Aristofanas. Paukščiai. Iš sen. graikų k. vertė J. Dumčius. – Vilnius: Klasikų asociacija, 2013. 2013 metų pabaigoje sulaukėme puikios Aristofano „Paukščių" publikacijos, kurią parengė Klasikų asociacija ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojai. Aristofano „Paukščiai" – utopinė komedija, pastatyta 414 m. pr. Kr. pavasarį Atėnuose. Nors Aristofanas čia šaiposi iš V a. pr. Kr. atėniečių įsitikinimų, religijos, senųjų graikų poetų kūrybos, Atėnų teismų, politikų, įskundėjų, sofi...
Eimuntas Nekrošius savo gynybiniame bastione „Meno fortas" praėjusį savaitgalį parodė vienos dalies spektaklį „Jobo knyga". Režisieriaus iš Senojo Testamento paimta istorija su begale klausimų apie pelnytas ir nepelnytas kančias yra labai aktuali ne tik italams ir rusams (spektaklis anksčiau parodytas jų teatruose), bet ir lietuviams – ir Lietuvai. Aktualumu, tiesą sakant, šis kūrinys nušluoja programinius visuomeniškuosius Nacionalinio dramos teatro bestselerius. „Jobo knygą" žiūrovas gali „va...
Juozo Miltinio dramos teatro premjerinės „Žuvėdros" (sausio 18 d.) veiksmas klojasi ant grakščių lieptų ir po didžiule mėnulio pilnatim (scenografė Indrė Pačėsaitė). Kostia, nusisukęs nuo mūsų, medituoja, tyliai iškelia rankas ir žiūrėdamas į sustingusį dangaus kūną lėtai gulasi ant nugaros – vėliau elegantiškai melsvoje vakaro šviesoje šitaip somnambuliškai ant lieptelių gulsis ir kiti personažai... Taigi šitas mėnulis staiga tampa grėsmingai artėjančia Larso von Triero „Melancholijos" planeta...
Kauno valstybinis muzikinis teatras nuo 2011 m. spalio mėnesio savo repertuare turi spektaklį, dėl kurio visiems negausiems gražiojo dainavimo gerbėjams, laimei, dar likusiems Lietuvoje, verta nukakti į laikinąją sostinę. Tai G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur" (Lucia di Lammermoor). Nuo kauniškės premjeros prabėgo jau daugiau nei dveji metai, tad, regis, kokia prasmė apie jį rašyti dabar? Pirmiausia per tuos dvejus metus kažin ar įvyko daugiau nei tuzinas šio šedevro „seansų", todėl kiek...
Vienintelis kadaise matytas Loros Juodkaitės „Salamandros sapnas" (2006) mano atmintyje, neatsižvelgdamas į žanrų skirtumą, yra garbingai įsitaisęs greta klasikinės sensansinės „Mirštančios gulbės" – tik kad Loros modernaus šokio trukmė ilgesnė. Turbūt tą patį pirmiausia galėčiau pasakyti ir apie naujausią jos kūrinį „Atmintis" – anotacijoje tarsi per prievartą suformuluoti egzistenciniai klausimai valandos ilgio monospektaklyje, išdidinti ir iškadruoti, ima vaidinti kažkokią prapjautą ir išvi...
Maskvos V. Majakovskio dramos teatras, pjesės autorius – M. Ivaškevičius, režisierius – M. Karbauskis, spektaklio premjera – 2013, gruodis. „Karbauskis šįkart paėmė savo tėvynainio, jauno, bet jau garsaus lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas". Didžiojo vokiečių filosofo figūra, žinoma, jau buvo patraukusi scenos meistrus – austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę yra puikiai pastatęs lenkas Krystianas Lupa. Ivaškevičiaus pjesė – visai kitokia. Tie, kas ją skaitė (šitokių yra m...
Prisipažinsiu, kad mane sužavėjo ankstesniame „Literatūros ir meno" numeryje paskelbta tokio D. Antanavičiaus chuliganiškai mėgėjiška impresija apie W. A. Mozarto operą „Visos jos tokios". Ir pagalvojau sau: kodėl neįvedus atskiros rubrikos „Mano opera ir baletas", kurioje į jį ir mane panašūs tipai galėtų pasidalyti savo įspūdžiais iš konkrečių operos ar baleto spektaklių. Juk dabar apie juos rašoma arba premjerų proga, arba pasirodžius kokiam nors didesniam ar mažesniam scenos korifėjui. Ir...
Įnoringas likimas (arba sąmokslininkai) pakreipė Lietuvos meno gyvenimą taip, kad A. Puškino „Eugenijus Oneginas" gruodžio 13 d., penktadienį (!), pasirodė Vilniuje kaip premjera ketvirtą kartą per neilgą laiko tarpą – prieš tai dar buvo dvi operos, D. Ibelhauptaitės ir V. Barchatovo, bei gastrolinė R. Tumino fejerija iš Maskvos. Jonas Vaitkus, tik ką tvarkingai svetimoje scenoje sustygavęs K. Binkio „Atžalyną" ir užliūliavęs žiūrovus, savajame Rusų dramos teatre vėl grįžo prie genialių nesupr...
Ką gi tokio rimto būtų galima pasakyti apie karikatūrinį (H. Bidstrupas), teatrinį (V. Bareikis), scenografinį (S. Biekšaitė), muzikinį (R. Vitkauskaitė, dir. R. Šumila), kostiuminį (L. Songailaitė) bei visaip kaip atlikėjišką „Įstabųjį ir graudųjį planą B"? Ar ne teisingiau būtų vietoj to išsižadėti visokiausių kalbų, išsinerti iš gerokai priplėkusio vaidmens žiūrovo, vien rutiniškai dar tebeieškančio nežinia kokių „prasmių", ir tiesiog užblevyzgoti – bent jau mintyse? Ak, būtų puiku, nes arg...
Operas smagu klausyti. Bet dar smagiau – žiūrėti. Jei gerai pastatytos. Jei blogai – nelabai. Dar blogiau – jei nėra ką nei klausyti, nei žiūrėti. Todėl buvo smalsu lapkričio 26 d. vakare iš lazdynų brūzgynų nukakti iki garsaus Gedimino miesto ir akies krašteliu žvilgterėti į dieviškojo Wolfgango ir bedieviškojo Lorenzo kūdikį, vardu „Taip visos daro" (Così fan tutte), kurį sau ir pasauliui pristatė Vilniaus miesto opera (kalbama apie spektaklį „Visos jos tokios" – red.).W. A. Mozarto scenos vei...