Martinas Heideggeris, kaip žinia, nesikratė nacionalsocialistų. Nors Freiburgo universiteto rektoriumi (nacių valdymo pradžioje) jis išbuvo vos metus, partijos narys liko iki pat karo pabaigos. Jokios didelės graužaties filosofas dėl to nejautė (pokariu miglotai užsiminė, kad rektoriaudamas nesitikėjo, jog partijos veikla ilgainiui bus tokia...), tad ir jokios atgailos neatliko. Viena vertus, būtų pernelyg teatrališka mąstytojui, idealizavusiam kaimišką buitį...
Ne, šis tekstas ne apie Tomą Venclovą, kurio eilutę kiauliškai nukosėjau ir nesivarginau uždėti net kabučių. Nors teisybės dėlei reikia pasakyt, kad ta eilutė man iki šiol labai patinka. Daug kas iš T. Venclovos patiko dar mokykloje. Kai 11 klasėje, pabėgusi iš fizinio, nuėjau į „Roto“ knygyną, tuo metu įsikūrusį Vilniaus Kalvarijų g., priešais licėjų, kur sėkmingai arba nelabai spręsdavau chemiją, ir nusipirkau jo eilėrašči...
„...mano nuomonėje kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdy garbę“, – taip laiške Povilui Višinskiui Žemaitė rašė 1897 m., jau įžengusį į šeštą dešimtį. Prisipažinsiu, dar paauglystėje, kai itin menkai suvokdama pirmąkart skaičiau kantus ir heses, jaučiausi didžiai protinga ir kiekvieno rašyt...
Šeimą dažniausiai suprantame kaip vyro ir moters meilės ryšiais grindžiamą sąjungą, kuri įsikūnija iš šių ryšių gimusiuose vaikuose. Kita vertus, net ir didžiausiam idealistui aišku: toks apibūdinimas neapima visų šeimos ryšiais susietų bendruomenių. Be abejo, Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos gali būti tik monogamiškos. Kitaip sakant, vyras gali turėti tik vieną žmoną, o moteris – ti...
Pavasaris pasibaigė taip ir neprasidėjęs. Bet gal tik man taip atrodo? Juk pražydo net tie augalai, kurie ankstesniais metais ilgai dvejodavo, ar apskritai verta žydėti, žolė – iki kelių, paukščiai pernelyg nesislapstydami dėjo kiaušinius visur, kur tik rado plyšelį, net šildymą mieste išjungė, nors sodyboje šildytuvą bent trumpam įsijungdavau iki paskutinės gegužės dienos. Bet „Poezijos pavasario“ nebuvo. Girdėjau, jis vyks...
Nusistebėjimas Aną mėnesį dalyvavau projektinių pasiūlymų svarstyme. Tai toks renginys, kuriame pristatomi numatomi statiniai ar perstatiniai. Mažai kas į tokius susirenka. Gal rengėjai pasistengia, kad informacijos nebūtų per daug, o gal potencialūs interesantai neturi tokiems svarstymams sveikatos. Užtat paskui, kai jau prasideda suprojektuoti darbai, būna verksmo ir dantų griežimo: kodėl su visuomene „neišdiskutuota“ (kaip mėgsta sakyti vienas pasibaigus...
Paauglystėje ant popieriaus surašiau visus mėgstamiausių rašytojus. Buvo malonu vis užmesti akį į tą olimpą ir jausti, kad sąrašas geriausiai apibūdina, kas esu aš. Jame, žinoma, nebuvo nė vienos moters pavardės. Kiek apskritai tuomet buvau perskaičiusi moterų rašytojų kūrinių, pažiūrėjusi moterų režisuotų filmų? Pakaktų vienos rankos pirštų. Todėl nieko keista, kad pradėjusi rašyti pati tekstuose pasitelkdavau vyriškąją giminę....
Kai skaitysite šį tekstą, Lietuva švęs Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šia proga žurnalistai, įvairaus plauko knygiai sveikins vienas kitą, valdžios žmonės – visą Lietuvą. Dauguma internetinių leidinių įdės žinutę, nurašytą iš „Wikipedios“ – ką čia kasmet nauja pasakysi. Kai kuriuose internetiniuose burbuluose pokšės virtualūs šampano buteliai. Na, gal ir nebus taip linksma kaip per Jonines, bet vis pro...
„Proto miegas gimdo pabaisas“, – užrašė ispanas Francisco Goya (1746–1828) vienoje garsiausių graviūrų. Manau, tas pat saldus miegutis gimdo ir pasakojimus apie genijus, pageidautina, išprotėjusius. Vienas jų – F. Goya. Išprotėjęs genijus, apkurtęs dėl paslaptingos ligos. Tvankias Madrido naktis virpina jo geidžiančių kilmingų damų vėduoklės, tolumoje girdėti kankinamų žmonių klyksmai, arenoje liejasi buliaus kraujas, grasinančiai ska...
Prisimindamas savo vaikystės žaidimus galiu tik stebėtis, kad juose nebuvo jokio (net ir paslėpto) bandymo pažeminti kitas tautas ar etnines grupes. Nei žaisdami indėnus, nei rusus ir vokiečius, nei lenkus tankistus (įkvėpimo šaltinis buvo serialas „Keturi tankistai ir šuo“) kitų tautų neniekinome ir nežeminome. Tai buvo vaidmenys, kuriuos atlikę vėl bendraudavome su kiemo vaikais nepriklausomai nuo jų tautybės. Tiesa, reikėtų paminėti, kad ši...