Estiška dūminė pirtis – ne tik veru tautinės mažumos paveldas, saugi erdvė dalintis patirtimis, bet ir filmo „Pirties seserys“ įkvėpėja. Pasakoja LUX Europos publikos kino apdovanojimo nominantė režisierė Anna Hints.

 

„Pirties seserys“. Antso Tammiko nuotrauka

 

Užaugau pietryčių Estijoje, veru tautinės mažumos bendruomenėje. Esu estė, bet pirmiausia – veru, turiu ir setų (kitos etninės mažumos Estijoje) šaknų. Turime savo kalbą, papročius. Su dukra kalbuosi tik veru kalba, nes svarbu ją saugoti. Biologijoje labai svarbi įvairovė, lygiai taip pat įvairovė svarbi ir kultūroje.

Mano močiutė, kuri perdavė visas dūminės pirties žinias, buvo veru setė. Jėzumi tikintys žmonės eina į bažnyčią, o mes einam į pirtį. Tai tarsi mūsų bažnyčia, integrali bendruomenės dalis. Net pirties pasta­tas nėra tik statinys, jis turi gyvybę. Kai į jį užeini, pasveikini kaip žmogų. Jei ilgai nebuvai pirtyje, kūnas ir siela pradeda niežėti. Mūsų tipo pirtis (be kamino, kad dūmai sklistų po pirtį) buvo paplitusi Baltijos jūros salose, Suomijoje, bet dauguma vietų prarado šią tradiciją. Išlaikėme ją autentišką, pas mus ji gyva. 2014 m. ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. 

Kai man buvo 11, mirė senelis. Prieš laidotuves su močiute, tetomis ir kitomis šeimos moterimis nuėjome į pirtį. Šiame ratelyje močiutė atskleidė, kad senelis per gyvenimą daug kartų jai buvo neištikimas. Per kelias valandas ji išliejo visas per gyvenimą susikaupusias emocijas – skausmą, pyktį, gėdą. Kai po visko rengėmės, pajutau, kad močiutė susitaikė su seneliu, galės ramiai jį išlydėti. Dabar suprantu, kad tuokartinis pasipirtinimas buvo tarsi mano įšventinimas į šį ritualą. Pirmą kartą patyriau sielos valymą. Štai ką dūminė pirtis reiškia mums, veru žmonėms, – eini ten nusiprausti kūno, išsivalyti sielos. Pirtis – gijimo vieta. Čia žinai, kad šioje planetoje yra saugi vieta, kur gali absoliučiai apsinuoginti. Kalbu ne tik apie drabužius. Tai patyręs, išlaikai saugios erdvės jausmą už pirties sienų. Man tai suteikia drąsos ištverti bet kokius sunkumus, nebijoti nepatogių dalykų.

Sutikau bent 30 žmonių, kurie mano filmą „Pirties seserys“ („Savvusanna sõsarad“) žiūrėjo 6 ar daugiau kartų. Esu nepaprastai nustebinta: kaip galima peržiūrėti vieną filmą tiek kartų? Klausiu jų: kas taip traukia šiame filme? Ateina laikas, kai jie nebežiūri filmo, bet nori patekti į saugią erdvę. Jaučiasi, tarsi patys sėdėtų pirtyje, ir apmąsto savo problemas. Manau, yra didžiulis poreikis tokioms saugioms erdvėms. Galvoju, kokį vaidmenį mano pačios gyvenime atlieka pirtis. Būtent tai saugi erdvė, kur galiu būti matoma ir girdima be teisiančios akies. Šiomis dienomis pasaulyje tiek daug susipriešinimo. Pirtyje nusimeti drabužius – tiesiogiai, metaforiškai ir bet kokia patirtis gauna teisę egzistuoti, bet kuri istorija būti išgirsta. Jei daugiau žmonių pasaulyje patektų į tokias saugias erdves, pasauliui būtų geriau.

Filmą kūriau 7 metus. Taikiau taisyklę, kad nieko neįkalbinėsiu filmuotis ir dalintis. Papasakojau savo seserijai – dūminės pirties moterų bendruomenei, kurios dalimi esu, – apie idėją, kokio lygio intymumo tikėjausi. Kaskart, kai filmuojant pajusdavau pokalbininkės abejonę, nenorą dalintis, iškart atsitraukdavau, niekad veikėjų neįkalbinėjau, neraginau tęsti. Žinojau, kad šis filmas veiks, kai moterys bus visiškai atviros savo pačių noru. Kadangi filmo gamyba truko taip ilgai, dalis moterų, kurios pradžioje atsisakė dalyvauti, pakeitė nuomonę ir sugrįžo. Kadangi Estija tokia maža, pasklido kalbos ir moterys pačios susirasdavo mane, kreipdavosi dėl dalyvavimo filme. Filmo bendruomenė augo, suskaičiavau 25 skirtingus moterų kūnus kadre, išvis įsitraukė apie 40 moterų.

Filmą su tiek nuogų moterų kūnų, kur itin svarbus saugumo jausmas, filmavo vyras. Pirtyje nuogybė neturi jokio seksualinio atspalvio, o visuomenėje nuogas moters kūnas stipriai seksualizuotas. Labai bijojau, kad filme taip neatrodytų. Kaip to pasiekti, kaip nufilmuoti, kaip sumontuoti? Jei tai nepavyktų, visas filmas, net jei veikėjos atvirai kalbėtų, vis tiek būtų nesėkmė.

Estijoje žinau tik dvi operatores moteris. Deja, nė viena negalėjo dirbti prie šio filmo, o dėl finansavimo niuansų komanda būtinai turėjo būti iš Estijos. Nors ir pažinojau suomę operatorę, bet teko dirbti su vyru estu. Pasirinkau Antsą Tammiką, kurį pažinojau nuo mokyklos laikų, žinojau, kad jis bus jautrus šiems dalykams. Bet jis vis tiek vyras! Prieš filmavimą dviese su Antsu leidome laiką pirtyje, ieškojome tinkamos vizualios kalbos. Jis filmavo mano kūną, o aš kalibravau jo kameros žvilgsnį, kol pasijutau absoliučiai saugi, neseksualizuota. Tada šiuos kadrus parodžiau filmo veikėjoms – man atrodė svarbu, kad jos žinotų, kaip jas pateiksime filme. Taip pat leidome visi kartu – moterys ir Antsas – daug laiko prieš filmavimus, susipažindavome ir kai visi pasijusdavo saugūs, tik tada pradėdavome filmuoti.

Intymumas ir artimas ryšys buvo svarbus visuose filmavimo lygiuose. Paprastai, kai kine rodomi nuogi kūnai, prodiuseriai prieš filmavimą pakiša pasirašyti teisinį dokumentą, kad aktoriai ar veikėjai dokumentiniame filme neturės jokių pretenzijų. Man tai atrodė neteisinga. Kaip galiu prašyti kažkieno apsinuoginti ne tik kūnu, bet ir siela, ir viską taip formalizuoti? Žmonės sėdės prieš kamerą ir mąstys, ką ir kaip čia pasakius, neliks tikros dūminės pirties patirties. Mano prodiuserė sutiko prisiimti riziką ir tik montuodami susiderinome su veikėjomis dokumentus. Nors rizikavome, bet pasiekėme gilų pasitikėjimą, veikėjos prieš kamerą galėjo būti visiškai atviros.

Estijoje po filmo, kuris sulaukė didelės sėkmės, žmonės permąsto pirties reikšmę gyvenime, jiems ji tampa svarbi. Tai ne tik fizinio kūno prausimas, daug svarbiau – emocinis apsivalymas. Dėl šio filmo žmonės jaučiasi drąsiau kalbėdami tam tikromis temomis viešai. Filme pasakoju ir savo pačios prievartos istoriją, dabar apie tai kalbu ir, pavyzdžiui, per nacionalinę televiziją. Dalyvauju debatuose dėl seksualinės prievartos įstatymų pokyčių. Jaučiu, kad pirties – o dabar ir jos įkvėpto filmo – sukurta saugi erdvė po truputį plečiasi.

Vienas vyras Prancūzijoje po seanso priėjęs gyrė filmą. „Tik vieną dalyką galima patobulinti – istoriją apie išprievartavimą galėjote papasakoti taip, kad vyrams nebūtų taip nemalonu žiūrėti“, – sakė žiūrovas. Ir jis nebuvo vienintelis toks. Išprievartavimas – siaubinga patirtis, kodėl reikėtų apie jį kalbėti maloniau? Seniau maniau, kad svarbiausia yra drąsa dalintis, bet po pokalbio su šiuo vyru supratau – daug svarbesnė drąsa išgirsti. Ar mes tam pasiruošę? Išprievartavimas nėra malonus dalykas. Kad galėtume spręsti sudėtingas problemas, reikia turėti drąsos ir motyvacijos išgirsti, išgirsti aukas. Su filmu labai daug keliavau, džiaugiuosi, kad jis paliečia žmones. Po seansų vyksta kelių valandų diskusijos, žiūrovai – daugiausia moterys, bet ir vyrai, – dalinasi savo patirtimis ir istorijomis. Kino teatrai tampa tarsi pirtimis, saugia erdve dalintis.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis