Vieną gražią dieną su Jurgiu (kai dar buvau ne senjoras, o paprastas laborantas, Jurgis vadovavo Konstrukcijų skyriui, kuriame triūsėme) įgėrėm biskį raudonojo vyno, pakankamai (kaip dabar sakoma) nedaug, tiesiog apgailėtinai mažai, bet pasikalbėti jau tapo įmanoma. Beje, pastebėjau, kad visada verta paminėti raudonojo arba baltojo, tai kažin kodėl sutaurina veiksmą. O, pavyzdžiui, šampanas iš plastiko puodelių – ne. Bet jeigu to neišduodi, sakai paprasčiausiai: „Išgėrėm šampano“, neaiškini, kad...
Mums reikia Simbolio! Kad galėtume vėl patirti kolektyvinį džiaugsmą, mums verkiant reikia Simbolio! Ir jis turi stovėti greta Gedimino prospekto arterijos, pačioje Vilniaus ir visos Lietuvos širdy – Lukiškių aikštėje. Dabar ta tuščia vieta – tai nuolat akis badanti mūsų valstybės širdies nepakankamumo diagnozė. Akivaizdu, Vytis virsta nebe vienijančiu, bet skaldančiu simboliu. Tai tarsi koks Vamzdis. Nors anuomet daugelis dėjosi meno kritikais, atakavo „Krantinės arkos“ idėją ir, neva perpra...
Sąmoningumo kaip filosofinės kategorijos problematiką nuosekliausiai lietuvių kultūros istorijoje plėtojo Vytautas Kavolis. Jo mokinys Leonidas Donskis, sekęs Mokytoju ir nėjęs autoriteto neigimo keliu, pirmiausia buvo moralistas ir etikos filosofas. Poetas Tomas Venclova polemizuodamas L. Donskį yra pavadinęs ne filosofu, o publicistu. Toks priskyrimas akivaizdžiai parodo, kad pastarasis buvo labai arti įvairiausios žmogiškosios elgsenos filosofinio apmąstymo, kurį Vakarų kultūra priešina fil...
Žvelgiant iš literatūros lauko, 2012–2016 m. kultūros ministrą tarsi turėjome, tačiau tas vadinamasis ministras nespėjo nieko reikšminga nuveikti rašytojų ir skaitytojų labui, nors dar 2012 m. savo ausimis girdėjau kolegų džiūgavimų, esą būsią labai gerai, kad ministru paskirtas Šarūnas Birutis, nes jis kadaise dirbęs Lietuvos rašytojų sąjungoje ir net dalyvavęs steigiant Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą. Tuoj bus metai, kai turime naują kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, apie kurią...
Emocionalioji dalis. Vilnius periodiškai niokojamas negandų – 1530, 1610, 1737, 1748 ir 1749 m. didieji gaisrai, maras ir badas po karo su švedais XVIII a. pradžioje. Pastarojo dešimtmečio Vilniaus piktžaizdė, tiksliau, netgi dvi – Tadas Gutauskas ir Vaidotas Ramoška. Šie du veikėjai, kažin kokiu būdu įgiję galingųjų patronažą, vis terorizuoja ir dergia Vilnių. Visai neseniai sostinę vėl užgriuvo neganda – Misionierių sodų parke atidengta „unikali“ šviečiančio angelo skulptūra, kurią sukūrė V. R...
Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų Suskaičiavau, kad šiemet suėjo po tiek pat metų – įveiktų sovietmečiu ir Nepriklausomybės įtvirtinimo lenktynėse. Mintis sukrėtė: nuoširdžiai nežinau, kokią porciją laisvės įsisavinau ir kuo ji pavirstų, jeigu po „Zapad“ pratybų į mano butą ateitų su šautuvu ir pasakytų, kad areštuoja buvusius „Atgimimo“ darbuotojus. Esu nepaprastai baili: norėčiau revoliucijų daugiau nepatirti. Priešingai nei mano draugė eseistė Dalia Staponkutė, Europą teisianti pe...
Rugsėjo mėnesio horoskopas Nemėgstu aš tų atostogų. Iš esmės tai tik nereikalingas laiko švaistymas, išpezimas kažkoks. Vasaros pabaigoj teko lankytis viename svarbiausių Lietuvos pajūrio kurortų, tai įspūdis, sakyčiau, nekoks. Beveik pačiame miestelio centre šernų šeimyna atėmė batoną, įspyrė miške sutiktas kiškis, o nudistų pliaže teko nelaimė išvysti nuogą diedą. Šis įvykis mane sukrėtė labiausiai, iki šiol bloga darosi prisiminus. Kažkoks košmaras, visiška pornografija. Nudistų pliažas, m...
...iš odžių apie gimtąją literatūrą...1 Simbolių vaidmuo politinėse ir kitose viešosiose kampanijose: artėjant rinkimams į Vokietijos parlamentą (vyks rugsėjo 24-ąją) vokiečių kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), siekdama privilioti maždaug 3,5 mln. „rusiškų vokiečių“ (išeivių-ateivių iš Sovietų Sąjungos) aktyviai išnaudoja dvigalvį erelį iš Rusijos herbo, kuris šiaip jau yra imperijos nostalgiją išgyvenančios valstybės simbolis. Rusijos nacionalinių mados rūmų vykdoma...
Įprasta manyti, kad nacionalistinis mąstymas apriboja tautas, atskiria vienos valstybės bei joje gyvenančiųjų teritoriją nuo kitos valstybės. Iš tiesų toks mąstymas dažnai fanatiškas, nes, priešingai, nei manoma, neturi ribų – nėra nacionalistinės valstybės, kuri saugotų savo sienas bei etniškumą ir kartu nenorėtų išplėsti savo ploto. Tiesiog nacionalistiniam mąstymui ribos nebūdingos, todėl jis pats išduoda, kodėl kovoja – fanatiškas nacionalizmas paradoksaliai reiškia pakrikimą ir buvimą be...
Izidoriaus Štoko veikale „Dieviškoji komedija“ yra tokia scena... Prie Šventojo Atsiskyrėlio nusidriekusi ilga trokštančių išsipažinti nusidėjėlių eilė. Vos pradėjus kažkuriam jų dėstyti savo griekus, Šventasis isteriškai sumosuoja rankomis, sušunka „prakeikiu, prakeikiu“ ir varo jį šalin. Ir taip su visais iš eilės – „prakeikiu, prakeikiu“ – ir šalip! Tai čia tokia atpasakota „citata“. Toliau... Prieš kokią dešimtį, o gal bent kiek mažiau, metų viename internetiniame leidinyje buvo skelbtas...