėjimo persvarą, o Vakarų – technikos, racionalizmo ir organizacijos. Domėjausi Rytų kultūromis ir aš, bet niekada neabejojau, kad priklausome Vakarų c...
Gyvenimas – visada asmeniškas nuotykis slenkant aštria neapibrėžtumo valdomo pasaulio briauna. Bet kas mus laiko ant šių gyvybės skustuvo ašmenų? Dvasios stiprybė? Prigimties plastiškumas? Baimė? Skausmas? Aneta Anra, rašydama apie XX a. vidurio moralinį lūžį, kartoja: „...pasaulis galėtų būti toks gražus.“ Ir lyg pati sau prieštaraudama kiekviename puslapyje kalba apie to gyvenimo grožį. Tą grožį, kuris visada a...
Greta nudistų paplūdimio prie Girulių nuo Antrojo pasaulinio karo stūkso artilerijos baterija „Memel-Nord“. Šiltą šeštadienio popietę pasieniečiai čia atidarinėjo valstybės sienos apsaugos ekspoziciją. Klaidžiodami po kopas užtikome jų palapines ir proginėms nuotraukoms įsmeigtą Lietuvos sienos žymą. Užsirioglinę ant cementinės platformos apžvelgėme baltai ir žaliai mirgančius svečius, o pradėję dairytis, kaip nulipti, išvydome draugiškai...
Ar verta diskutuoti apie dalykus, dėl kurių diskutuojančios pusės radikaliai nesutaria? Viešoji erdvė tam ir skirta, kad būtų keičiamasi nuomonėmis ieškant geriausių sprendimų. Įsitraukęs į diskusiją apie prigimtinę šeimą sulaukiau pastabų, kad kalbu apie visiems akivaizdžius dalykus. Esą šeimos modelių įvairovė vieniems yra savaime suprantama ir jiems to aiškinti nereikia, o kitiems, kurie tiki nekintama monogamiškos šeimos prigimtimi,...
Vienoje iš gyvybingų feisbuko grupių, kuriose kalbama apie rimtus ir praktiškus reikalus, tokius kaip patalpų nuoma, iškeliamas klausimas: ar butą geriau nuomotis be orkaitės, ar be indaplovės? Šimtas žmonių samprotauja, lygina, kontekstualizuoja, ironizuoja, detalizuoja, mąsto! Kitas šimtas pasisako trumpai ir drūtai. Iš pradžių rezultatas apylygis, vėliau į priekį ryškiai išsiveržia orkaitė. Bėkite į šalį su savo klimat...
Martinas Heideggeris, kaip žinia, nesikratė nacionalsocialistų. Nors Freiburgo universiteto rektoriumi (nacių valdymo pradžioje) jis išbuvo vos metus, partijos narys liko iki pat karo pabaigos. Jokios didelės graužaties filosofas dėl to nejautė (pokariu miglotai užsiminė, kad rektoriaudamas nesitikėjo, jog partijos veikla ilgainiui bus tokia...), tad ir jokios atgailos neatliko. Viena vertus, būtų pernelyg teatrališka mąstytojui, idealizavusiam kaimišką buitį...
Ne, šis tekstas ne apie Tomą Venclovą, kurio eilutę kiauliškai nukosėjau ir nesivarginau uždėti net kabučių. Nors teisybės dėlei reikia pasakyt, kad ta eilutė man iki šiol labai patinka. Daug kas iš T. Venclovos patiko dar mokykloje. Kai 11 klasėje, pabėgusi iš fizinio, nuėjau į „Roto“ knygyną, tuo metu įsikūrusį Vilniaus Kalvarijų g., priešais licėjų, kur sėkmingai arba nelabai spręsdavau chemiją, ir nusipirkau jo eilėrašči...