(...) Yana Ross, anksčiau dirbusi Berlyno Volksbühne ir Suomijos nacionaliniame teatre, į Lietuvos sceną atnešė įspūdingą ir naują režisūrinį požiūrį. Jos pastatyta „Mūsų klasė" skiriasi nuo šios pjesės pastarojo meto premjerų Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje: režisierė naudoja gyvą muziką, tragikomišką toną, kunkuliuojančią estetiką ir ekspresionistinį apšvietimą. Cirko triukai pakeičia smurtą – taip sukuriamas brechtiškas atstumas tarp režisierės pasirinktos žaismingos formos ir atvirai tra...
Klastingo rudens burtininko Autumno suvedžiota, aš, kvaiša, likau žiemoti gimtuosiuose vandenyse, tingėdama pakelti sparnus į šiltuosius kraštus. Bet spustelėjo speigas, užtraukė ledais Nerį ir kaip dabar ilgiuos aš savojo Egipto! Visa paguoda, kad pralaužusi mane sukausčiusius vandenis ir atsivertusi į žmogišką pavidalą, vieną kitą vakarą prasmunku į čia pat stūksantį Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tikėdamasi ten sutikti savo tikrąjį Zygfridą. Ir koks likimo pirštas: šių metų sau...
Vilniaus mažasis teatras, dėkui jam, išdrįso pademonstruoti mums mūsų literatūros mažąjį briliantą – Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės". Kiekvienąsyk atsivertęs (vartydamas šviesoje) tuos rašytojo sukrembliautus ir sudėtus krūvon žodelyčius imi stebėtis ir atskirų briaunų, ir visumos spindesiu. Žinome, kad klasikos inscenizacijos dažniausiai nusibraukia tik paviršinį kūrinio spindėjimą, bet ir juo mes pasitenkiname, mielai pasižiūrime į briliantą, tarsi vitrinoje už stiklo padėtą. Režisier...
Pastarajame „Sirenų" festivalyje buvo pristatyti du naujausi režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai, pastatyti Lietuvoje – „Paskutinė Krepo juosta" pagal airių absurdisto Samuelio Becketto pjesę ir „Žuvėdra" pagal rusų klasiko Antono Čechovo to paties pavadinimo kūrinį. Abu spektakliai susilaukė nemažo užsienio šalių kritikų dėmesio, tarp jų – ir lenkų kritikės Karolinos Matuszewskos. Jūsų dėmesiui – straipsnis, publikuotas Lenkijos mėnesiniame žurnale „Teatr" (Nr. 1, 2014). Oskaro Koršun...
Pernai jis pelnė „Auksinį scenos kryžių" už geriausią metų vaidmenį (Auklė spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus"). Šiemet, režisieriaus Jono Vaitkaus premjeroje, perėmęs estafetę iš Grigorijaus Gladijaus, jis persikūnijo į vieną garsiausių rusų literatūros personažų – Eugenijų Oneginą. Apie tekusį išbandymą kalbamės su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriumi 32-ejų VALENTINU NOVOPOLSKIU. Iš pradžių spektaklyje „Eugenijus Oneginas" sukūrei įsimintiną, demoniškumu spinduliuojantį Onegino tarno Gijom...
Aristofanas. Paukščiai. Iš sen. graikų k. vertė J. Dumčius. – Vilnius: Klasikų asociacija, 2013. 2013 metų pabaigoje sulaukėme puikios Aristofano „Paukščių" publikacijos, kurią parengė Klasikų asociacija ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojai. Aristofano „Paukščiai" – utopinė komedija, pastatyta 414 m. pr. Kr. pavasarį Atėnuose. Nors Aristofanas čia šaiposi iš V a. pr. Kr. atėniečių įsitikinimų, religijos, senųjų graikų poetų kūrybos, Atėnų teismų, politikų, įskundėjų, sofi...
Eimuntas Nekrošius savo gynybiniame bastione „Meno fortas" praėjusį savaitgalį parodė vienos dalies spektaklį „Jobo knyga". Režisieriaus iš Senojo Testamento paimta istorija su begale klausimų apie pelnytas ir nepelnytas kančias yra labai aktuali ne tik italams ir rusams (spektaklis anksčiau parodytas jų teatruose), bet ir lietuviams – ir Lietuvai. Aktualumu, tiesą sakant, šis kūrinys nušluoja programinius visuomeniškuosius Nacionalinio dramos teatro bestselerius. „Jobo knygą" žiūrovas gali „va...
Juozo Miltinio dramos teatro premjerinės „Žuvėdros" (sausio 18 d.) veiksmas klojasi ant grakščių lieptų ir po didžiule mėnulio pilnatim (scenografė Indrė Pačėsaitė). Kostia, nusisukęs nuo mūsų, medituoja, tyliai iškelia rankas ir žiūrėdamas į sustingusį dangaus kūną lėtai gulasi ant nugaros – vėliau elegantiškai melsvoje vakaro šviesoje šitaip somnambuliškai ant lieptelių gulsis ir kiti personažai... Taigi šitas mėnulis staiga tampa grėsmingai artėjančia Larso von Triero „Melancholijos" planeta...
Kauno valstybinis muzikinis teatras nuo 2011 m. spalio mėnesio savo repertuare turi spektaklį, dėl kurio visiems negausiems gražiojo dainavimo gerbėjams, laimei, dar likusiems Lietuvoje, verta nukakti į laikinąją sostinę. Tai G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur" (Lucia di Lammermoor). Nuo kauniškės premjeros prabėgo jau daugiau nei dveji metai, tad, regis, kokia prasmė apie jį rašyti dabar? Pirmiausia per tuos dvejus metus kažin ar įvyko daugiau nei tuzinas šio šedevro „seansų", todėl kiek...
Vienintelis kadaise matytas Loros Juodkaitės „Salamandros sapnas" (2006) mano atmintyje, neatsižvelgdamas į žanrų skirtumą, yra garbingai įsitaisęs greta klasikinės sensansinės „Mirštančios gulbės" – tik kad Loros modernaus šokio trukmė ilgesnė. Turbūt tą patį pirmiausia galėčiau pasakyti ir apie naujausią jos kūrinį „Atmintis" – anotacijoje tarsi per prievartą suformuluoti egzistenciniai klausimai valandos ilgio monospektaklyje, išdidinti ir iškadruoti, ima vaidinti kažkokią prapjautą ir išvi...