Kai prisimenu, kad didelę dalį lietuviškos dramaturgijos klasikos sudaro naivusis žanras – „Amerika pirtyje", „Žaldokynė", „Atžalynas" – purtau galvą nuo tos „amžių gūdumos" atsiribodama. Žinau, kad tos pjesės turi vagonus prisiekusių gerbėjų, tačiau negaliu savęs perlaužti ir žiūrėti (tiksliau, klausytis fiziškai) dramos scenoje panašių infantilių, mėgėjiškai parašytų veikalų. Tuo labiau tada, kai jie režisieriaus yra atidžiai profesionaliai supakuoti, pateikti kaip muziejinė vertybė, kuria re...
Lapkričio 8 ir 9 d. LNDT įvyks Kazio Binkio pjesės „Atžalynas" premjera.Su spektaklio režisieriumi Jonu Vaitkumi kalbasi Daiva Šabasevičienė. Pastatėte daugiau nei 20 spektaklių pagal lietuvių autorių kūrinius. Šiandien ir vėl prabylate apie lietuviškų temų svarbą teatre.Šiandien stebiu tam tikrą madą ar pasidavimą madai, kuri nėra pozityvi, net pasakyčiau, destruktyvi: tai toks „kankanas kapinėse". Daugelis „kūrėjų" net nesusimąsto, ką jie daro. Suprantu, palaidotas kūnas – puota kirminams, be...
Rugsėjo 26–28 d. iš skirtingų pasaulio šalių į Vilnių susirinko jaunieji teatro kritikai. Šįkart jie Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje trečius metus rengiamoje tarptautinėje konferencijoje įvairiais aspektais vertino teatro ir politikos ryšį. Kuo skiriasi teatro scena nuo Seimo tribūnos? Kas lemia spektaklio politiškumą? Kaip politinis klimatas veikia teatrą? Pateikiame ištraukas iš kelių pranešimų, skaitytų konferencijoje. Aušra Kaminskaitė, LMTATeatras – politikos oponentas (...) Prieš...
Vilniaus „Lėlės“ teatro scenos prieblandoje išryškėjęs senutėlis klavesinas išsyk priminė ankstesnį ir neužmirštamą savo brolį – klavesiną Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Mažosios tragedijos“ (1994), aplink kurį paskutiniame įkvėpimo šokyje sukosi Mocartas ir Saljeris. Šitie scenografiniai vartai įvedė, lydėjo ir neatstojo nuo manęs per visą spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą...“, Rolando Kazlo sukurtą apie Kristijoną Donelaitį. Tik per spektaklį supratau, kad Mozartas ir Donelaitis kūrė tuo...
Spalio 13 d. 12 val. Menų spaustuvėje „Stalo teatras" kviečia į spektaklio „Tarmių stalas" („Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų") vilnietišką premjerą.„Stalo teatras" tęsia objektų teatro tyrinėjimus – naujame spektaklyje visai šeimai aktoriai Saulius Čėpla, Saulė Degutytė, Jurgita Orlovaitė ir Edita Zizaitė keturiomis tarmėmis seka pasakas su muzikiniais intarpais ir animuoja senus lietuviško kaimo buities daiktus bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892–1978) drožinius. Beje...
Spalio 12, 13 d. LNDT Mažojoje salėje premjera – šiuolaikinio islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Nuošaly" pastatė Gytis Padegimas. Su režisieriumi kalbasi Daiva Šabasevičienė. Kaip Jūs atradote šią medžiagą? Kuo ji ypatinga, lyginant su kitomis šiuolaikinėmis pjesėmis?Visą laiką stengiuosi išlaikyti balansą. Mane domina įvairi dramaturgija – esu daug pastatęs ir Vakarų autorių, ir klasikos, ir šiuolaikinių pjesių. Visada įdomu atrasti naujus autorius. Manau, kad festivalių organizator...
Keistuolių teatro afišoje rašoma, kad „Tūla ir kiti" (rugsėjo 26 d.) – spektaklis apie meilę, mirtį ir vyną balsui ir pianinui. Norisi pridėti – laikrodžiui, kuris atlieka ne paskutinį vaidmenį, dėl pirmumo netgi galėtų pasirungti su pianinu.Scenografija kukli – pianinas, kėdė, balta siena ir vinis joje. Bet to užtenka, juolab kad monospektaklis padarytas tarsi tai susitikimas su rašytoju, kuriame šis pasakoja savo gyvenimo istorijas, Andriaus Kaniavos surinktas iš įvairių Jurgio Kunčino romanų...
Rugsėjo 18–22 dienomis Kaune būta daug judesio – dvidešimt trečiąjį kartą miestas sukvietė publiką į tarptautinį šokio festivalį AURA. Šiemet renginys skirtas Afrikos šiuolaikiniam šokiui. Nors festivalio metu pristatyti darbai įvairavo geografiniu požiūriu, apsiribosiu pagrindine AUROS festivalio tema. Neįklimpti į stereotipus ir neprimesti savo matymo tinklelio menkai pažįstamam kultūros reiškiniui – tokiu principu vadovavausi stebėdama pasirodymus. Tačiau dabar, kai bandau aprašyti matytą reg...
Mažojo teatro scena per premjerą tapo dar mažesnė, veik minimalistinė. Stalas, sofa ir kėdė, kėdė, kėdė, kėdė. Televizorius. Lentyna, kurioje – šaškių žaidimas ir dvi muzikinės dėžutės su šokančiomis figūromis – nešiojamieji karilionai. Nukryžiuotasis. Dar durys ir balkonas. Ir keturi aktoriai, taip pat sudaiktėję, sumedėję, tarytum susilieję su margu pasteliniu scenografijos tapetu. Juos protarpiais į gyvųjų pasaulį prikelia tik pamiršti antikiniai tekstai, bet net šitas jų kalbėjimas čia pat...
Nežinia, ką iš tiesų patiria Kauno geto merginos per surengtą orgiją – jos parodomos tik Vincento žvilgsniu kaip apsvaigusios, pasidavusios paleistuvės: „Dvi sumaniusios pasportuoti kekšės. Merginos judėjo vangokai, lyg būtų apsvaigusios nuo vaistų, alkoholio ar narkotikų" (p. 197). Geidulingai šokdama naciui, dulkinama priešais nukirstą rabino galvą Judita, Vincento suvokimu, irgi nesipriešina, net patiria malonumą (p. 213). Kur tuomet riba tarp budelio ir aukos patirties? Ar romano vaizdai, ku...