Kai rašiau straipsnį pavadinimu „Civilizacijų konfliktas“ („Literatūra ir menas“, Nr. 4, 2022-02-18), nemaniau, kad pavadinimas taps pranašiškas. Tiesa, tuo metu mąsčiau apie Lietuvos konfliktą su Kinija dėl Taivano, o pranešimai apie galimą Rusijos karą su Ukraina nors ir atrodė grėsmingai, juos vertinau kaip informacinio karo dalį. Kai Rusija pripažino Luhansko ir Donecko regionų nepriklausomybę, patikėjau, kad triukšmas tuo...
Pagyvenusi pora – Jis ir Ji – po kelerių metų, sekmadienį, pagaliau susiruošė į kiną. Iš tiesų net ne į „tikrą“ kiną, ne į „Skalviją“, „Forum Cinemas“ ar „Pasaką“, bet į virtualios realybės seansą. Sekmadienis buvo neeilinis, pirmasis karo sekmadienis, nors karą jie matė ne pro langus, bet televizoriuje ir kompiuteryje. Nuo nepertraukiamo kelių dienų spoksojimo į mirguliuojančius ekranus abiem išsauso aky...
Šiomis savaitėmis, panaudojant ne itin vykusią poetinę klišę, gulamės ir keliamės su žodžiu „Ukraina“ lūpose. Bet ta klišė yra realybė. Į gyvenimo sceną atėjo ir gerokai daugiau frazių, anksčiau vartotų kone vien pašaipiai. Palinkėjimai „kad tik karo nebūtų“, „ramaus savaitgalio!“, „už mūsų ir jūsų laisvę!“ tapo tikri, be ironijos dvelksmo. Šiandien galime skaityti karo metų poeziją ir net tapatintis su...
2019-aisiais ilgos diskusijos apie kažkokią smulkmeną metu staiga suvokiau, kad žmonės sugeba kurti vaizdus savo galvose, pavyzdžiui, jie gali išvysti mylimojo ar nepažįstamosios veidą – spalvotą, trimatį, judantį. Taip, tarsi išties matytų! Anksčiau maniau, kad visa tai – metaforos. Ar prisimenate vaikišką pratimą skaičiuoti avis, kai sunku užmigti? Bandydama jį atlikti, tiesiog mintyse sakydavau: „Vienas, du, trys, keturi...“ O kiti regi k...
Interneto eros pradžioje vienu metu naudojau slapyvardį „klaidų kolekcininkas“, nors visuomet pašėlusiai bijojau klysti. Ir dabar kartais nepatikiu, kad klaidos yra leistinos ar pateisinamos, kartais net per pokalbius su įvairiais pažįstamais, ypač tais, kurie kam nors vadovauja, pagaunu save vis bandantį išgauti patvirtinimą, kad žmonės klysta, kad taip tiesiog įmanoma, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Beje, kartai žaviesi tuo, ko bijai. Aldousas Huxley &bdquo...
Paprastai manome, kad utopijos – tai gero, racionaliai sutvarkyto visuomeninio gyvenimo vizijos. Jos pasakoja apie protingai veikiančias šalis, kuriose visi gyventojai gyvena gerai, sveikai ir harmoningai, puikiai sugyvena tarpusavyje, užsiima prasmingomis veiklomis ir apskritai yra laimingi. Ir dar. Dažniausiai apie utopijas nemanome nieko gero. Nes jos neveikia ir šiandien jas galima kurti nebent kaip humoristinius kūrinėlius, pašiepiančius nelinksmą nūdi...
Konfliktą su Kinija politologai dažnai vertina kaip nesėkmingą Lietuvos užsienio politikos rezultatą. Šis santykių paaštrėjimas yra tik diplomatijos klaida ar gilesnio civilizacinio konflikto išraiška ir Lietuva nejučia atsidūrė civilizacinių įtampų centre? Civilizacijos ir jų konfliktai paprastam skaitytojui tikriausiai atrodo labai tolimas dalykas, kuris vargu ar gali kelti kokių nors aistrų. Tačiau tai tik paviršutinis įspūdis. Civilizacija persme...
Nesu važiavęs amerikietiškais kalneliais, nors prieš daugelį metų turėjau tokią galimybę. Buvau išgėręs bokalą ar du alaus, drąsos tarsi užteko, bet žinojau, kad pakeliui didesnę dalį suaugusiųjų gėrimo atpilsiu kaip kūdikis. Nuo paauglystės nemėgstu visokio raugo sūpynių, kelionėse laivais skrandis neleidžia grožėtis įstabiais vaizdais, nežinia kiek jų pražiūrėjau indonezijose ir tanzanijose. O kur dar garsiosios vaikystės kelionės zaporožiečiu į Obelius, ka...
Vis prisimenu poeto bei dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus pasvarstymus, išsakytus interviu Mindaugui Nastaravičiui, kodėl jis esą pirmiausia yra poetas: „...daugybę kartų ir blaivas, ir ne visai daugybei žmonių (pirmiausia – moterų) esu deklamavęs daugybę tiek kitų poetų, tiek savo eilėraščių. Tuo tarpu nė sykio nesu deklamavęs jokio dailėtyros ar dailės kritikos teksto.“ O aš pats vis bandau pramušti sienas i&scaron...
Antros kartos imigrantai dažnai aptariami kaip tam tikra socialinė problema. Jauni atvykę į kitą šalį su tėvais ar jau gimę svetur kone akimirksniu išmoksta naują kalbą ir lengvai prisitaiko prie supančios kultūros. Nepaisant to, vis tiek jaučiasi svetimi – patiria ksenofobiją ir – svarbiausia – sunkiai randa ryšį su tėvais bei apskritai savo praeitimi. Kartais tiesiog negali susikalbėti su vyresniais šeimos nariais. Nereikia dairytis toli...