Gruodžio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvyko aktoriui Vladimirui Jefremovui (1942–2009) skirtas vakaras – atidaryta paroda „Vladimiras Jefremovas: penki aktorystės dešimtmečiai Lietuvos rusų dramos teatre“ (veiks iki vasario 1 d.) ir parodytas naujas dokumentinis filmas „Kritimas kaip skrydžio dalis“. Tą šaltą vakarą į teatrą trepsenome aplinkiniu keliuku, o ne laiptais – šie buvo nevalyti, nuo balkono kabojo tiulis, o užrašas skelbė: „Man – 100 metų. Jaučiuosi kaip dviejų dešimčių – a...
Tęsiame latvių teatro apžvalgą (žr. lapkričio 30 d. ir gruodžio 7 d. numerius) Beveik šimtametei Janio Rainio pjesei „Pūsk, vėjeli!“, 47-ajai jos interpretacijai Latvijoje, Liepojos teatre, kūrėjai suteikė tokį pavidalą, kad nuskambėjo per visą kraštą kaip nacionalinis pasididžiavimas, nacionalinė vertybė – moderni ir visiškai rainiška.Pavydu ir tokio miuziklo, ir apskritai tenykščio aukštesnio muzikinių spektaklių lygio.Maloniai trikdanti ir kone komfortiška nuostaba – atsidurti pažįstamoje,...
Praėjusį rugpjūtį Rygoje, tame pačiame – Dailės – teatre viena po kitos rodytos dvi „Freken Julijos“. Valmieros teatro ir maskviškio Nacijų teatro (rygiečiai dosniai maitinami rusiška grietinėle). Grafaitė Julija grūmėsi su tėvo liokajumi Žanu. Rusų spektaklyje, režisuotame Thomo Ostermeierio, oligarcho vairuotojas, buvęs kareivis Čečėnijoje, leidosi į žaidimus su boso, buvusio generolo, dukra (naują pjesės versiją parašė Michailas Durnenkovas). Pateptieji talentai Čiulpan Chamatova ir Jevgeniju...
Dairydamasi į Alvį Hermanį užaugo jaunoji latvių režisierių karta. Matydama, kaip galima traktuoti teatrą ir kaip ne, kas jau išsemta ar perspausta. Keičiasi visas Latvijos teatro kontekstas, tokių įdomių ir intensyvių procesų, kurie dabar išplito, dar nėra buvę. Šitaip konstatavo pats A. Hermanis, dalį nuopelnų priskirdamas Marai Kimelei ir jos kolegoms dėstytojams. Pasak jo, Latvijos teatrai dabar kalba aktualia, šiuolaikine teatro kalba, kaip ir derėtų XXI amžiuje.Vienas tokių naujų reiškinių...
Su aktoriais DAINIUMI GAVENONIU ir VYTAUTU ANUŽIU, dar repetuojančiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyskupo Masalskio vaidmenis Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, kalbėjosi Saulė Čaplikaitė DAINIUS GAVENONIS: Su Justino Marcinkevičiaus kūryba buvote ir anksčiau susidūręs?„Katedrą“, žinoma, perskaičiau dar mokyklos laikais. Dailės mokykloje rengiau diplominį darbą pagal Marcinkevičiaus eilėraščius. Pirmasis profesionalus sceninis darbas – Kasparo vaidmuo „Mažvyde“ („Vaidilo...
Prieš Mano karta jau galėjo skaityti visas knygas, kokių užsigeisdavo. Ir aš keletą kartų skaičiau Ch. Palahniuko „Kovos klubą“. Ir jūs skaitėt. Po poros metų į knygos personažus ypač sėkmingame D. Fincherio filme įsikūnijo aktoriai, užšaldę bet kokį fantazijos darbą ir neapčiuopiamiems veikėjams suteikę formą. Iš pirmo žvilgsnio nei knyga, nei filmas nesubalansuoti merginoms – kažkoks stemplėje užstrigęs pasipriešinimo, sumišusio su pykčiu ir ašaromis, gumulas. Galiausiai jis sprogsta... ...
Bronzinis Juozas Miltinis turėtų būti patenkintas: patogiai koja ant kojos atsisėdęs pačiame scenos viduryje – ant granitinio sukamojo rato, dešinę ranką laisvai atmetęs atgal už kėdės atkaltės, kaire spausdamas knygą jis akivaizdžiai medituoja – galva pasukta į nykų daugiaaukštį viešbutį, pastatytą jo epochoje, bet aplink maestro atsivėrę tiek erdvės, kad tos jo vizijos turėtų būti itin vaisingos, šelmiškos, gerai sukomponuotos. Reikia manyti, kad be pono Mefistofelio žinios nuo jo vardo Pane...
Nepaprastasis ir įgaliotasis gėjų ambasadorius, specialusis teatrinės homoseksualistų subkultūros Lietuvoje atašė režisierius Gintaras Varnas prieš teatro „Utopia“ premjerą – kanadiečių dramaturgo Michaelo Lewiso MacLennano pjesę „Tiksinti bomba“ – makiaveliškai bylojo, kad homoseksualumas Lietuvoje iki šiol yra beveik neliečiama tema, apie kurią garsiai nešnekama, jos vengiama, jog tai Lietuvai visiškai neaktuali pjesė apie AIDS, kurio pas mus beveik nėra, apie gėjų meilę, kurios irgi pas mus b...
Spalį su jauduliu žiūrėjau filmą „Kelyje“. Buvau nusiteikusi blogiausiam, bet ir to negavau – vidutinišku filmu net iš širdies nepasipiktinsi. Kai važiuosiu žiūrėti „Baltos drobulės“ Kauno nacionaliniame, jaudinsiuos dar labiau. Reikšmingiausios paauglystės knygos turi šventumo statusą. Jų ekranizacijoms ir inscenizacijoms negali atsispirti, bet devyniais iš dešimties atvejų negali ir nenusivilti. Rodos, niekas tų šedevrų taip gerai nesuprato, kaip tavo penkiolikmetės smegenys.Amerikiečio Chucko...
Jeigu būčiau Teatro Ministrė, įsakyčiau teatrams už gautą finansinę injekciją kurti spektaklius vaikams. Ir turėtų tai daryti ne tik Jonas ir Petras, bet pirmiausia kaip parodai Eimuntas su Oskaru. Ir tada vaikai, atsiplėšę nuo kompiuterių, traukdami už rankų tėvelius, bėgtų į gyvą teatrą ir gautų daugiau šansų užaugti gyvais tėveliais. Ir patys teatrai, išsiklibinę nuo savidestrukcijos, nuo priešų, išvarymų ir drobulių, turėtų kur išleisti garą. Bet visa tai pasakos... Vilniaus mažojo teatr...